Tolimesni padariniai ir nomenklatūros veiksmai bus šie:
1. Neatlikus jokios esminės pertvarkos, akademinės nomenklatūros pastangomis išpūsta aukštojo mokslo sistema, kuri yra ne kas kita, kaip tik didele dalimi studijų ir mokslo imitavimo ir pinigų rijimo mechanizmas, griebsis paskutinio šiaudo. Kadangi ji šiuo metu yra LABAI arti bankroto ribos, ji nebegali laukti ir jau šį rudenį bus priimtas neatšaukiamas sprendimas įvesti visuotinę studijų įmoką, kurios esmė – įstatymiškai priversti studentus padengti bankrutuojančios imitacinio aukštojo mokslo sistemos kaštus.
2. Apie jokią kokybę kalbėti net neverta ir degradacija jau užprogramuota. Bankrutuojančios sistemos neišgelbės jokie iš studentų prisiplėšti pinigai. Jau netrukus bus pasiekta kritinė riba, o „gelbėti“ aukštąjį mokslą bus patikėta Laisvosios rinkos instituto "ekspertams", kurie su savo radikaliomis „laisvos rinkos nematomos rankos idėjomis“ jau sudalyvavo ne vienoje valstybinio turto prichvatizavimo akcijoje. Rezultatas bus toks: palikus aukštąsias mokyklas "nematomos rankos" valiai, jos ims konkuruoti anaiptol ne studijų ir mokslo kokybe, bet siekiu žūtbūt pritraukti ir prisivilioti kuo daugiau studentų, atnešančių savo pinigus. Čia laimės geriausias PRas, reklama ir didžiausias oportunizmas, laimės pinigų darymo mašinos, bet ne geriausi universitetai. Šitaip aukštasis mokslas bus galutinai sužlugdytas.
Dalis aukštųjų mokyklų bankrutuos, o to jau laukia jų turimos žemės ir pastatų ištroškę nekilnojamojo turto rykliai. Tikros reformos nebuvimo ir kuo skubesnio mokesčio įvedimo meldžiasi ir bankai, kuriems tai nauja injekcija ir praktiškai neišsenkamas pajamų šaltinis, nes, priversti už studijas pilną kainą mokėti studentai, bus priversti imti ir paskolas.
3. Šitaip „privatizavus“ aukštąjį mokslą bus padarytas precedentas taip pat sužlugdyti ir kitas sritis. Jau ruošiama sveikatos apsaugos „reforma“ pagal „laisvos rinkos principus“. Tai prives valstybę prie nepataisomos degradacijos. Akademinė ir politinė nomenklatūra, aukštojo mokslo ir valstybės „elitai“ tikisi sausi išlipti iš balos. Susikūrę aprūpintą gyvenimą sau, jie mielai pasiūlys nepatenkintiems emigruoti į labiau ekonomiškai išsivysčiusias šalis, o darbo jėgos trūkumą kompensuos imigrantais iš rytų. 10% „elito“ ir 90% aptarnaujančio personalo – tai niūri, bet reali Lietuvos vizija.
4. Mokesčio klausimas jau senokai būtų buvęs išspręstas „laisvos rinkos“ ir akademinės nomenklatūros naudai, jei ne saujelė akademinės bendruomenės, studentų ir piliečių, praėjusią vasarą ir rudenį laiku pakėlusių triukšmą. Tai lėmė, jog akivaizdus aukštojo mokslo vedimas į degradaciją buvo bent trumpam atidėtas ir trumpam buvo atsiradę vilčių, jog tikra ir esminė aukštojo mokslo reforma pajudės.
Vyriausybė svarstė įstatymo pataisas, kuriomis universitetų valdymas patikimas iš visuomenės atstovų sudarytoms taryboms, nepriklausomoms nuo siauros akademinės nomenklatūros, besipriešinančios bet kokioms reformoms. Deja, akademinė nomenklatūra darkart įrodė, kad virš jos – tik dangus, ir Vyriausybė patvirtino bei Seimui teiks Mokslo ir studijų įstatymą, kuris padėties niekaip nekeičia.
Klausimas tėra vienas – ar atsiras dabar pakankamas skaičius sąmoningų studentų, kurie drąsiai ir be kompromisų pasipriešins akademinės ir politinės nomenklatūrų savivalei? Jei ne, tuomet jau po kelių metų visiems bus akivaizdu, kad belieka tik akyse degraduoti, emigruoti arba loti ir kaukti prieš mėnulį.
Ką jums daryti, nuspręskit patys.
Nerijus Stasiulis
