Aurelijus Katkevičius - vienas iš prieštaringiausiai vertinamų viešųjų ryšių specialistų. Po nevienareikšmiškai įvertintos Rolando Pakso rinkiminės kampanijos, kurios vienu kūrėju buvo, daugeliui jis tapo tiesiog cinišku demagogu. Tačiau patys “pijarščikai” šią kampaniją įvertino kaip geriausią 2002 metų produktą, o Aurelijus Katkevičius yra pakviestas pasidarbuoti Ukrainos prezidento rinkimuose.
Aurelijaus Katkevičiaus gyvenimą tikriausiai galima padalinti į dvi dalis: prieš tampant R. Paksui prezidentu ir jam tapus. Iki tol A. Katkevičius buvo žinomas kaip literatas, Sąjūdžio veikėjas, buvęs V. Landsbergio patarėjas (užkulisiuose kalbama, jog tai jis sugalvojo “sugriauti” kaimą, sunaikinant kolūkinę sistemą), vėliau kaip žurnalistas, “Veido” redaktorius ir kaip viešųjų ryšių agentūros „DDB&co ir Katkevičius“ vadovas.
Prezidentinė kampanija populiarų padarė ne tik Rolandą Paksą, bet ir Aurelijų Katkevičių. Tikriausiai daugelis prisimena vienoje rinkiminių debatų laidoje pasakytą nemarią žurnalisto Artūro Račo frazę “Aš pirmas pavadinau Rolandą Paksą politiniu lavonu, todėl dabar žaviuosi Aurelijumi Katkevičiumi, kuris jį atgaivino”. Juk dar iki šiol vienas populiariausių žurnalistų klausimų - ar “pijarščikai” gali iš bet ko padaryti populiarų lyderį?
“Omni Laikas” nusprendė pakalbinti Aurelijų Katkevičių. Pokalbį pradėjome nuo to, kas yra viešieji ryšiai, ar Rolando Pakso rinkiminė kampanija buvo morali? Ir kodėl žmonės atėjo į euroreferendumą?
Ar viešieji ryšiai nėra manipuliavimas žmonių sąmone?
Pats esi viešųjų ryšių specialistas. Kas tai yra? Ar tai nėra manipuliavimas žmonių sąmone?
Aš tai vadinu informacijos vadyba. Ir, be kita ko, tokios yra mano visuomeninės pareigos Prezidentūroje - visuomeninis konsultantas informacijos vadybos klausimais. Manau, kad viskas - pradedant nuo amebos, viruso, baigiant civilizacija - yra informacinės sistemos. Informacija turi savus tekėjimo, cirkuliacijos dėsningumus. Yra žmonių, kurie tai išmano.
Tai ar išmanymas ir to išmanymo panaudojimas savo, tiksliau užsakovo, tikslams nėra manipuliavimas?
Kiekvienas iš mūsų yra informacijos vadybininkas. Ir kiekvienas, valdydamas informaciją, ja manipuliuoja. Kiekvienas iš mūsų - kasdienybėje, meilužių, darbo santykiuose. Kalba tik apie tai, ar tai daroma sąmoningai, suvokiant dėsnius, ar nesąmoningai ir instinktyviai.
Kai pradėjau dirbti viešųjų ryšių srityje, galvojau apie tinkamiausią formuluotę apibrėžti ryšių su visuomene agentūros darbą. Viena iš jų buvo skirta verslo klientams - “Jūsų atstovai viešosios nuomonės teisme”. O kita formuluote buvo skirta labiau savo darbuotojams paaiškinti, kuo mes čia galų gale užsiimame - “Mes esame universalūs vertėjai”. Iš tos kalbos, kuria kalba žurnalistai, į tą, kuria kalba traktorininkai. Iš tos, kuria kalba bankininkai, į tą, kuria kalba politikai. Mes verčiame.
Jeigu 3000 puslapių sutartis su Europos Sąjunga butų numesta žmonėms, kurie nemoka eurokalbos, nieko nebūtų buvę suprasta. Mūsų darbas - išversti. Ar tai yra manipuliacija? Be abejo, kiekvienas vertėjas versdamas gali manipuliuoti. Pats puikiai žinai, kaip yra verčiami tekstai ir kaip jie iškraipomi. Toks darbas. Įvairios visuomenės grupės kalba skirtingomis kalbomis.
Pats save laikai sėkmingu vertėju?
Nekukliai atsakysiu - taip. Aš esu neblogas parodistas, todėl esu pusėtinas viešųjų ryšių specialistas. Galėjau ir galiu parodijuoti bet kurio poeto stilių.
Kokių reikia savybių, norint tapti geru viešųjų ryšių specialistu?
Kalbėtojo. Žmogus, kuris ruošiasi tapti informacijos vadybininku, turi turėti sugebėjimų kalbėti. Dauguma - 70 procentų situacijų - yra tokios, kur reikia kalbėti. Nebūtinai viešai. Be to, yra tam tikrų žinių blokas, reikalingas informacijos vadybininkui, kuris prasideda mitologija ir baigiasi krizių valdymu. O per vidurį yra daug specialybių, apie kurias reikia bent nuvokti.
Vis dar šiek tiek apie Rolando Pakso rinkiminę kampaniją
Pats buvai vienas iš Rolando Pakso rinkiminės kampanijos kūrėjų, nors kai kas sako, kad ją kūrę rusai darė didesnę įtaką...
Taip, Tolstojus ir Dostojevskis man yra padarę įtakos. Beje, ir Charmsas.
Tačiau mano klausimas toks - ar Rolando Pakso rinkiminė kampanija buvo morali?
Mes slystame į labai subtilų klausimą. Jei tiki tuo, ką sakai, ir rengiesi tai padaryti, tuomet tai buvo moralus diskursas ir morali kalbėsena.
Tačiau buvo žadami akivaizdžiai neįgyvendinami dalykai.
Tikintieji tiki kūno iš numirusių prisikėlimu.
Nepainiokime religijos su ideologija ir paprasčiausia reklama
Tai ta pati ideologija. Daugeliu atveju tiesos kriterijus yra labai sudėtinga apibrėžti, nes kiekvienas mano savaip. Ir mes galime galvoti apie tai, kad tikėjimo zona mūsų veikloje yra daug didesnė nei tiesos.
Gerai, perklausiu kitaip - kodėl tuomet Pakso rinkiminė kampanija susilaukė tokių prieštaringų vertinimų?
Todėl, kad tai buvo staigmena tam tikroms žmonių grupėms. Vadinamasis elitas nesulaukė pakankamai dėmesio, o nesulaukė todėl, kad iš anksto turėjo tam tikrų mitų, nuostatų ir legendų. O kadangi jis nesulaukė dėmesio ir buvo iš anksto priešiškai nusiteikęs, po to sureagavo šiek tiek neadekvačiai.
Tačiau ar vien dėl to, ar ne dėl pačios agitacijos pobūdžio, kuri, mano nuomone, kartais buvo demagoginė?
Tai požiūrio reikalas.
Apie euroreferendumą ir atsakomybę
Dabar norėčiau pereiti prie euroreferendumo - kas, paties nuomone, labiausiai paveikė, kad žmonės atėjo į referendumą?
Aš dar kartą rizikuosiu pasirodyti kaip demagogas, bet, mano nuomone, lėmė tai, kad žmonės puikiai suprato, koks svarbus šis sprendimas. Supratimas, kad tai pasirinkimas, kuris lemia vaikų ateitį. Aš manau, kad raktiniai žodžiai visoje kampanijoje buvo “vaikų ateitis”. Tai pats svarbiausias dalykas. Kitas dalykas, kiek viešųjų ryšių firmų darbas, reklama, politikų ar kitų visuomenės autoritetų pasisakymai padėjo suvokti šią svarbą, suprasti, jog tai nėra vieni iš rinkimų, kuriuose galima bausti valdžią.
Esu girdėjęs ir kitą hipotezę, kuri paaiškina tokį aktyvumą. Žmonės tiesiog pasimokė iš prezidento rinkimų ir suprato, jog negalima neateiti į referendumą. Tad gal Valdo Adamkaus, kurio reitingai išlieka aukščiausi, šalininkai ir nulėmė šio referendumo sėkmę?
Jeigu pažiūrėtume į demografiją, tai pamatytume, kad Valdo Adamkaus elektoratas balsavo šeštadienį, ne V. Adamkaus elektoratas - tas, kuris prieš valdžią, - sekmadienį. Penkiasdešimt procentų ribą peržengė kaimas, tai yra tie, kurie nėra Adamkaus elektoratas.
Kaime V. Adamkus taip pat turi savo šalininkų. Kaip juos dabar atskirti?
Nemanau, kad reikia atskirti. Esmė tai, kad didmiesčių gyventojai balsavo paštu ir atėjo balsuoti šeštadienį. Visa Lietuva savo sprendimą padarė sekmadienį. Tai žmonės, kurie nesėdi internete, kurie mažai skaito laikraščių. Aš ir dabar manau, kad elitas su retomis išimtimis yra bedieviškai atitrūkęs nuo to, kas realiai vyksta Lietuvoje.
Manau, kad ši problema suvokiama. Tačiau ar viešųjų ryšių specialistai, aštrindami “elito” ir “ne elito” priešpriešą, negilina šios problemos? Juk R. Pakso rinkiminė kampanija tai itin apnuogino ir tuo buvo žaidžiama?
Ar ryšių su visuomene agentūra turi spręsti konkrečią problemą, ar užsiimti egzistencinių klausimų sprendimu? Ar ryšių su visuomene agentūra turi taisyti Lietuvos socialinę ir demografinę padėtį?
Tačiau čia ir iškyla klausimas - ar yra atsakomybė visuomenei, kurioje gyvename?
O ar rašytojai, žurnalistai jaučia tokią atsakomybę?
Kiekvienas apsibrėžia savo ribas. Tai bandau išsiaiškinti ir klausiu, kur Jums yra ribos.
Ar yra koks nors kodeksas? Aš turiu savo vidinius įsitikinimus. Aš darau tai, kuo tikiu. Dar giliau yra du dalykai – “Nedaryk taip, kad kitam skaudėtų” ir “Kiekvienas yra kaip visi – vienintelis”. Tai yra pamatiniai moraliniai principai, kuriuos kiekvienas normalus žmogus turi turėti.
Ir šiek apie Ukrainą
Ar tiesa, kad Jūs dirbate Ukrainoje?
Kai kam padarė įspūdį rinkiminė kampanija Lietuvoje. Ir pakvietė konsultuoti prezidento rinkimuose Ukrainoje. Tačiau kol kas negaliu sakyti, kam dirbu.
Ar nebaisu? Juk aplinka skirtinga.
Nebaisu. Iš esmės tai analogiškas likimas, analogiškas mentalitetas. Jei tai būtų Kazachstanas, būtų baisoka, kadangi kita kultūra, kitas tikėjimas, kita kalba. Ukrainietiškai aš suprantu, beveik kalbu.
Tai reiškia, kad bus pakartota Rolando Pakso rinkiminės kampanijos schema?
Nebūtinai. Šalis per didelė.
Apie žiniasklaidą ir jos privalumus
Jūs į viešųjų ryšių sritį atėjote iš žiniasklaidos. Kaip vertinate dabartinę žiniasklaidą?
Mes turime ją tokią, kokios nusipelnėme. Kaip ir valdžią.
Daugelis sako, kad ji prastėja.
Ji gal kitokia negu Švedijoje. Labai daug priklauso nuo resursų ir labai daug kas priklauso nuo mentaliteto. Jei popsas yra perkamas, tai jis yra ir parduodamas. Tai elementaru.
Trūksta gelmės, mėginimo susieti įvairius reiškinius. Aš pasigendu sintetinio žvilgsnio. Tai bandžiau daryti, kuomet dirbau “Veide”.
Ar pasisekė?
Ką pavyko padaryti ir kas iki šiol sėkmingai gyvuoja, - tai, kad žurnalas skiriasi nuo dienraščio tuo, jog turi teisę į subjektyvumą. Žurnalas rašo prozą. Kitokią - dokumentinę, publicistinę, bet prozą. Tai pavyko padaryti. O dėl mano siekiamo sintetiškumo - tik iš dalies.
Kodėl?
Spaudoje dirba per jauni žmonės. Analitiniai sugebėjimai arba būna Dievo duoti, arba ateina su gyvenimo patirtimi.
Kokios žiniasklaidos teigiamos savybės?
Sugebėjimas būti sarginiu šunim. Žiniasklaida, nepaisant įtakų iš visų pusių, atlieka savo funkciją demokratinėje sistemoje. Kas man nepatinka - tai kartais pasitaikantis pasipūtimas dėl savo, kaip ketvirtosios valdžios, svarbos.
Tačiau daugelis skandalų yra “nuleisti”. Žurnalistai patys sunkiai suranda skandalus.
Visi bando valdyti informaciją. Tačiau tik nuo žiniasklaidos padorumo, jos savivokos priklauso, kuri informacija “išsisuks”, o kuri ne. Daugeliu atvejų aš sutinku, kaip žiniasklaida traktuoja vieną ar kitą įvykį.
Dabar ypač dažnai kalbame apie viešųjų ryšių specialistų ir žurnalistų santykius. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?
Mes esame keistoje zonoje. Išėjome iš propagandinės visuomenės ir pamažu einame į tą visuomenę, kuri yra ryšių su visuomene bendrija. Vakaruose žaidimo taisyklės aiškios. Čia viskas tik gimsta. Mūsų profesija tik formuojasi. Tačiau mūsų žiniasklaida keliolika kartų objektyvesnė nei Latvijos ar Ukrainos.
Kodėl?
Kad ir todėl, jog mūsų laikraščiai imdavo rašinius, kuriems turėjo įtakos įvairūs štabai. Politikai tiesiogiai nevaldo žiniasklaidos. Tai, mano požiūriu, didelis žingsnis objektyvumo link. Tuo tarpu Ukrainoje, nors ir turėdamas krūvą pinigų, nieko negalėsi publikuoti, jei neturi savo leidinio. Analogiška situacija yra Latvijoje, kur tam tikri leidiniai priklauso tam tikroms politinėms jėgoms. Aš manau, kad Lietuvoje situacija yra kelis kartus geresnė.
Ačiū už pokalbį
Kalbėjosi Virginijus Savukynas ([email protected])
