Neseniai iš Kinijoje vykusio pasaulio universitetų trijulių (3×3) merginų krepšinio čempionato su pagrindiniu titulu grįžusi ir 24-ą gimtadienį atšvęsti spėjusi Laura Svarytė dar tapo ir naudingiausia Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) savaitės žaidėja.
190 cm ūgio Marijampolės „Sūduvos“ puolėja per dvejas rungtynes vidutiniškai įmesdavo po 15 taškų, atkovodavo 11,5 atšokusio kamuolio, atlikdavo po rezultatyvų perdavimą, blokuodavo po vieną metimą ir rinkdavo po 19 naudingumo balų.
„Esu žaidusi ir geriau. Tai nėra mano geriausi rezultatai. Neseniai grįžome iš Kinijos, vos spėjome pailsėti. Nemažai pramečiau iš po krepšio laisva. Tikiuosi dar geriau sužaisti. Esu maskimalistė“, - tv3.lt komentavo krepšininkė, atskleidusi, kad dar gyvena pasaulio trijulių čempionato nuotaikomis.
Su Lietuvos sporto universiteto (LSU) krepšininkėmis iš Kinijos pasaulio čempionės titulą parsivežusi L. Svarytė atkreipė dėmesį, kad didelio dėmesio nesulaukė: „Mūsų tikrai niekas nenešiojo ant rankų. Pakalbėjome su panelėmis, kad jei būtų laimėję vyrai, galiu garantuoti, kad jie dėmesiu mėgautųsi daug daugiau. Gal kažkiek pikta.“
– Kokios patirties pasisėmėte iš studentų trijulių pasaulio čempionato?
– Nežinojome, nei koks ten lygis, nei kokią vietą pavyks iškovoti. Asmeniškai man davė daugiau pasitikėjimo savimi. Pamačiau, koks lygis kitų studenčių – tikrai maloniai nustebino. Nebuvo lengva su varžovėmis kovoti. Reikėjo kiekvienai kovai ruoštis, labai padėjo trenerė Kreivytė – stebėjo kitas varžoves ir patardavo, kaip žaisti. Su Neringa ir Greta žaidžiame vienoje komandoje daugiau nei penkerius metus – tai labai padėjo.
– Kokių įspūdžių parsivežėte iš kelionės į Kiniją?
– Įspūdžiai tikrai geri. Gyvenome prabangiame viešbutyje. Buvo kuriozų – grįžę iš rungtynių radome prie viešbučio atvira liepsna degančią mašiną. Kinai visiškai nemoka anglų kalbos, ypač taksi vairuotojai. Kartais parodydavome, kur vežti ir tai eidavo klausti kitų. Apskritai viskas kaip per televizorių – daug žmonių, gatvėse kvapas „geras“, nesinorėjo nė vaikščioti. Viešbutyje pro langą turėjo matytis jūra, bet buvo tik dumblas, bet po nakties „radome“ jūrą. Vėliau sužinojome, kad nuo mėnulio priklauso, bus jūra, ar ne.
– Kokius trofėjus parsivežėte?
– Aukso medalį. Parsivežėme ir taurę, bet ji kiniečių gamybos... Kelionėje ji sulūžo – nukrito viršūnę puošęs krepšininkas su kamuoliu, nulūžo viena taurės auselė, tai teko ir kitą nulaužti, kad neatrodytų juokingai.
– Su „Sūduva“ siejate savo ateitį ar žvalgotės ir į užsienį?
– Esu čia laiminga ir patenkinta – puikios sąlygos sportuoti. Komanda draugiška. Likau vien dėl komandos šiais metais – susidraugavome, nesinori išsiskirti. Studijuoju LSU universitete magistro pirmame kurse, tai dar metus tikrai būsiu „Suduvoje“, o ateityje gal ir norėčiau į užsienį.
– Legionieriaus duonos norisi paragauti?
– Įdomu, bet mane baugina faktas, kad jei išvažiuosiu, gali nepasisekti. Žinau nemažai tokių atvejų, tačiau yra kam pasisekė ir nenori grįžti į Lietuvą.
– Kaip atėjote į krepšinį?
– Darželyje ir pradinėje mokykloje buvau aukščiausia tarp mergaičių ir berniukų. Kūno kultūros mokytoja pasiūlė nueiti į krepšinį. Iš pradžių tai buvo hobis – nesidomėjau nei rezultatais, nei statistika. Nežinojau, kad tokia rinktinė yra, nustebau, kai pakvietė. Dabar man tai ir darbas, hobis.
– Savo ateitį siejate su krepšiniu?
– Man patinka krepšinis. Man tai net ne darbas. Mėgaujuosi visomis emocijomis, laimėjimais, euforija. Į rungtynes ateina sirgaliai, palaiko, džiaugiasi. Kai pelnau taškus, būnu tarsi pakylėta, o jei ir laimime... aš kaifuoju žaisdama krepšinį.
– Yra gyvenimas ir už aikštės ribų. Ar 190 cm ūgis netrukdo?
– Netrukdo. Aišku, išsirinkti kelnes, džinsus ar kitus drabužius sunkiau. Taip pat problemų būna su batais – pasirinkimo nėra, o jei pamatau, kad lentynoje yra mano dydis, imu. Su aukštakulniais beveik nevaikštau. Paskutinį kartą avėjau juos tik LMKL sezono uždaryme. Ten visos krepšininkės, tai nebaisu ir pačiai aukštesnei būti. Jaučiasi, kad einu ne sportiniais bateliais, bet stengiuosi nepaslysti (juokiasi).
– Moterų krepšinis Lietuvoje šiek tiek nuskriaustas lyginant su vyrų. Gal turite receptą, kaip galima būtų prikelti moterų krepšinį? Anksčiau buvo mėginimai keisti aprangą – seksualius sijonėlius krepšininkėms...
– Pirmiausiai reikia pritraukti žiūrovus. Reikia klubams užsiimti taip vadinama užklasine veikla, eiti į darželius, mokyklas, kad miesto žmonės žinotų apie savo komandą. Galbūt daugiau reklamos, prizų geriausiems fanams. Turiu nemažai minčių. Su sijonėliais – nelabai vykusi idėja, nes ir pačioms krepšininkėms nelabai patogu žaisti.
