Maršrutiniais autobusais anapus Atlanto važinėja patys vargingiausi visuomenės nariai. Kadangi dažniausiai tai – spalvotieji amerikiečiai, jie ir yra ištikimiausi tolimojo susisiekimo autobusų kompanijų klientai. Jų pasaulėžiūrą, kultūros ir išsilavinimo lygį atitinkanti tvarka vyrauja ir tarpmiestiniuose autobusuose.
Pirmoji išvyka – pirmieji košmarai
Maždaug prieš dešimt metų, vienam lietuvių leidiniui pasiuntus pirmąsyk į Ameriką, svajojau pervažiuoti šią šalį autobusu. Atvykusiam iš ką tik okupacijos jungo atsikračiusios Lietuvos atrodė, kad geriausiai svajonių šalį pažinsiu stebėdamas ją pro autobuso langą. Šiek tiek nustebino pažįstamų Amerikos lietuvių įspėjimai, kad važinėti vietiniais autobusais – nepaprastai varginantis dalykas.
Net ir šiek tiek prakutusio amerikiečio nė su pyragu nesuviliosi naudotis Viešuoju tolimųjų reisų transportu. Ir bet kuris čionykštis geriau jau kelias valandas praleis kamščiuose su savo automobiliu, nei pasirinks tarpmiestinį autobusų maršrutą. Keista, juk amerikietiškuose filmuose kelionės autobusu – dažnas ir įprastas dalykas. Be to, atvykusiam iš Lietuvos, kur autobusai tuo metu buvo kone pagrindinė susisiekimo priemonė, tokios kalbos atrodė neįtikinamos.
Juolab kad gražuoliai (tų laikų lietuvio akimis) Amerikos platybių laivai važinėdavo tik artipilniai – ne taip, kaip Lietuvoje, kur prieš dešimtmetį autobusuose, ypač poilsio bei švenčių dienomis, nebuvo net obuoliui kur nukristi.
Ką man norėjo pasakyti gero linkintys aplinkiniai, supratau tik tada, kai nutariau iš Niujorko per visas Jungtines Amerikos Valstijas nukakti į Los Andželą. Tiesa, kelionių buvo ir vėliau, pavyzdžiui, 2003 m. iš Ogdeno (Jutos valstija) per Solt Leik Sitį atgal į Niujorką, tačiau jos nebesukėlė tokio pritrenkiančio įspūdžio ir taip nesukrėtė kaip pirmoji, vos 125 dolerius kainavusi kelionė “Greyhound Lines, Inc.” tarpmiestinių susisiekimų kompanijos autobusu.
Lyg vežamas operuoti
Autobusų stotyje pirkdamas bilietą pastebėjau, kad aš čia – tarytum balta varna. Tiesiogine to žodžio prasme. Mat daugumos kitų į užmiestį susirengusių žmonių odos spalva buvo juoda. Stebino ir būsimų bendrakeleivių vyrų kelnių mūvėjimo maniera. Beveik visų juodaodžių jos buvo nusmauktos ligi sėdmenų, be vargo galėjai pamatyti, kad jie ignoruoja apatinį trikotažą. Ilgai sukau galvą, kam tokia mada reikalinga? Tiesą sakant, taip ir nesupratau. Galbūt šitaip maloniau trinti minkštas autobusų sėdynes?
Su bilietu rankoje ir žinodamas, kad kelionėje teks praleisti tris dienas ir tris naktis, patogiai įsitaisiau autobuso viduryje. Prieš paleisdamas autobuso variklį, vienas iš dviejų vairuotojų “lyg kokia lėktuvo stiuardesė” instruktavo keleivius, kokios tvarkos privalu laikytis jo sausumos laive. Matyt, tai buvo padaryta tik dėl akių, nes nuo pat kelionės pradžios visi aiškiai ignoravo tą tvarką. Atsisėdus į autobusą, nuotaika buvo gera, bet pajudėjus greitai pradėjo prastėti.
Pirmiausiai ėmė nervinti priešais mane atsisėdusios juodaodės merginos. Be didesnių ceremonijų jos išsitraukė didžiausius indus su egzotiškiausiais kvepalais ir pradėjo kvepintis. Pasijutau taip, lyg būčiau atsidūręs ligoninėje ir dabar aštriais kvapais atsiduodančiu koridoriumi mane vežtų operuoti.
Dar neišvažiavus iš Niujorko, prasidėjo visuotinis valgymas. Kas triauškė traškučius, kas kimšo mėsainius ir kitus amerikietiškus greito maisto išradimus, kiti gliaudė saulėgrąžas arba litrais į gerkles pylėsi kokakolą. Galbūt ir nebūtų buvę nieko keisto, jei apyšvarėmis tradicijomis garsėjančioje Amerikoje dauguma lukštų, popierių ar buteliukų nebūtų buvę mėtomi tiesiai ant grindų.
“Hustler”, “Penthaus” ir “Playboy”
Mane, atvykėlį iš Lietuvos, stebino neįprastas komfortas, esantis autobuse. Galėjai visas tris paras važiuoti autobusu nė akimirkai neišlipdamas – viduje buvo ir bendras vyrų bei moterų tualetas, ir šiltas bei šaltas vanduo, ir prausykla. Blogai tik tai, kad autobusais keliaujantys amerikiečiai dažnai tais civilizacijos pasiekimais naudojasi ne pagal paskirtį. Visiems autobuso keleiviams matant, jauni juodaodžiai vis nešėsi į tualetą erotinius “Hustler”, “Penthaus”, “Playboy” žurnalus. Nesunku nuspėti, kodėl jie ten užtrukdavo.
Temstant prasidėjo koncertas. Juodaodžiai visu garsu paleido savo soulo melodijas, o vargšui europiečiui – nors į ausis cemento prisidrėbk. Taip muzika griaudėjo iki pat išnaktų, kol visiškai nuvargęs pagaliau užmigau.
Triukšminga meksikiečių šeima
Antrą kelionės dieną buvau bepriprantąs prie juodaodžių diktuojamos tvarkos, bet ji netikėtai buvo sujaukta. Šįkart tai padarė kažkur vidury Jungtinių Valstijų į autobusą sugužėjusi meksikiečių šeima. Atvykėliai iš Meksikos labai primena mūsiškius čigonus. Triukšmingi, įkyrūs naujieji keleiviai ir taip neramiame autobuso gyvenime sukėlė dar daugiau sumaišties.
Jaunos, kūdikius žindančios meksikietės nepasirūpino sauskelnėmis, tad jų atžalos mažus reikalus darė tiesiai joms ant krūtinių. Dar pusė bėdos būtų buvę, jei oras nebūtų toks karštas. Tačiau kuo labiau kelias vedė į pietryčius, tuo temperatūra kilo aukščiau. Taigi ir tvaikas autobuse tapo sunkiai pakeliamas.
Tuo pat metu meksikiečiai vyrai be perstojo kalbėjo, iš butelių gėrė neaiškų skystį, retsykiais ir pasiginčydavo. Tiesą sakant, kai tarp keleivių esi vienintelis baltaodis, tokiame šurmulyje pasijunti nejaukiai. Trečią kelionės naktį, vos sudėjus bluostą, pradėjo net vaidentis, kad mane sumuš, apiplėš, išmes vidury dykumos. Žinoma, Jungtinės Amerikos Valstijos yra civilizuota šalis, ir maža tikimybė, kad autobuse kas nors atsitiks, tačiau, kol važiuoji, ši mintis mažai guodžia.
Per pirmąją kelionę iš Niujorko į Los Andželą du kartus aistringas, sunkiai nustygstantis, karštas bendrakeleivių temperamentas buvo sukėlęs net konfliktų. Vieną sykį girtas meksikietis prikibo prie niekuo dėto juodaodžio. Greitai jie vienas kitam kibo į atlapus. Laimė, jų draugai susikivirčijusią porelę netrukus išskyrė. Per antrą konfliktą vienas išeivis iš Meksikos puolė auklėti žmoną. Šįkart keleiviams nuraminti užteko griežto vairuotojų žodžio.
Apie pirmąją kelionę galiu pasakyti tik tiek, kad iš svajonių kelionės man ji virto tikru košmaru, taigi buvau nepaprastai laimingas pagaliau pasiekęs Los Andželą.
Terorizmas gąsdina žmones
Mažai kam žinoma, tačiau pastaraisiais metais Ameriką užplūdusi terorizmo banga palietė ir tarpmiestinių autobusų maršrutus. 2003 m. liepą autobuso, kuris iš Los Andželo važiavo į San Franciską, vairuotojui, 42-ejų metų Čarlzui Ketonui, pirmoje eilėje sėdėjęs musulmonų tikėjimo metisas (indėno ir baltojo palikuonis – Aut. past.) staiga skustuvu perrėžė gerklę. Nuo kalnų skardžio nulėkęs nevaldomas autobusas, kuriuo važiavo 45 keleiviai, nusinešė septynių vyrų ir vienuolikos mėnesių mergaitės gyvybę.
Po atmintino įvykio Amerikos teisėsaugos organai ėmėsi visų priemonių, kad užtikrintų žmonių saugumą. Iki to laiko į kelioninį krepšį prisikrovęs šautuvų, granatų ir bombų, galėjai autobusu ramiai aplankyti visas 50 valstijų ir niekas tau blogo žodžio nebūtų pasakęs. Dabar, prieš sėdant į autobusą, keleivių bagažas uoliai kratomas, dažnai patikrinami ir keleiviai. Be to, vairuotojams įsakyta būti budriems, kad spėtų nelaimei užkirsti kelią. Antra vertus, tereikia palikti miestą, ir viskas vėl vyksta lygiai taip pat, kaip ir prieš dešimtmetį.
“Klaipėda” (www.klaipeda.daily.lt)
