Pabandykime įsivaizduoti situaciją – sibirietiškai šaltą Lietuvos žiemą, porą savaičių oro temperatūrai nukritus minus 25, sutrinka dujų ar elektros tiekimas. Tereikia prisiminti neseną Telšių istoriją ir tai neatrodys dirbtinis prasimanymas.
Šią istoriją perkeliant šimtatūkstantiniam miestui – tai jau ne krizė, o katastrofa. Ir visai nesvarbu, kas ją sukeltų – tinklų avarija, tiekėjų blokada ar teroristų išpuolis.
Praėjusią savaitę rytinės CNN žinios pranešė: Nigerijoje dėl sprogimų naftos gavybos objekte – tiekimo trikdžiai, todėl pasaulinėse rinkose brangsta nafta. Vos keli rusiškais Kalašnikovo automatais ginkluoti pamišėliai ar teroristai gali žaibiškai pakeisti skaičius viso pasaulio degalinių lentelėse. Ką jau kalbėti apie paaštrėjusią padėtį Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, kuri varo naftos rinkas į neregėtą depresiją.
Kyla klausimas: ar galima užtikrinti patikimesnį energijos išteklių tiekimą už prieinamą kainą ir ką galima padaryti, kad jaustumės saugesni?
Atsakymo į tokį iš pirmo žvilgsnio paprastą klausimą savaitgalį ieškojo pasaulio galingųjų klubo G8 lyderiai, susirinkę Sankt Peterburge.
Pirmas atsakymas – šaltinių arba sektorių įvairovė. Sena taisyklė: kuo didesnį pasirinkimą turi, tuo saugesnis gali jaustis, – galioja ir energetikoje. Augant naftos ir dujų kainoms, pasaulis vis aktyviau plėtoja atsinaujinančius vėjo, saulės, vandens, miško išteklius. Tai kartu įgalina taupyti naftos ir dujų išteklius. Pesimistinėmis ekspertų prognozėmis, dramatiškai augant paklausai žalia nafta gali pasibaigti jau po 50 metų. Juokaujama, kad jeigu Europoje žmonės persėda nuo automobilių ant dviračių, tai Kinijoje vyksta atvirkštinis procesas – nuo dviračių prie automobilių. Kinijos valdžiai jau tampa nesvarbu nei išaugusi naftos kaina, nei tiekėjas. Vienintelė tiekėjui keliama sąlyga – kuo greičiau atgabenti naftą į Kiniją.
Antras atsakymas – geografinė šaltinių įvairovė. Mums tai reiškia, kad absoliuti dujų priklausomybė nuo Rusijos didina mūsų nesaugumą. Ne tik Lietuvos, bet ir Europos, kur vis stipriau įsiviešpatauja Rusijos valstybės ir valdžios galią stiprinanti bendrovė „Gazprom“. Energetikos tinklų sujungimo su Vakarais idėja sklando jau nuo nepriklausomybės atkūrimo. Deja, realiais darbais pasigirti negalim. Tačiau alternatyvų atsiranda. Viena jų naftotiekis Baku–Tbilisis–Džeihanas. O jeigu dar dujotiekis iš Kaukazo iki Lenkijos. Yra dar Šiaurės šalys, kur seniai kalbama apie bendrą energetinį Baltijos žiedą. Vienintelė problema, kaip mūsų interesus paversti jų interesais.
Trečias atsakymas – fizinis energetinių objektų saugumo stiprinimas. Niekam nereikia daug įrodinėti kokius padarinius visuomenei gali turėti tokių objektų veiklos sutrikdymas. Nesvarbu, ar tai sukels fizinė ataka, ar informacinių sistemų pažeidimai. Anksčiau aprašyta Nigerijos istorija tą puikiai iliustruoja.
Ar gali ką nors tam priešpriešinti tradicinės valstybės saugumu besirūpinančios organizacijos. Tarkim, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija? Ar NATO gali ką nors padaryti, kad energetinio saugumo būtų daugiau? Atsakymas – taip. Visai neseniai lenkai iškėlė energetinio-gynybinio NATO idėją. Idėjos tikslas, kad Aljansas galėtų sukurti mechanizmus, kurie didintų jo narių energetinį saugumą. Kodėl gi organizacija negalėtų turėti, aišku, prancūzams neprieštaraujant, bendros energetinės politikos? Pasakysit, tai išeina už tradicinės NATO sampratos ribų –ginti jos valstybių teritorinį integralumą? Nieko panašaus. Kaip tuomet su saugumu, kuris matuojamas ne kariuomenės ar teritorijos dydžiu, ar gynybai skiriamu BVP, bet bendru jausmu? Ar gali jaustis saugi visuomenė ar valstybė, kuri neapsaugota nuo energetinių iššūkių ar augančių naftos arba dujų kainų?
Kai kurios NATO šalys, deja, aktyvesnio vaidmens pasirinkimą mato kaip ES energetinės politikos dubliavimą. Tačiau, kol ES trypčioja, ar neatsiranda platesnės manevro galimybės energetikoje veikti NATO? Ar vėl kalti prancūzai? Kol kas Aljansas nėra suformulavęs savo vieningos pozicijos dėl energetinio saugumo.
Kalbant apie ES, stebina jos atitrūkimas nuo žmonių. Toliau tęsiamas neproduktyvus apmąstymų ir diskusijų laikotarpis dėl vieningos Konstitucijos. Kam ji šiandien Lietuvoje rūpi? Tačiau augant energijos kainoms beveik nieko Sąjungoje nedaroma dėl bendros energetikos politikos ir beveik neieškoma konkrečių būdų, kaip padidinti energetinį visuomenių saugumą.
Panašu, kad Europos didieji žaidėjai ir lyderiai tampa vis silpnesni. O neturint stiprių lyderių, labai sunku sukurti bendrą viziją, ką jau kalbėti apie jos įgyvendinimą.
Straipsnio autorius yra Atlanto sutarties Lietuvos bendrijos valdybos pirmininkas ir „Žinių radijo“ bendradarbis.
