Dar studijų metais prasidėjusią pažintį su rašytoja Vidmante Jasukaityte pratęsiau kartu su ja ruošdama jubiliejinę programą. (Liepos 10 d. rašytojai sukako 60 metų.)
Jos namuose buvau vienintelė vieno aktoriaus teatro žiūrovė: Vidmantė turi stulbinančią įtaigos dovaną ir kaip retas rašytojas sugeba raiškiai skaityti savo kūrinius. Tai pajutau dar būdama studentė.
Jos skaitymas buvo tarsi kamertonas, ženklinantis skaitymo lygmenį. Visiškai nesureikšmindama savo talento, ji vis kartojo: “Tai ne aš parašiau, man buvo leista perteikti šį žinojimą“. Iš tiesų buvo labai sunku iš didžiulio rašytojos kūrinių lobyno atrinkti vakarui skaitomą medžiagą.
Jubiliejinį vakarą vedė ir savo kūrinius skaitė pati jubiliatė, jai padėjo operos dalininkė Rasa Jazukonytė, literatūros kritikai: Jūratė Riškutė bei Algimantas Kalėda, aktoriai: Nijolė Mirončikaitė, suvaidinusi ištrauką iš jubiliatės pjesės „Žemaitė“, Aurelija Čeredaitė, skaičiusi autorės lyriką bei Aleksandras Kleinas, perskaitęs eilėraščius iš knygos „Subačiaus gatvė. Getas“ bei suvaidinęs jaudinantį jaunystės epizodą iš rašytojos susitikimo su latvių poetu Imantu Zieduoniu. Aistringą sveikinimo kalbą pasakė režisierius Gytis Padegimas. Sigitas Stankūnas dainavo dainas pagal Vidmantės Jasukaitytės tekstus.
„Rašytojas neturi teisės deklaruoti blogį, kad jo netiražuotų ir nesustiprintų savo menine galia, nebent jį pavaizduotų taip tobulai, kad šia menine forma jis negalėtų daugiau egzistuoti, o būtų įvardintas“.
Šie žodžiai buvo parašyti ant titulinio pjesės „Vilkų medžioklė“ lapo. (Pjesę Nacionaliniame akademiniame dramos teatre 1990 m.pastatė Gytis Padegimas.)
Rašytoja ištikima šiam teiginiui iki šiol ir tvirtai įsitikinusi, kad jos knygos teigia aukštąsias menines vertybes ir nestumia žmogaus į neviltį.
- Ką prisimeni apie savo šeimą?
- Kiek pamenu, mano šeimoje visi dainuodavo. Turėjau absoliučią klausą ir gerą balsą. Muzikai Juozapaičiai yra iš mano giminės. Dainuodavome visomis progomis: sustodavome ratu, apsikabindavome ir dainuodavome... Tėvas dažnai dainavo: „Augino tėvelis mus trys, ne vieną...“ Mūsų dainos – lygumų dainos. Kai senelis Jurgis Balčiūnas grįžo iš Sibiro, jie visi pasiėmė kaušą alaus ir ėjo savo laukų rubežiais: išpildavo ant kampo kaušą ir dainuodavo...
Jie daug dirbdavo, gražiai švęsdavo ir dainuodavo. Tėvas buvo paklaikęs nuo netekties skausmo. Jie būčiau gimusi kitoje šeimoje, nebūčiau mylėjusi kenčiančio žmogaus. Tėvas rašė, piešė, dainavo, šoko... Turėjo pagonišką meilę medžiams bei ypatingą ryšį su gamta. Mes buvome trys dukros, aš – vyriausia. Turėjome visą puodą šukių, kurias laukus ardamas rasdavo tėvas. Vaikystėje su jomis žaidžiau, o taip pat ir su akmeniniais kirvukais. Mano motinos linija – mistiška. Senovę jaučiu fiziškai. Matymas vaizdais padeda jausti įtaigiau nei rašo apie tą laikmetį istorijos knygose. Mano tėvai – lobių skrynios, galiu tik nujausti, kokie tai buvo žmonės... Jie puikiai tvarkėsi keliose realybėse, tikėjo, kad žmonės nemiršta ir mirusieji lanko gyvuosius. Močiutė neleisdavo žabą į ugnį kišti šakomis į viršų, nes vėlės šakose gyvena... Sakydavo, kad tai – nehumaniška. Jų pasaulis buvo pilnas taisyklių. Iš jų gavau stiprią namų dvasią. Norėčiau, kad žmogus tikėtų į dievą bei suvoktų savo kilmės dieviškumą, ieškotų ir atpažintų neregimybės ženklus regimybėje. Šis eilėraštis – iš mūsų šeimos gyvenimo:
Apkabink mane, tėve, dainuodamas dainą,
Priimk į rato vidurį, kur mūsų giminė dainuoja.
Apkabink po ąžuolu, po
Mėlynom žvaigždėm deimantiniame danguje,
Apsikabinkim visi ir dainuokim, dainuokim...
Išeikim iš pirkios kur nuo dainos žvakės užgeso,
Kur skalos užgeso, kur nebeišlaikė skaisčios žibalo lempos,
Išeikim po mėnesiu,
Po auksiniu mėnesio pjautuvu deimantiniame danguje,
Kur septyni šienpjoviai
Auksines mirties pievas šienauja.
- Kaip jautiesi atšventusi jubiliejų?
- Pabudau apsupta gėlių ir jos visos reiškė kitą dieną. Daugiau niekada nešvęsiu savo jubiliejaus. Šis vakaras man parodė, tarp kokios apsimestinės pagarbos ir meilės aš gyvenu. Mačiau jų veidus ir myliu tuos žmones, kurie tą vakarą buvo su manimi.
Jaučiuosi daug vienišesnė: mano artimų žmonių ratas sumažėjo. Gamtos jėgos arčiau manęs nei visuomenė. Mane sukrečia stichijų jėga, bet nesukrečia politikų muštynės. Patiriu katarsį matydama minkštą šviesą, slystančią medžių viršūnėmis. Mano neparašyti kūriniai yra mano vidus. Murziną, deformuotą realybę galiu pakeisti savo virtualiu pasauliu. Realiam pasauliui aš kliudau, jis bijo mane pažinti.
- Koks tavo santykis su skaitytojų auditorija?
- Kartais auditorija man primena akmeninius indus... Iš pačios sielos gelmių skaitau savo kūrinius auditorijai, kuri nepratusi girdėti ypatingus žodžius ir žinau, kad jie mane girdi.
Garsas – reliktinis, jo pagalba žmogus kalbasi su gamta. Žodis pats stipriausias įrankis, kuriuo galima keisti pasaulį. Po savo ligos jau nebebijau nieko ir žinau, kad turiu tik tai rašyti, ką jaučiu. Žmogus sukurtas pagal dievo atvaizdą ir jis yra raktas. Ne pagal fizinį atvaizdą. Skaitydamas jis turi pajusti, kad nėra įkalintas buitiškoje erdvėje, kad pasaulis nebūtų jam svetimas. Skaitant mano knygas neužtenka paviršutiniško išsilavinimo, reikalingas giluminis suvokimas. Mano herojus – krikščioniškos pasaulėjautos, aš teigiu vertybes. Esu parašiusi apie 22 kūrinius; knygos, pjesės, poezija, scenarijai. Gintaro Beresnevičius analizė ir suvokimas man artimas ir nežinau, kas galėtų pasakyti apie mano knygas ką nors tokio, kas būtų pravartu skaitytojui? Gal tai galėtų padaryti Vytautas Bložė ar Jonas Mikelinskas? Mano knygos ieškančiam žmogau, kuris užduoda sau klausimą: iš kur atėjau ir kur einu?
Neturiu provincijos komplekso ir manau, kad mano knygos galėtų būti skaitomos daugybėje šalių ir būtų suprantamos geriau nei Lietuvoje. Mano metodas neleidžia man turėti nepilnavertiškumo komplekso: aš mąstau vaizdais ir vidiniu regėjimu, tarsi matau filmą. Esu prityrusi tokių filmų žiūrėtoja. Niekada neaprašysiu tiek filmų, kiek jų esu pamačiusi vidiniu regėjimu...
Vidmantės Jasukaitytės apsakymas „Garsas“ įtraukta į „Europos šalių almanachą“ ir bus išversta į anglų bei prancūzų kalbas.
- Kokią knygą norėtum perskaityti?
- Tobulas kūrinys tas, kuris paneigtų mirtį ir blogį. Norėčiau, kad vis daugiau atsirastų žmonių, kurie suvoktų, kad kerštas, pavydas, klasta, turtas yra chimeriniai dalykai. Tikrai norėčiau perskaityti tokią knygą.
