Žiba dėl to, kad Lietuvos krepšinio rinktinė, Europos krepšinio pirmenybėse Madride laimėjusi bronzos medalį, buvo nurašyta dar gerokai prieš šių varžybų pradžią. Ją nurašė, pagal rinktinės vadovo padėjėjo Rimo Kurtinaičio būdingą išsireiškimą, “trys milijonai žinovų”, taigi – vos ne visa Lietuva, savo įvairiaspalve, dažnai ir nelabai skania, gražbylyste, kai per pasiruošimo laikotarpį rinktinė pralaimėjo net penkias bandomąsias rungtynes.
“Žinovus” ypač supurtė jos pralaimėjimas prieš silpnokas Švedijos ir Latvijos rinktines. Tačiau, kaip dabar matyti, ne ją nurašę “žinovai”, bet pati rinktinė žinojo, ką ji turėjo daryti pasiruošimo metu ir ką per pirmenybes. Ir kažin ar ne geriau būtų buvę, jeigu tie “žinovai” būtų bent patylėję ir negadinę rinktinei nuotaikos.
Kaip galėjo jaustis žaidėjai bei jų vadovai tokio karšto, dargi net gerokai purvino, dušo palydimi į Europos krepšinio elito pirmenybes. Pamoka kitam kartui, žinoma, jeigu tie “žinovai” susipras ja pasinaudoti. O Lietuvos krepšinio rinktinės pasirodymas buvo tiesiog žavėtinas. Ji neabejotinai išryškėjo kaip šiose pirmenybėse geriausia, todėl jai priklausė ne bronzos, bet aukso medalis. Kaip gali būti, atsakymo ieško klausimas, kad aukso (Rusija) ir sidabro (Ispanija) medalius laimėjo rinktinės pirmenybėse pralaimėjusios po du kartus, o į trečią vietą buvo nustumta Lietuva, vienintelė iš visų dalyvių pralaimėjusi tik vieną kartą?
Beje, ir tas pralaimėjimas – tik nesąmoningos sistemos išdava, kai lietuviai turėjo žaisti su rusais už 20 valandų po rungtynių su kroatais, išvargę, be jokio poilsio, nespėję nė gerokai “apibaksnotų” kojų bei šonų raumenų išsimasažuoti, o rusai turėjo net ištisą laisvą dieną ir per ją galėjo reikiamai pailsėti ir rungtynėms atitinkamai pasiruošti. Kas tokią keistą, Lietuvą nuskriaudusią, tvarką sugalvojo? Ši sistema yra siaubinga, teigė rinktinės įžaidėjas Šarūnas Jasikevičius. Todėl ir nenuostabu, kad ši bronza mums tik auksu žiba. Tai parodė ir krepšininkų iškilmingas sutikimas Vilniuje prie Baltojo tilto, Prezidentūroje, Vyriausybėje, premjero Gedimino Kirkilo rinktinei skirta milijono litų premija ir apskritai nuotaikos tėvynėje. Džiaugiamės dar ir dėl to, kad šiuo laimėjimu Lietuvos krepšinio rinktinė ne tik medaliu pasipuošė, bet ir užsitikrino kelialapį į už metų įvyksiančią olimpiadą Kinijoje.
“Esu labai laimingas iškovojęs medalį, tačiau nežinau dėl ko labiau džiaugtis: dėl medalio ar dėl patekimo į olimpiadą” - svarstė Jasikevičius. Tačiau manau, kad tai labai gerai žino sportininkų atranka į olimpiadą besirūpinantis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentas Artūras Poviliūnas. Jam čia – tikrai didelė dovana, neabejotinai - dar vienas olimpinis medalis.
“Pats svarbiausias šiais metais darbas - atranka į olimpines žaidynes. Tikimės, kad Lietuvos individualių sporto šakų atstovai jau šiemet iškovos bent trisdešimt kelialapių į Pekiną. Taip pat lauksime sėkmingo mūsų krepšinio komandų pasirodymo Europos čempionatuose “ - rašė Artūras Povilūnas ; “Olimpinės panoramos” (Nr 2, 2007) įžanginiame. Sulaukė. Ir ne bet kokio, bet labai gero pasirodymo. Į auksą taikančio. Tai būtų jau antroji viltis šalia disko mėtytojo Virgilijaus Aleknos. Nors šiais metais šis iškilusis sportininkas irgi suklupo. Po 34 pergalių iš eilės Europoje, pasaulinėse lengvosios atletikos varžybose Japonijoje tikėjęsis pasiekti naują pasaulio rekordą, kažkodėl turėjo tenkintis kukliausia šiais metais pasekme ir tik ketvirta vieta. Priežastis – skausmingas blauzdos raumens patempimas.
Jeigu tik čia bėda, tai nieko baisaus, blauzda iki kitų metų tikrai pagis. Bet krepšinio auksui siekti tikresnė rinktinė taptų pasipildžiusi bent jau Žydrūnu Ilgausku, gal net ir Arvydu Macijausku, nes JAV ir Argentinos rinktinės tikrai bus stipresnės, negu rungtyniavusios Madride. Nors Artūras Poviliūnas ; medalių tikisi ir iš lengvosios atletikos atstovų – Austros Skujytės, Gintarės Volungevičiūtės, Vilmos Rimšaitės ir penkiakovininkų - taip pat iš baidarininkų bei dviratininkų, bet jau ne aukso. Todėl krepšinio rinktinei jį laimėti beveik būtina, kad Lietuva vėl sužibėtų pasaulyje. Tai žino ir patys žaidėjai, bet taip pat jie žino, kad ir pasipildžius čia mano minimais žaidėjais, žinoma, jeigu iki šiol vis atsisakinėjęs Ilgauskas sutiks prie rinktinės prisidėti, reikės ir ilgiau padirbėti besiruošiant. Tai turėtų paskatinti ir Kirkilo skirtas milijonas, o taip pat ir kitas ar net keli kitoms sporto šakoms, turinčioms kandidatų į medalius. Tai irgi būtina, nes Lietuvą pasaulyje visada tik teigimai garsinantis sportas tėvynėje dar toli nuo jam priklausomo dėmesio. Dar šį pavasarį vienas Seimo narys teigė, kad Lietuvos sporte viskas sugriauta ir padėtį reikia taisyti.
Žinoma, tai taip pat netiesa, nes toli gražu dar taip blogai nėra. Sportininkai ir jų vadovai, pagal galimybes ir, lyginant su sportininkų padėtimi kituose kraštuose, skurdokas sąlygas savo uždavinį atlieka gerai. Turbūt toks neatsakingas pareiškimas visgi pagrįstai papiktino LTOK prezidentą Artūrą Poviliūną, kuris ir jo vadovaujamas komitetas jau daug metų darbuojasi pasigėrėtinai gerai. Tai liudija daugybė pavyzdžių. Į tokį Seimo nario pareiškimą atsiliepdamas, šiais metais kovo 26 d. kalbėdamas Seime apie lietuvių sportininkų padėtį ir laimėjimus, Poviliūnas taip sakė:
“Tarptautiniu mastu didžiajame sporte viršūnė yra olimpinės žaidynės, todėl jei per septyniolika nepriklausomybės metų mūsų iškovoti keturi aukso, du sidabro ir penki bronzos olimpiniai medaliai, 2000 m. Sidnėjuje užimta neoficiali 33 vieta tarp 200 kraštų, o Atėnuose – 45 vieta tarp 2002 kraštų yra dugnas, tai aš atsiprašau…. Didžiosios Britanijos sporto žinovai 2005 ir 2006 m. Lietuvai skyrė 30 vietą, aplenkiant tokias valstybes kaip Belgija, Turkija, Portugalija, Slovenija, Suomija, o ką jau kalbėti apie mūsų kaimynus.. o mūsų LTOK pateko tarp tų keliolikos, kurių darbas buvo įvertintas puikiai… “
Tai argi būtų taip, jeigu “Lietuvos sporte būtų viskas sugriauta”. Tiesa, gal tam Seimo nariui, ir ne tik jam vienam, toks vaizdas ir galėjo susidaryti, kai Poviliūnas pradėjo skaičiuoti Latvijoje bei Estijoje pastaraisiais metais pastatytus sportui skirtus maniežus, stadionus, centrus, treniruočių sales, futbolo aikštes, plaukimo baseinus, teniso aikšteles bei kitus pastatus ir lyginti juos su šios srities labai jau taupia pažanga Lietuvoje.
Todėl ir nekritikuoti, bet tik pagirti reikia LTOK bei kitus Lietuvos sporto vadovus už tokius laimėjimus, išspaustus matomai gana skurdžiomis sąlygomis. Taip pat ir visą sportuojantį jaunimą, garsinantį Lietuvą pasaulyje ir kuriantį teigiamą jos įvaizdį, kurio, iš paskiausių apklausų sprendžiant, iš viso dar nedaug. Argi negarsėja Lietuva, kai kiekvienais metais apie 30 ar daugiau lietuvių akademinio jaunimo, aprūpinto krepšinio stipendijomis, studijuoja JAV univeristetuose ir žaidžia jų komandose, kai turbūt tiek pat jau profesionalais tapusių krepšininkų žaidžia Europos ir net Azijos aukščiausių lygų komandose ir jau keliolika ten dirba vadovais ar jų padėjėjais. Ar ne garbė mums, kai buvęs Lietuvos rinktinės vadovas Jonas Kazlauskas ; krepšinio meno moko ir olimpiadai ruošia net Kinijos valstybinę rinktinę.
Suprantama, smagiau būtume jautęsi Lietuvos krepšinio rinktinei iš Ispanijos perskraidinus mums auksą, tačiau tai jau nebe esmė. Rinktinė lieka taip pat šauni, atlikusi tai, ką ji labai nepalankiomis sąlygomis galėjo padaryti ir padarė, ir už šią garbę Lietuva jai turi labai labai padėkoti. Tačiau irgi svarbu ant šio laurų neužmigti, bet juos reikiamai išnaudoti, ruošiantis pačiam didžiausiam laimėjimui - aukso medaliui už metų Pekine įvyksiančioje olimpiadoje. Jam laimėti turi ruoštis ne tik krepšinio rinktinė – tikiuosi ji liks dabartinės sudėties, neišardyta ir neišdrabstyta, bet tik šiek tiek papildyta - bet visa Lietuva. Lietuviškasis “sporto pasaulis” – salėse ir aikštėse, o visi kiti – visuotine parama. Ypač morališka. Tikrai laikas būtų susiprasti ir visiems tiems “žinovams” ir aštrius savo liežuvėlius pasilaikyti už dantų. Bent iki olimpiados pabaigos.
