Šis kovo mėnuo Lietuvos muzikinėje padangėje išskirtinis tuo, kad itin retai publikai besirodanti grupė “Bix” sugalvojo kelis kartus pamaloninti gerbėjus savo muzika. Vienas iš jų koncertų įvyko klube “Terminalas” praėjusį šeštadienį (03.06). Nors žodis “koncertas” netiksliai nusako keistoką renginį.
Žinia apie tai, kad renginys kainuos 20 litų, nuteikė ne itin maloniai, bet gyvos legendos juk retai matomos. Už jas verta mokėti. Taigi 21 val., kai, pasak išankstinės informacijos, turėjo prasidėti koncertas, mūsų negausi kompanija pasiekė klubą “Terminalas”. Čia pasitiko tušti koridoriai ir grandinės, neleidžiančios patekti į salę. Be mūsų, aplinkui trainiojosi tik pora jaunimo atstovų. Dar bandė užeiti grupelė garsiai plepančių ir ryškiai apsirengusių užsieniečių, bet būtinybė penkias minutes palaukti prie rūbinės juos nubaidė.
Koncertas truputį vėlavo. Nieko baisaus, guodžiau save. Lietuvoje tai jau seniai tapo įprasta. Jei nevėluoja organizatoriai, vėluoja publika. Dažniausiai vėluoja abi pusės. Deja, šiuo atveju tai buvo tik kukli didelio laukimo pradžia. Įėjus į salę, nuotaiką buvo galima pataisyti gėrimu “Kalnapilis”, kartais dar vadinamu alumi. Be to, scenoje jau bruzdėjo Samas & Co. Bruzdėjo gan ilgai. Tai vėlgi nenuostabu. “Bix” juk ne kokie debiutantai ir įgarsinimas turi atitikti grupės lygį. Kol kas negausią publiką kartais pralinksmindavo garso operatorius, netyčia paleisdamas į viešąją erdvę dūmų debesėlį.
Publika ir toliau rinkosi vangiai. Daugiausiai jaunuomenė. Kilo negeras įtarimas, kad jie žino kažką, ko nežinome mes. Kažkokią kraupią kaip AMP (cha, nagi atspėkite, kas tai?) paslaptį, dėl kurios skubėti į koncertą “Terminale” neverta. Seniai manau, kad jaunimas šiais laikais gudrus ir įžvalgus. Tuo dar kartą įsitikinau. “Bix” pagaliau griebėsi darbo, sugrojo lyg ir vieną, lyg ir pusantros dainos, nutilo, susirinko lengvai kilnojamą turtą ir dingo užkulisiuose.
Hmmmmm… ??? Ką gi tai reiškia? Kad maestro Samas ir kompanija po penkių minučių grįš ir gros toliau? Kurgi ne. Salėje pradėjo gęsti šviesos, o vietiniai stebukladariai pamėgino tai kompensuoti visomis tomis mirgančiomis lemputėmis ir prožektoriais, turbūt neatsiejama kiekvieno klubo dalimi. Pasigirdo garsus “bum bum bum” ir į šokių aikštelę pasipylė tas pats kraupias paslaptis žinantis jaunimas. Kitaip sakant, prasidėjo elementari diskoteka ir jokiais “bixais” net nekvepėjo.
Mes buvome kantrūs. Gal tik 23 val., galutinai sunerimęs, pradėjau klausinėti personalo, kurgi tos roko legendos? Atsakymo sulaukdavau paprasto: “Pradės groti, kai susirinks publika”. Apsidairius paaiškėjo, kad neužimti maždaug trys staliukai su užrašu “rezervuota”. Beliko laukti, kad netrukus prie jų atsisės Anglijos karalienė, prisikėlęs Elvis Presley ar bent jau Visvaldas Mažonas. Dėl kokių gi eilinių mirtingųjų publika turėtų ilgai laukti koncerto pradžios? O viltis sulaukti “Bix” mažėjo, proporcingai didėjant gėrimo, kartais vadinamo alumi, kiekiui.
Staliukus užėmė. Nei Anglijos karalienės, nei V. Mažono ten nepastebėjau. Gal tiesiog prastai matau. Ir štai maždaug vidurnaktį “Bix” grįžo į sceną. Pasakojimą galiu ir baigti. Veteranai pataisė reikalus tiek, kiek galėjo. Išgirsti klasikinius jų kūrinius buvo tikrai smagu. Publika nesnaudė ir aktyviai būriavosi prie scenos. Beveik tikras roko koncertas. Tik bėda, kad laukti jo prisiėjo kelias valandas.
Po tokio kantrybės bandymo kilo mintis. Suprantama, šiais laikais viskas maišosi ir netenka savo grynojo pavidalo. Tačiau ar būtina maišyti tai, kas lyg ir nesuderinama? Eilinį pasišokimą su retai matomos (ir gan brangiai kainuojančios) grupės koncertu.
Kantrybės įsikūnijimas - [email protected]
