Strategiškai itin patogioje vietoje, pusiaukelėje tarp dviejų sostinių – Vilniaus ir Rygos, įsikūrusiame Panevėžyje sąlygos verslui plėtoti vertinamos prasčiau nei vidutiniškai. Tokį verdiktą miestui paskelbė Savivaldybės apklausoje dalyvavę 530 respondentų.
Aukštaitijos sostinė neoficialiai tituluojama bedarbių Meka. Masinio darbuotojų atleidimo sunkmečiu neišvengė 35-ios miesto įmonės.
Valstybės išlaikytiniais paversti 12327 panevėžiečiai, tai yra 16,7 proc. darbingo amžiaus gyventojų.
Masalu investuotojams turėjęs tapti prieš septynerius metus pradėtas kurti 24 mln. litų kainavęs Pramonės parkas taip ir nevirto Savivaldybės panevėžiečiams žadėtąja panacėja nuo nedarbo.
Verslininkų susidomėjimas pramonės lopšiu baigiasi vos užvėrus Savivaldybės duris: po vizito į Panevėžį JAV, Ispanijos ir Italijos konsorciumas aliuminio profilių fabriką statyti apsisprendė Alytuje. Aukštaitijos sostinė prarado 60 naujų darbo vietų.
Dėl investicijų į Panevėžį galutinį žodį tarti vis dar delsia dujų turbinų gamyklai vietos Lietuvoje ieškantys investuotojai iš Didžiosios Britanijos.
Sprendimo neskuba paskelbti ir Norvegijos verslininkai, planuojantys Lietuvoje kurti tekstilės įmonę ir logistikos bazę – Panevėžiui gresia prarasti maždaug 400 darbo vietų.
Panevėžio darbo rinkoje – štilis, tačiau valdžios viršūnėje – vėjuota. Per pastaruosius ketvertą metų miesto valdančioji dauguma spėjo pasikeisti triskart. Ar politikams kaunantis dėl postų kažkada buvęs pramonės miestu Panevėžys nevirs pramonės vaiduokliu?
Parama išlepina
Bendrovės „Amilina“ direktorius Mindaugas Gedvilas nesistebi, kodėl Panevėžyje sąlygos verslui plėtoti apklausos dalyvių įvertintos vos daugiau nei dviem balais iš penkių galimų. Jo nuomone, į Europos Sąjungos paramą susitelkusi Savivaldybė daro klaidą, neieškodama būdų, kaip, nešvaistant mokesčių mokėtojų pinigų, panaudoti mieste turimą potencialą.
M.Gedvilas įsitikinęs: naivu sieti Panevėžio atsigavimą su Pramonės parku – Lietuvoje daug įvairaus tipo ekonominių zonų, tačiau sėkmės pavyzdžių tėra vienetai.
„Projektui, be struktūrinių fondų lėšų atsiperkančiam per 5–7 metus, naudoti paramą – nelogiška ir neracionalu. Pinigai, duodami normaliam verslui, iškraipo rinką, užmigdo racionalumą ir sveiką protą – užuot įsigijus ekonomišką „Volkswageną“, perkamas prabangus ir visai nebūtinas „Rolls royce“ – palygino M.Gedvilas.
Pasak jo, neracionalaus Europos Sąjungos paramos panaudojimo pasekmes jau pajuto mėsos perdirbimo įmonės. Valdžios palaiminimas ir skirtos lėšos tokioms bendrovėms plėtoti pasirodė kenksmingas.
Įmonės buvo kuriamos ignoruojant ekonominę logiką ir pasinaudojant europiniais pinigais, tačiau rinkai persipildžius nebuvo pajėgta išnaudoti turimų pajėgumų, ir bankrotų lavina pasirodė didesnė, nei buvo prognozuota.
„Pinigų įplaukos į šalį, jei jos neracionaliai panaudojamos, daro tik neigiamą įtaką valstybės perspektyvai“, – pabrėžė M.Gedvilas.
Jo nuomone, kuriamą Pramonės parką taip pat galima vertinti kaip neigiamą investavimo pavyzdį. Investicijos į jį skaičiuojamos dešimtimis milijonų litų – per 17 mln. litų atseikėta Europos Sąjungos lėšų, dar daugiau nei 6 mln. litų prisidėjusi pati Savivaldybė.
Tačiau parkas tebestovi tuščias, infrastruktūra nebaigta.
„Girdisi tik valdininkų diskusijos apie Pramonės parko poreikį. Bet ar kas nors paklausė verslininkų, ar jiems toks objektas reikalingas? Aplink Panevėžį jau matome tuščius logistikos centrus. Kam reikia investuoti į dar vieną?“ – stebisi M.Gedvilas.
Pasak jo, logiška, kad Panevėžyje erdvės ieškantys investuotojai nepuls kurtis neužbaigtame parke, kai mieste pilna tuščių bankrutavusių gamyklų plotų – buvusių „Semos“, „Ekrano“, „Auridos“ teritorijų.
„Galiu beveik spėti, kad ekonomiškai naudingiau kurtis ten, kur išplėtotų infrastruktūrų pasiūla didesnė“, – „Sekundei“ teigė M.Gedvilas.
Dialogas neįmanomas
Kodėl investuotojų nedomina nei Panevėžio pramonės parkas, nei tuščios bankrutavusių gamyklų teritorijos? „Amilinos“ direktoriaus nuomone, investicijoms į Panevėžį kelia užkerta dialogo nebuvimas tarp valdžios institucijų ir verslo.
Vandenų valymas, Savivaldybė ir aplinkosaugininkai, pasak M.Gedvilo, – trys didžiausios kliūtys verslui Aukštaitijos sostinėje.
Kėdainių „Lifosos“ finansų direktoriaus pareigas ėjęs M.Gedvilas pažymi, kad skirtumas tarp Panevėžio valdžios ir kėdainiškių požiūrio į darbo vietas kuriantį, mokesčius mokantį verslą – akivaizdus.
„Skirtumai kaip tarp dienos ir nakties“, – pastebi „Amilinos“ vadovas.
Jo tikinimu, vienas iš nesusikalbėjimo su Panevėžio vadovais pavyzdžių – gamtosauginių reikalavimų taikymas. M.Gedvilo nuomone, aklai laikantis galiojančių teisės aktų pramonės įmonės negalėtų veikti nė viename Lietuvos mieste. To priežastis – į švedišką variantą orientuoti Lietuvoje itin griežti pramonei keliami normatyvai.
„Niekas nepagalvoja, kad Švedijoje pakanka žemės pramonei kurtis toli nuo gyvenamųjų kvartalų, jai sudaryta natūrali galimybė laikytis griežtesnių normų. Vokietijos teritorija tankiai apgyvendinta, tačiau ir gamtosauginiai reikalavimai pritaikyti prie šalies specifikos. Bet lietuviai kažkodėl pasirinko švedų variantą“, – logikos nemato M.Gedvilas.
Tačiau Panevėžyje labiau nei aplinkosaugininkai pramonės įmonėms apynasrį bando užmauti politikai.
Tą patyrė „Amilina“, kai diegiant triukšmo slopinimo įrangą tuometė apskrities viršininkė Gema Umbrasienė vanojo verslininkus dėl naktimis iš įmonės sklindančio ūžesio.
„Panevėžio valdžia, užuot su mumis normaliai diskutavusi, visoje spaudoje rėkė, kad dėl triukšmo uždarys bendrovę. Natūralu, kad dėl tokių pareiškimų mes turėjome finansinių problemų. Kėdainių vadovų požiūris į verslą kitoks – pasidaryk planą, kaip spręsti problemą, ir veik“, – pripažįsta M.Gedvilas.
Tačiau, pasak jo, svarbiausia, kad taip ir nebuvo įrodyta, jog bendrovės skleistas triukšmas viršijo higienos normose nustatytą ribą.
Panevėžio valdančiųjų neliko nepastebėtas ir prieš keletą savaičių iš „Amilinos“ kaminų išsiveržęs bei dalį miesto nuklojęs krakmolo debesėlis. Dėl bendrovėje įvykusio gedimo, rodos, didelių nuostolių niekas nepatyrė: įmonė nuplovė keliasdešimt krakmolu padengtų miestiečių automobilių, sumokėjo aplinkosaugininkų skirtą 250 litų baudą. Tačiau direktorius pasakoja neseniai sulaukęs iš Savivaldybės gero nežadančio telefono skambučio.
M.Gedvilas abejoja, ar joje dabar dirbantys 250 panevėžiečių būtų pasilikę savo mieste, jei įmonė nebūtų investavusi į kviečių krakmolo, glitimo ir pašarų gamybą Panevėžyje. Veikiausiai dauguma būtų ryžęsi persikelti į Vievį, kur bendrovė „Malsena plius“ tęsia senas miltų ir mišinių gamybos tradicijas.
