Interviu naujienų portalui tv3.lt A. Veryga atvirauja, kodėl opozicija dar nėra išsirinkusi lyderio ir kas, jo matymu, lemtų nesutarimų pabaigą su valdančiaisiais. Parlamentaras taip pat sureaguoja ir į kritiką valstiečiams bei atskleidžia, kokias jų padarytas COVID-19 pandemijos valdymo klaidas pratęsė dabartinė Vyriausybė.
Pernai tuo pat metu kalbėjome apie susiskaldymą visuomenėje, o dabar jį matome Seime. Nesutariama dėl daugelio klausimų, o dabar opozicija boikotuoja ir bendrus posėdžius su valdančiaisiais. Kokias pagrindines priežastis tam susiskaldymui įvardytumėte?
Turbūt kiekviena opozicinė frakcija Seime turi skirtingą požiūrį, dėl ko trūko kantrybė arba, kodėl mano, kad reikia boikotuoti posėdžius ir tokiu būdu parodyti valdantiesiems, kad su opozicija reikia kalbėtis. Visgi sakant, kad dabartinėje situacijoje reikia susitelkimo ir bendro darbo, į darbotvarkę nereikėtų kišti klausimų, kurie gali palaukti ir skaldyti Seimą, poliarizuoti visuomenę. Tokių klausimų mes rastume tikrai ne vieną – ir narkotikų dekriminalizavimą, ir Civilinės sąjungos įstatymą, ir kitų.
Procedūriniai dalykai, kurie įvyko praėjusią savaitę, buvo paskutinis taškas. Buvo parodyta, kad opozicija nelabai reikalinga darbui Seime – pakeisti pirmininkai, o vėliau pripažinta, kad tai buvo klaida. Visi pajautė tą arogantiškumą ar nusiteikimą, kad pozicija gali susitvarkyti be opozicijos. O čia toks keistas disonansas, kurį mes girdime: iš vienos pusės sakoma, kad reikia susitelkimo ir bendrystės, nes yra labai daug klausimų, kuriuos reikia priimti. Tačiau tuo pat metu yra bandoma pasakyti, kad mes, kaip opozicija, esame reikalinga kai kur, kur atrodo, kad reikia. Tai klausimas lieka atviras: ar reikia bendro susitarimo, ar ne?
Tikrai dėl pačių aštriausių klausimų buvo galima palaukti bent iki tol, kol partijos būtų susitarusios dėl Nacionalinio saugumo ir gynybos. Manau, kad šį susitarimą partijos būtų pasirašiusios sėkmingai ir nebūtų kilusios jokios problemos, jei nebūtų iššokta su kontraversiškais klausimais. Dėl užsienio politikos mes turime skirtingas nuomones, ir matyt, opozicijoje rastume, kuriems patinka dabartinė valdančiosios daugumos užsienio politika.
Kiek žinoma, opozicija buvo užsakiusi Kovo 11-osios salę dar iki posėdžių boikotavimo. Ar visa tam buvo ruošiamasi iš anksto, tik laukiama progos?
Nežinau, kas ir kada ją buvo užsakęs, nes tuo metu aš buvau komandiruotėje. Bet tai tikrai nebuvo opozicijos strateginis planas. Žinote, opozicija visuomet stengiasi tam tikrus klausimus, kuriuose turi kitokį požiūrį, jį apginti – nedalyvaujant balsavimuose, neleidžiant susidaryti kvorumui, kad nebūtų priimami tam tikri įstatymai, kuriems turime priešingą nuomonę. Tai čia nieko naujo.
Paskutinis lašas buvo žemės ūkio ministro interpeliacijos klausimas, kurį buvo pabandyta grubiuoju būdu išspręsti, organizuojant nenumatytus posėdžius, lyg tai būtų kažkoks super svarbus valstybei klausimas. Manau, kad čia yra atsišnekinėjimai. Tai turbūt matydami, kad tai yra planuojama, kolegos ir užsisakė salę. Bet aš tikrai nežinau nei tikslių laikų, nei datų. Tačiau tai nėra joks klastūniškas planas.
Bet kaip sakote, ta įtampa tarp pozicijos ir opozicijos kaupėsi ilgai, tad tą „sprogimą“ galėjo ir patys valdantieji numatyti?
Kiekvienas žmogus kaupia tam tikras neigiamas emocijas. Jau šiandien girdžiu ir politologų įžvalgas ir kai kurių valdančiųjų pripažinimą, kad jie nevaldo liežuvio, opoziciją išvadindami visokiais epitetais. Girdėjome ir tokių pareiškimų, kad opozicijos ar prezidento nereikia, nes jie nieko nesprendžia. Daug yra visokių pasisakymų, kurie susideda į bendrą kaupinį, tad belieka laukti kol žmonės pratrūksta.
Galų gale, visi turi savų neteisybės pajutimo atvejų. Aš pats galiu pasakyti, kad kai buvo priimtas sprendimas dėl gydymo įstaigų vadovų kadencijos skaičiaus, Seimo pirmininkės pavaduotojas [Jurgis] Razma klastūniškai pasielgė: po kontraversiško siūlymo, nepakomentavęs, už kokį klausimą balsuojama, tiesiog paleido balsavimą, ir kolegos automatiškai užsiregistravo, ko užteko įstatymui priimti. Tai yra chuliganiškai klastūniški dalykai. Tačiau nesinori, kad susidarytų vaizdas, kad mes dėl kažkokių asmeninių nuoskaudų tokius sprendimus priiminėjame. Taip nėra.
Į tai, kas vyksta Seime, sureagavo ir prezidentas Gitanas Nausėda. Jo matymu, susiskaldymą Seime lėmė beatodairiški valdančiųjų veiksmai ir noras nuolat kovoti su opozicija. Konservatoriai į šį prezidento pareiškimą taip pat sureagavo iškart ir teigė, kad iš valstybės vadovo nuolat girdi tik kritiką, pastebi, kad G. Nausėda stovi ne abiejose pusėse, bet drauge su opozicija. O frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulienėnė pridūrė, kad prezidentas tampa opozicijos lyderiu. Kaip jūs vertinate prezidento vaidmenį šiame kontekste ir konservatorių reakcijas į jo poziciją?
Prezidentas, matyt, pasakė savo vertinimą, tad nėra labai ko čia ir vertinti. Bet jeigu pasižiūrėtume į konservatorių reakcijas, pamatytume, kad jie net nesistengia draugiškai ir taikiai sureguliuoti situacijos. Vėl yra apsisvaidoma epitetais, kad prezidentas yra opozicijos lyderis ar panašiai. Kas tai yra? Tai yra alyvos pylimas į ugnį, nors valdantiesiems su prezidentu dabar, kaip niekada anksčiau, reikia rimto sutarimo, kadangi turime geopolitinius, Ukrainos klausimus, kuriuos reikia derinti. O kad nuoskaudų vieni ir kiti turi, aš net neabejoju. Neabejoju, kad ir premjerė nėra pamiršusi nuoskaudų dėl pralaimėtų prezidento rinkimų.
Galų gale, ir klausimai dėl Europos vadovų tarybos, kuriais buvo bandoma eliminuoti prezidentą. Tai visokių nepasitenkinimų yra iš abiejų pusių. Bet tai tik dar viena iliustracija, parodanti, kad kai prezidentas kažką pakomentuoja, kita pusė puola ir veliasi į muštynes vietoje to, kad pasakytų, kad nors ir situaciją vertina kažkaip kitaip, mano galintys susitarti. Nežinau, ne man juos mokyti, bet jeigu norima konfliktą slopinti, o ne skatinti, reikia bendrauti kitaip.
Ir jie dabar patys tą pripažįsta – kartais ir susitikimuose, ir viešose kalbose atsiprašoma ir sakoma, kad liežuvio nevaldo. To liežuvio laikyti ypač premjerė nemėgsta. Paklausykite jos atsakymus per Vyriausybės valandą. Toks jausmas, kad mes jai pakenkti norime uždavę klausimus, nes atsakoma su visokiomis pašaipomis, pasityčiojimais.
O kiek iš tiesų opozicija ir valdantieji nori sutarti?
Manau, kad ten, kur yra kritiniai klausimai – valstybei svarbūs išgyvenimo, energetikos, gynybos klausimai, opozicija beveik visuomet vienbalsiai palaiko valdančiuosius. Tai sakyti, kad mes esame neracionalūs užsispyrėliai, visuomet balsuojantys „prieš“, tikrai nereiktų. Ten, kur mes matome, kad daromi dalykai yra teisingi, mes juos palaikome.
Galiu ir iš savo srities pavyzdį pateikti. Ten, kur sveikatos sistemoje yra daromi, mūsų supratimu, reikalingi dalykai, mes net ir projektus kartu pasirašome, ir čia nėra nei ginčų, nei pykčių, nei susiskaldymo. Bet ten, kur yra bandymai gudrauti, bandymai neatsižvelgti į jokius siūlymus ir apžaisti – situacija kita.
Valdantieji su žemės ūkio ministru padarė didžiulę klaidą. Jie galėjo ir patys išsispręsti problemą, nes jis neturi palaikymo ir pas valdančiuosius. Tikrai buvo galima tas įtampas nuimti. Aišku, kaip suprantu, tai yra premjerės poza. Tas pasakymas, kad bus galima ieškoti naujo premjero, naują Vyriausybę formuoti, jei bus ministrai atleidinėjami… Bet vėlgi, jeigu žiūrime į krizės valdymą kaip į procesą, jis taip nesusivaldo, jis taip tik eskaluojasi ir abi pusės lieka nepatenkintos.
Šiuo metu mes taip pat nematome opozicijos lyderio. Kodėl dėl jo nesutariama? Ar yra pareiškusių norą?
Ir opozicijoje žmonės skirtingai mato ir įsivaizduoja, kaip reikia dirbti. Man atrodo, kad mes šiek tiek tą opozicijos lyderį pervertiname, kaip figūrą. Net ir ten, kur jis yra deleguojamas, jis nesukuria kažkokios daugumos opozicijai. Jis tik simboliškai gali be eilės paklausti klausimų per Vyriausybės valandą. Frakcijos kol kas ir taip susitaria, klausia frakcijos vardu, ir kas nori, tas tuos klausimus užduoda.
Manau, kad opozicijos lyderis yra simbolinis dalykas. O tai, kad opozicija daugelyje sričių turi skirtingas nuomones, deja, taip yra. Ko gero, dar nėra užgijusios tos žaizdos po kai kurių išsiskyrimų, išsivaikščiojimų. Žmonės turbūt jaučia ir nepasitikėjimą vienas kitu kai kur. Ir nėra taip lengva rasti tokį lyderį, kuris visus sutelktų, būtų visiems tinkamas. Tai nėra paprastas procesas, nes opozicija nėra valdančioji dauguma, kurią telkia tokie dalykai kaip Vyriausybės stabilus darbas ir panašiai. Opozicija tokio stabilaus inkaro neturi.
Kalbant apie lyderius, nėra aišku ir kas Seime yra valstiečių frakcijos lyderis. Ekspertų teigimu, tai partijai nėra į naudą, reikėtų išsirinkti. Kodėl neišsirenkama?
Nežinau, ką tie ekspertai įsivaizduoja lyderiu, ką jie vadina lyderiu. Frakcija turi seniūnę, kuri yra frakcijos lyderė. Turime pavaduotojus, šešėlinės Vyriausybės narius. Mums dažnai buvo lipdoma vieno asmens partijos etiketė. Tai dabar, kaip suprantu, atsiranda prieštaravimas, kad nebėra vieno dominuojančio asmens. Mano supratimu, tai nėra blogai, nes juk viskas priklauso nuo situacijos, nuo to, kokių kompetencijų reikia. Mūsų frakcijos seniūnė yra santūri, išlaikyta, dalykiška. Tai klausimas, kiek yra gerai būti kažkokiu išsišaukiančiu politiku. Man atrodo, kad frakcijoje dabar turime pakankamai draugišką kolektyvą, kur žmonės turi savo kompetencijas, ir pagal poreikį, kur reikia, ten dalyvauja. O lyderius, kurie galėtų visais klausimais pasisakyti, vargu, ar atrastume ir kitose frakcijose.
Užsiminėte apie draugišką kolektyvą, tačiau dar pernai metų pabaigoje iš valstiečių frakcijos išėjo dalis narių, netgi tie, kurie atrodė, kad stoja mūru, kalbu apie Agnę Širinskienę. Kas, jūsų požiūriu, lėmė susiskaldymą ir pačioje frakcijoje?
Pati partija išliko tikrai stabili, su labai nedideliu nubyrėjimu. Formuojantis naujai politinei jėgai nuo kitų partijų taip pat nubyrėjo žmonių, tačiau niekas to kažkaip nesureikšmina. O frakcijoje didžioji dalis žmonių, kurie atskilo ir išėjo, nebuvo partijos nariai. Ir kas dabar galėtų paneigti, kad žmonės, nematę prasmės save sieti su politine jėga, turėjo tokį planą ir pasitaikius progai pritaikė argumentus, kuriuos jie galėtų visuomenei pristatyti ir paaiškinti. Manau, kad tie argumentai nėra nei e labai racionalūs, nei labai protingi, nes nežinia, kas ten labai pasikeitė naujoje frakcijoje. Aišku, keleto narių, kurie buvo partijos nariai, istorijos labai skirtingos ir, manau, kad čia sužaidė tarpasmeniniai santykiai. Tai natūralu, nes mes esame žmonės, mums gali kažkas patikti ar nepatikti. Būna ir kažkokių piktumų, kuriuos, manau, politikoje reikėtų atidėti į šoną.
Manau, kad tiek su Rima Baškiene, tiek su Agne Širinskiene mes esame absoliučiai ideologiškai identiški, tad tie išėjimai, manyčiau, yra labai emocingi. Ko gero, man atrodo, kad abi jos gailisi, kad išėjo. Bet žinote, kai išeini su piktumais, apkalbi kolegas, yra labai sunku galvoti apie kažkokius kelius atgal. Viskam reikia laiko.
Jei pažiūrėtume į reitingus, matytumėme, kad partija per pusmetį iš lyderiaujančių partijų nukrito į ketvirtą vietą, o patys valstiečiai prarado pusę savo elektorato. Pasak ekspertų, tai tiesiogiai koreliuoja su Sauliaus Skvernelio išėjimu ir jo naujos partijos įkūrimu. Kiek čia yra tiesos?
Aš nesu sociologas, todėl man kiek sunku čia ką nors vertinti. Bet norint pasakyti, kad dėl šios įvardintos priežasties išsibarstė rinkėjai, reikėtų rasti žmones, kurie anksčiau balsavo už mus, ir paklausti, kodėl jie mūsų nebepalaiko. Manau, kad čia yra daug spekuliacijų. O su tais reitingais yra įdomu, nes vieni užfiksuoja vienokius dalykus, kiti – kitokius. Tai turbūt priklauso ir nuo auditorijos, kuri yra apklausiama. Juk jau ne vieną kartą yra buvę, kad tie reitingai kažkaip nepataikydavo, o per rinkimus staiga paaiškėdavo, kad viskas išėjo ne pagal prognozes.
Reitingai, manyčiau, yra toks savotiškas nuomonės formavimo mechanizmas, kuris turėtų žmones įtikinti, kad balsuoti už tuos, kurių reitingai yra maži – neverta, nes taip bus prarastas balsas. Matyt, kad kai kuriais atvejais yra ir tam tikros socialinės inžinerijos elementų, išryškinančių kažkieno krentančius reitingus ir tokiu bandančių įtikinti, kad tai yra prarasta politinė jėga.
Kalbant apie konkrečias prognozes, tai viešojoje erdvėje matėme pasvarstymų, kad valstiečiai per kitus rinkimus gali nepatekti į Seimą. Kaip vertintumėte jas?
Čia dar vienas socialinės inžinerijos elementas, bandant įtikinti visuomenę, kad nereikia balsuoti už mažesnius reitingus turinčią partiją, nes balsas bus prarastas. Tai tikriausiai kažkam labai norisi, kad visuomenė tuo patikėtų. Bet man atrodo, kad žmonės pradeda atsitokėti ir dėl tų žmonių, kuriais labai pasitikėjo per praėjusius rinkimus. Tie, kurie žadėjo daugiau jėgos, daugiau kalbėjimosi, viską daro priešingai. Manau, kad žmonės blaškosi, todėl tikrai neturėtų būti lengva žmonėms apsispręsti.
Mūsų pagrindinis siekis – laikytis savo įsitikinimų, nuostatų, ir jų neišdavinėti, nekeisti, nes Lietuvoje yra atsiradusių labai daug liberalių partijų. Manau, kad mes esame ta politinė jėga, kuri atstovauja tautines, nacionalines ir, kad ir kaip nuvalkiotai skambėtų, tradicines vertybes, kurios mūsų visuomenėje priimtinos ir gerbiamos. Mes turime savo rinkėją. Jis yra, todėl stengiamės jį atstovauti, o tuos dalykus, kuriuos žadėjome – daryti. Tai, kad mūsų mažai – ką padarysi. Jeigu vieną dieną visa visuomenė nuspręs, kad nori būti liberali, vadinasi, tokių partijų kaip mūsų nebereiks.
Bet man atrodo, kad dabar yra atvirkščiai. Tos politinės jėgos, kurios turi super mažą palaikymą ir yra mažosios koalicijos partnerės, šokdina visą Seimą savo šantažu pasitraukti iš valdančiųjų. Jos prastūminėja klausimus, kurie didžiajai visuomenės daliai yra nepriimtini. Mes stengiamės tai pasakyti, atstovėti, o ką visuomenė nuspręs – ar mums pavyks, ar ne, parodys tik rinkimai.
Kalbant apie tuos karštus klausimus ir šantažus Seime, kiek opozicijai ir pozicijai įmanoma susitarti dėl partnerystės, civilinės sąjungos?
Manau, kad sutarti yra įmanoma, tik tiek, kad niekas net nebando tartis su opozicija. Nebuvo jokių bandymų. Tai yra jų nešti projektai. Ar tai būtų partnerystė, ar narkotikų dekriminalizavimas, parengti projektai yra atnešami be opozicijos ir yra sakoma, kad tai kompromisinis variantas. Tai kuo jis yra kompromisinis? Kam kompromisinis? Valdantiesiems, matyt, bet tikrai ne opozicijai. Niekas gi niekada net nebandė su mumis kalbėtis ar klausti, koks variantas galėtų būti tinkamas, kad Seimas galėtų pritarti.
Su narkotikų dekriminalizavimu yra tas pats. Jeigu mes sakome, kad norime spręsti priklausomybių problemas ne baudžiamųjų nusižengimų rėmuose, bet teikdami pagalbą – sudėliokime tvarką. Mes ją siūlėme, bet ji netiko,[valdantieji] teigė, kad norime žmones prievarta nukreipti spręsti problemas. Tai kaip susitarti? Sudėtinga. Mes siūlome sprendimus, bet jie tiesiog netinkami valdantiesiems.
Pastaruoju metu, Seimui svarstant daug užsienio politikos klausimų, pasigirdo ir tokių nuogąstavimų, kad mūsų piliečiai liko pamiršti. Ką jūs matytumėte, ar pakankamas dėmesys skiriamas mūsų piliečiams parlamente?
Tai yra viena iš priežasčių, dėl kurios opozicija susitelkė. Tai, kas vyksta pastarosiomis dienomis, yra būtent dėl dėmesio trūkumo mūsų piliečiams ir vidaus problemų sprendimų. Opozicija nusprendė susivienyti ir pareikalauti, kad šiuos klausimus į darbotvarkę neštų valdantieji. Aš nesu labai didelis ekonomistas, bet mes visi pastebime, kad kuras pabrango dvigubai per pakankamai trumpą laiką. Elektros energija irgi – liepą žmonės gaus ženkliai didesnes sąskaitas. Padidės ir paskolų palūkanos. Ir žmonėms, kurie turi vidutines pajamas, o tokių Lietuvoje yra daug, gali susidaryti nemažos papildomos išlaidos.
Kai žmonėms sakoma, kad reikia pradėti taupyti, nes rudenį bus blogai, yra teigiančių, kad dalis neturi net ką atsidėti, nes jiems yra blogai. Šiems žmonėms kils labai rimtų išgyvenimo grėsmių, kai žmonėms reiks apsispręsti dėl kai kurių dalykų, pavyzdžiui, kaip grąžinti paskolas. Panašu, kad mes savus žmones tikrai labai smarkiai primiršome.
Taip pat ir sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio sveikatos priežiūros įstaigų reforma sulaukė nemažai kritikos, prie kurios prisidedate ir jūs, ne kartą sakydamas, kad į išsakytus medikų argumentus nėra atsižvelgiama. Kas pasikeitė nuo žinios apie šią reformą? Ar matytumėte pozityvių pokyčių?
Aš jokių pokyčių nematau. Pažiūrėkime, kaip ministerijos atstovai komunikuoja. Jie sako, kad labai daug kalba, labai daug bendrauja [su medikais] ir jiems labai daug ką paaiškina. Tačiau, kaip pavyzdys: jeigu sakote, kad norite važiuoti į Palangą, o aš su jumis susitinku ir sakau to nedaryti, paragindamas važiuoti į Druskininkus, nors jūs to nenorite, kokia tuomet ta susitikimų prasmė, jeigu po jų niekas nesikeičia? Mano supratimu, jeigu jau gaišti laiką, susitinki su bendruomene, kuri išsako kažkokius nuogąstavimus, tai reikia jų klausyti.
Kokias dar problemas sveikatos sektoriuje, be šios ministro ruošiamos įstaigų reformos matytumėte?
Pats sveikatos sektorius yra pervargęs ir perdegęs po kovido, kas yra suprantama. Ir panašu, kad nesišviečia medikams joks poilsis, nes yra nemažai pacientų, kurie buvo atidėję savo vizitus, užleidę ligas. Dabar jie tiesiog pradeda lenktis prie medikų, ieškoti pagalbos, todėl, medikams reiks atlaikyti nemažą bangą žmonių. Kuo toliau, tuo pacientai darosi sunkesni, nes ligos yra užleistos. Tai atsitiko dėl įvairių priežasčių: dėl to, kad paslaugos buvo apribotos, galbūt ir dėl to, kad žmonės bijojo kreiptis pagalbos, kad neužsikrėstų ir nesusirgtų kovidu. Toks didelis krūvis nėra siejamas su didesne motyvacija patiems medikams. Praėjusioje kadencijoje buvo kalbėta apie gydytojų rezidentų atlyginimus ir, kiek pamenu, dabartinis užsienio reikalų ministras [Gabrielius Landsbergis] sakė, kad jaunimas yra ateities, todėl reikia 100 procentų juos padidinti. Tačiau jau metai yra nejudinami gydytojų rezidentų atlyginimai.
Yra ir kitų problemų, apie kurias nekalbama, bet jos anksčiau ar vėliau išlįs. Yra ne vienas projektas, kuriam jau kyla finansinė grėsmė. Ir čia turbūt ne tik sveikatos sektoriuje, nes mes girdėjome ir statybininkų ir verslo pasisakymų, kad brangsta medžiagos, projektai, o pinigai fiksuoti ir konkursai yra laimėti. Sveikatos srityje taip pat ne vienas projektas suplanuotas ir jam, ko gero, dabar kils grėsmė. Tai juos reikėtų peržiūrėti ir pagalvoti, kaip susitvarkyti su finansavimu, kaip skirti papildomų lėšų, kad tie projektai nesustotų. Net ir tokie, kur atrodo, kad niekam neturėtų kilti klausimų, pavyzdžiui, infekcinių ligų klasteris po pandemijos, kurį buvo sutarta įsteigti tam, kad tokios infekcinės ligos kaip kovidas neišbalansuotų kitų įstaigų darbo. Bet šie projektai tikrai brangs, ir aš nesu tikras, kad yra ieškoma kokių nors sprendimų.
Dar vienas dalykas – geopolitinė situacija. Dabar Lietuva planuoja gydymo įstaigų pertvarką, turi unikalią progą apžvelgti rizikas. Todėl galima pasižiūrėti, kas darėsi Ukrainoje, pasimokyti iš tokių šalių kaip Izraelis ir jau dabar suplanuoti kai kuriuos dalykus: ką reikėtų padaryti ar pertvarkyti, kad mūsų sveikatos sistema būtų pasiruošusi galimiems geopolitiniams iššūkiams ar grėsmėms. Nes tokiu atveju reikėtų ne tik kariuomenės. Gerai, kad mes į ją investuojame, perkame įrangą ir taip užsitikrinsime krašto apsaugos pajėgumus, bet tam, kad šalis efektyviai gintųsi, ji turi turėti ir gerai funkcionuojančią sveikatos sistemą, nes pagalbą nelaimės atveju reikėtų teikti ne tik kariškiams, bet ir sužeistiems civiliams. Tam mūsų sistema nėra nepritaikyta.
Turbūt galėtume teigti, kad prasidėjęs karas užgožė ir kelis metus trukusią pandemiją, kurios valdymas buvo labai plačiai išdiskutuotas. Susilaukėte kritikos tiek jūs, tiek dabartiniai valdantieji. Kokius jūs didžiausius padarytus teigiamus ir analogiškai – kritikuotinus dalykus galėtumėte išskirti dėl pandemijos valdymo?
Sakyčiau, kad viena didžiausių padarytų klaidų – vaikų išvarymas į nuotolinį mokymą. Ne visos šalys tai darė. Tose šalys, kuriose vaikai galėjo ir toliau mokytis mokyklose, jose mažiau vaikų negaluoja. Mes padarėme klaidą, už kurią turėsime sumokėti. O tiesą sakant, jau mokame. Yra daug labai sudėtingų bėdų, o apie tai kalba ir psichikos sveikatos specialistai, ir tie patys mokytojai, ir tėvai, su kuriais tenka bendrauti. Turime tikrai rimtą bėdą. Ši klaida, sakyčiau, buvo mūsų pradėta, o dabartinių valdančiųjų pratęsta ir pakartota.
Kita didelė klaida, kuri šiandien jau matosi plika akimi ir apie tai jau kalba specialistai – buvo perspausta su vakcinacija. Apie tai kalbėjo ir tarptautiniai ekspertai, kurie sakė, kad persistengti su spaudimu nereikia, nes bus sugeneruotas tam tikras visuomenės pasipriešinimas. Žinote, juk mes visi žmonės esame – kuo labiau liepia, tuo mažiau norisi tą daryti. Čia suveikė atvirkštinis efektas. Mes vietoje to, kad baimes bandytume sklaidyti, kaip valstybė, bandėme įrodyti, kad tie, kurie netiki mokslu, yra kvaili. Tai žinote, žmogui, kuris turi geležinį įsitikinimą, sakyti, kad jis yra kvailas, jau yra kvaila. Ir mes turime šią bėdą.
Grįš ir kitos infekcinės ligos, pavyzdžiui, tymai ir kiti infekciniai susirgimai. Jie niekur nepasidėjo. Vadinasi, mes susidursime su naujomis bėdos, ir čia vėl yra klausimas: ar Lietuva yra pasiruošusi? Kiek mes turime vaikų infekcinių ligų specialistų? Ar šeimos gydytojai žinos, kaip su tuo tvarkytis? Yra daug visokių klaustukų. Sakyčiau, kad tai buvo dvi didžiausios klaidos arba problemos, kurios buvo padarytos. O su tuo yra susietas ir komunikacijos nebuvimas. Net ir tas bandymas nupirkti komunikacijos kampaniją baigėsi niekuo. Ji taip ir nebuvo nupirkta ir įgyvendinta. Galėtume rasti dar daug dalykų, kurie buvo ne iki galo padaryti. O visa kita yra rutina.
Karas savotiškai išgelbėjo sveikatos apsaugos ministrą. Jūs turbūt irgi jaučiate ir visuomenės nuotaikas, ir politikų nuotaikas. To nepasitenkinimo ir pandemijos valdymo pabaigoje buvo labai daug, žmonės buvo ir pikti, mes matėme nuolatinius protestus. O karas savotiškai nubraukė viską, nes atsirado didesnis pavojus, didesnė baimė, iš Ukrainos bėgo žmonės, kuriuos visuomenė priėmė, atsirado ir poreikis aukoti, o kovidas savotiškai „dingo“. Žmonės nustojo į jį kreipti dėmesį.
Ir pabaigai – kiek žinome, jūs planuojate kandidatuoti į Kauno merus, tad įdomu, kodėl priėmėte sprendimą bandyti iškeisti Seimo nario į mero kėdę?
Žmonės klausia, kaip čia panorau iš nacionalinės politikos pereiti į miesto politiką. Aš manau, kad savivaldos politika yra be reikalo nuvertinama, ypač tokių miestų kaip Kaunas ar Vilnius. Ten politikas, kuris vadovauja savivaldybei, kartais galbūt ir daugiau rimtesnių sprendimų priimti nei Seimo nariai. Turi politinio noro ir idėjų, ir tam tikrų galimybių atnešti naujų vėjų, naujų sprendimų. Ir juo labiau, kad Kaunas man yra savas nuo 1994 metų, kai aš atvažiavau ten studijuoti. Ten aš būdamas studentas per labai daug dalykų perėjau – ir nevyriausybines veiklas, turėjau veiklų ir su savivaldybe, ir su švietimu, ir su sveikatos priežiūra. Man tai yra pažįstamas miestas, aš žinau, kaip ten viskas veikia.
Manau, kad tikrai galėčiau su komanda atnešti naujų idėjų. Tačiau tai nereiškia, kad norėčiau nubraukti, kas prieš tai buvo, nes kauniečiai tikrai gerai vertina dabartinį Kauno miesto merą, ypač už tai, kaip jis ūkiškai tvarkosi. Bet tuo pat metu yra ir visokių pabambėjimų. Gal per mažai yra bendraujama su bendruomenėmis, meno žmonėmis, mažiau yra skiriama minkštosioms problemos, daugiau yra žiūrima į asfaltą, kas irgi yra labai svarbu.
Ačiū už pokalbį.
Jei opozicija jaučia atsakomybę už valstybę - taikytis su jais negalima. Būtina ieškoti būdų kaip jais atsikratyti. Kuo greičiau tai įvyks tuo Lietuvai geriau. Jei jie išbus visą kadenciją iš valstybės neliks akmens ant akmens.
