Jonas Puzinas ir Eugenijus Kulvietis – su Ukmergės kraštu susiję žmonės. Nors dešimtmečiai prabėgo nuo šių garbingų vyrų mirties – jų vardai ir darbai nepamiršti.
Iš Svaronių – į mokslo pasaulį
Lietuvos istorikas, mokslinės archeologijos pradininkas, profesorius Jonas Puzinas savo žemiškąjį kelią baigė 1978 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose, Čikagoje. Ten jis ir palaidotas.
Prasmingas, reikšmingais darbais pažymėtas jo gyvenimas prasidėjo Ukmergės apskrities Deltuvos valsčiaus Svaronių kaime 1905-aisiais. Iš šio kaimo būsimas pirmasis profesionalus lietuvių archeologas, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas, filosofijos daktaras iškeliavo į platųjį pasaulį. Gimtinėje jam atminti pastatytas paminklas.
Ukmergės V. Šlaito bibliotekos darbuotoja, Bibliografijos-kraštotyros skyriaus vyriausioji bibliografė Stanislova Talutytė pasakojo, kad Svaronys per aštuonis kilometrus nutolę nuo Ukmergės.
„To kaimo pavadinimas kilęs iš nebevartojamo asmenvardžio – buvusio tėvavardžio Svaronis – Svaro sūnus“, – paaiškino bibliotekos darbuotoja.
Šiame kaime išsaugotas J. Puzino atminimas – 1990 metais jo gimtosios sodybos vietoje Lietuvos archeologijos draugijos rūpesčiu pastatytas paminklas. Prie netoliese rasto plokščio akmens pritvirtinta metalinė plokštė su įrašu ir ornamentuotu kryžiumi. Plokštėje įrašyta: „Čia, Svaronių kaime, stovėjusioje Motiejaus Puzino sodyboje 1905 metų spalio 1 dieną (rugsėjo 18 dieną) gimė archeologas, profesorius, daktaras Jonas Puzinas.“ Po penkiolikos metų buvo atnaujinta visa sodybvietė – sutvarkyta aplinka, atidengti ir nuvalyti J. Puzino gimtojo namo pamatai.
Dovana bibliotekai
Ukmergės V. Šlaito bibliotekoje garsiam kraštiečiui atminti įrengtas kampelis. Jame yra ir 2008 metais J. Puzino dukros Živilės Tamoshunas (Tamošiūnienės), gyvenančios Pitsforde, JAV, dovanotų daugiau kaip du šimtai knygų, ir septyni šimtai išeivijoje leistų žurnalų. Leidiniais galima naudotis bibliotekos Bibliografijos-kraštotyros skyriuje. Skyriaus vyresnioji bibliografė Rita Adomonytė pasakojo, kad dar besimokydamas Ukmergės miesto gimnazijoje J. Puzinas domėjosi archeologija.
Netoli kaimo esančiame kalnelyje, Laičių piliakalnyje, jis ieškodavo senovinių daiktų, užrašydavo savo krašto padavimus, dainas, sutartines. Kartu su gimnazijos muzikos mokytoju Juozu Bertuliu buvo subūręs sutartines atliekančias kaimo moteris ir surengęs jų pasirodymus Ukmergėje.
Vėliau, studijuodamas tuomečio Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, važinėjo po Lietuvą, dažniausiai – po Ukmergės apylinkes, ir užrašinėjo tarminius tekstus, žodžius profesoriaus Juozo Balčikonio redaguojamam Didžiajam lietuvių kalbos žodynui.
Prezidento Antano Smetonos užtartas ir gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, J. Puzinas išvyko į Vokietiją, į Heidelbergo universitetą, kur 1930–1934 m. studijavo proistorę, lyginamąją filologiją ir klasikinę archeologiją. Ukmergiškiai gali didžiuotis, kad jų kraštietis J. Puzinas, 1934 metais apgynęs daktaro disertaciją „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje ir tautinis atgimimas“, buvo vienintelis Vakarų Europoje aukštuosius mokslus baigęs archeologas. Jam teko eiti kone visas su archeologija ir proistore susijusias pareigas.
Tyrė istorines vietas
Iš bibliotekoje turimos medžiagos matyti, kad 1938 metais už pirmosios mokslinės archeologinės ekspozicijos Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje įrengimą J. Puzinas buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 4-ojo laipsnio ordinu. Ekspozicija buvo viena moderniausių to meto Rytų Europoje.
„Visi, kurie domisi archeologija, turėtų žinoti, kad J. Puzino skaitomos paskaitos buvo pirmosios to dalyko Lietuvos aukštosiose mokyklose. Mokslininkas sukūrė savo archeologinę mokyklą ir parengė pirmąją profesionalių archeologų kartą“, – pabrėžė vyresnioji bibliografė.
Pirmasis šalies archeologas užsiėmė ir šviečiamąja veikla, įvairiose šalies miestuose skaitė paskaitas apie Vilniaus ir Vilniaus krašto pilis, Trakų pilį.
Dar vienas įdomus J. Puzino veiklos faktas – 1936–1940 metais, taikydamas tuo laiku naujausius mokslo metodus, vadovavo kapinynų tyrinėjimams. Kartu su kitais archeologais jis ištyrė 27 Lietuvos istorines vietas, tarp jų buvo ir Trakų rajono Purvynų senkapiai. Ukmergiškis domėjosi ir dar dešimtimis istorinių vietų, jas lankė, joms suteikė archeologinių paminklų statusą.
Bet skaudžių permainų metai palietė ir mokslininką. 1944-aisiais J. Puzinas su šeima pasitraukė į Vokietiją. Po penkerių metų jie persikėlė į JAV, Filadelfiją. J. Puzinas aktyviai dalyvavo vietos lietuvių gyvenime, buvo „Lietuviškosios enciklopedijos“ darbuotojas, redaktorius. Vėliau persikraustė gyventi į Čikagą.
Nepažįstamas Jonas Puzinas
Lietuvoje iki 1968 metų sovietinė cenzūra draudė minėti J. Puzino pavardę, jo spausdintus darbus. Ir vėliau apie šį mokslininką buvo rašoma labai mažai.
J. Puzinas ir jo darbai buvo paminimi kai kuriuose straipsniuose, trumpi biografiniai duomenys pateikiami to meto enciklopedijose. Apie profesoriaus svarbą Lietuvos archeologijos mokslui pradėta plačiau rašyti tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
2005-aisiais minint J. Puzino 100-ąsias gimimo metines, tęstinio leidinio „Lietuvos archeologija“ tomas ir mokslo darbų „Archaeologia Lituana“ tomai skirti šiam mūsų šalies mokslinės archeologijos pradininkui.
Atkreipiamas dėmesys, kad J. Puzino knygos, straipsniai apie archeologinius tyrinėjimus nenustojo savo mokslinės reikšmės ir dabar.
Darbai „Gedimino sostinės 650 metų sukaktį minint“, „Trečiosios Vilniaus pilies beieškant“ ir kiti, archeologiniu požiūriu, buvo pirmasis bandymas pateikti susistemintus duomenis apie Vilniaus pilių tyrimus. Visi jo darbai pagrįsti giliai pažintais proistorės šaltiniais ir parašyti gražia lietuvių kalba.
Mokslininko žmonos Konstancijos Puzinienės iniciatyva 1983 metais Čikagoje išleisti J. Puzino dviejų tomų „Rinktiniai raštai“, juose publikuoti Lietuvoje ir išeivijoje išleisti svarbiausi jo darbai.
Sugrįžo paroda
Garsus 20-ojo amžiaus klasicizmo atstovas, natiurmortų meistras Eugenijus Kulvietis gimė 1883 metais Panevėžio apskrities Vadoklių valsčiuje, Alunčių dvare. Į Ukmergę jis atvyko 1918-aisiais, tame mieste apsigyveno su žmona, susilaukė trijų vaikų.
Dailininkas Ukmergės gimnazijoje dėstė piešimą, aktyviai dalyvavo miesto visuomeniniame gyvenime. Vėliau E. Kulvietis buvo paskirtas amatų mokyklos direktoriumi.
Ukmergės krašto vaizdai dailininko drobėse labai įdomūs. Vis dėlto dėl emigracijos į Kolumbiją menininkas buvo pamirštas ir neturi deramo įvaizdžio Lietuvos dailės istorijoje.
Ukmergės kraštotyros muziejaus direktorė Vaidutė Sakolnikienė džiaugėsi, kad į miestą, kuriame praleido daug metų, dailininkas grįžo su savo paroda 2009-aisiais.
„Tai pirmoji ekspozicija, surengta praėjus penkiasdešimčiai metų po tapytojo mirties“, – sakė direktorė.
V. Sakolnikienė priminė, kad nemenkas šio kūrėjo gyvenimo ir kūrybos laikotarpis susijęs su Ukmerge.
Dauguma parodoje eksponuotų paveikslų buvo paimti iš šeimos rinkinių, kiti paskolinti Nacionalinio Lietuvos dailės ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejų, dalis – iš Ukmergės kraštotyros muziejaus fondų.
Surengė anūkas
Pagrindinis šios parodos iniciatorius – iš Kolumbijos į prosenelio žemę sugrįžęs anūkas Aleksas Eugenijus Kulvietis. Jis svajoja surinkti dar daugiau medžiagos apie senelį ir išleisti monografiją, galbūt įkurti memorialinį muziejų. Direktorė pasakojo, kad anūkas paveldėjo iš senelio menininko gyslelę. Jis drožia iš medžio koplytstulpius, kryžius. Yra surengęs ne vieną parodą Lietuvoje ir Kolumbijoje.
A. E. Kulvietis apie savo senelį sakė: „Būdamas toli nuo Lietuvos iki pat mirties jos nepamiršo ir savo darbais nuolat kalbėjo apie gimtinę, apie jos grožį, dorus ir darbščius žmones bei tūkstantmetę istoriją.“
Ukmergės kraštotyros muziejaus iniciatyva buvo išleistas Eugenijaus Kulviečio kūrybos katalogas.
Jo tapybos spektras gana platus, dailininkas kūrė ir religinio turinio paveikslus, ir portretus, ir peizažus.
Vis dėlto tapytojas labiausiai mėgo natiurmortus. Jie pasižymi lakoniškumu, menininkas sugebėjo perteikti kasdienio gyvenimo smulkiausias detales.
Parodą apžiūrėdami ukmergiškiai atpažino paveiksluose kadaise įamžintus ir iki šiol išlikusius senamiesčio kampelius, gatves, pastatus. Ne vienas pavadino dailininką savotišku istorijos metraštininku.
Istorijos žingsniai
Ukmergės kraštotyros muziejus pateikia ir daugiau medžiagos apie garsųjį kraštietį dailininką.
Teigiama, kad E. Kulvietis kilęs iš Lietuvos kunigaikščių Ginvilų giminės, kuri siekia net 12-ąjį amžių.
Iš tos pat giminės kilęs Abraomas Kulvietis, gyvenęs 1510–1545 metais. Jis save vadino Ginvill de Kulva. Kad nereiktų sakyti Ginvila iš Kulvos, pradėjo vadintis Kulviečiu.
Biografijoje rašoma, kad 1910–1914 metais E. Kulvietis gyveno JAV, Čikagoje dirbo fotografu, o vėliau, išmokėjęs skolą, tapo fotografijos ateljė savininku. 1914 metais dėl tėvo ligos grįžo į Lietuvą ir, turėdamas šiek tiek santaupų, Sankt Peterburge nusipirko fotografijos kabinetą.
Bet netikėtai užklupo mobilizacija ir 1918 metais grįžo į Lietuvą.
Gyvendamas Sankt Peterburge E. Kulvietis susipažino su Emilija Kulnevičiūte, dantų gydytoja, kilusia iš Radviliškio, ir ją vedė. Tada Kulviečių šeima apsigyveno Ukmergėje.
Tūkstančiai paveikslų
Antrasis pasaulinis karas, kaip ir visiems, sujaukė menininko ir jo šeimos gyvenimą. 1942 metais E. Kulvietis buvo vokiečių mobilizuotas, bet šiaip ne taip pasisekė iš kariuomenės ištrūkti. 1943 metais su šeima išvyko į Vokietiją, toje šalyje sulaukė karo pabaigos. 1948-aisiais E. Kulvietis, kaip politinis pabėgėlis, gavo leidimą persikelti į Kolumbiją. Po metų, nepratusi prie Bogotos klimato – 2600 metrų virš jūros lygio, dėl širdies ligos staiga mirė dailininko žmona. E. Kulviečio pažintis su buvusia vienuole, ispanų kalbos mokytoja Maria Josefa Talero – keturiasdešimt vienerių metų inteligentiška ir gražia kolumbiete – peraugo į romantišką meilę. Šešiasdešimt septynerių metų dailininkas ją vedė ir susilaukė sūnaus.
Štai kaip aprašoma lietuvio ir kolumbietės pora: „Įspūdingo stoto, daugiau nei dviejų metrų ūgio žilabarzdis dailininkas ir smulki buvusi vienuolė.“
Menininkas buvo labai populiarus, užsakymai pluste plūdo, tad po metų jau galėjo įsigyti žemės namui statyti Medelino mieste. Tačiau sunkiai susirgo ir 1959-ųjų pradžioje mirė.
Per savo gyvenimą menininkas sukūrė daugiau kaip du tūkstančius paveikslų. Daugelis jų išblaškyti po pasaulį, saugomi privačiose kolekcijose, jų turi įsigijusios Amerikos, Anglijos, Švedijos, Prancūzijos, Italijos atstovybės.
