Dar ne taip seniai Panevėžys didžiavosi esąs pramonės centras, turintis itin patogią geografinę padėtį. Tačiau tai neišgelbėjo Aukštaitijos sostinės nuo ekonominio nuosmukio – ji tapo nuobodžiu provincijos didmiesčiu, nedarbo lygiu lenkiančiu kitus didžiuosius šalies miestus. O dažnam keliautojui atrodo, kad čia vyraujantis verslas – prekyba dėvėtais drabužiais.
„Stengiuosi, kad mūsų svečiai arba į Panevėžį įvažiuotų nuo Šiaulių pusės, arba, jeigu važiuoja iš Vilniaus ar Kauno, centrą pasiektų pasukę Ramygalos gatve. Basanavičiaus gatvės atkarpa iki centro – visiškas vaizdo sudarkymas“, – tvirtino Panevėžio pramonės prekybos ir amatų rūmų (PPAR) direktorius Visvaldas Matkevičius. Jis pripažįsta, kad vietomis Panevėžio vaizdelis išties nekoks. Neišvaizdžiuose senuosiuose vienaaukščiuose medinukuose įsikūrusios vien dėvėtų drabužių parduotuvėlės gali sudaryti ne kokį įspūdį svečiui.
Vieni verslininkai pripažįsta, kad Panevėžio veidas – dėvėtų drabužių parduotuvėlės ir automobilių remonto dirbtuvės garažėliuose. Kiti, kiek didesni patriotai, tai teisina miesto kompaktiškumu. Esą kiek to Panevėžio – viena gatvė skersai, kita išilgai. Todėl ir atrodo, kad skudurynais vadinamų dėvėtų drabužių parduotuvių nepaprastai daug. O iš tiesų niekas nelygino, kiek jų yra kitur.
Bėda – praeitis
Visuomet būdavo pabrėžiama, kad Panevėžys – darbininkų miestas. Čia buvo pastatytos didžiulės sąjunginio pavaldumo įmonės, kurių produkcija turėjo paklausą visoje „plačiojoje Tėvynėje“.
Kadaise Panevėžio vizitinė kortelė buvo gamyklos su tūkstančiais darbininkų. „Ekranas“ gamino kineskopus Sovietų Sąjungos televizorių gamykloms, stambiausias automobilių gamyklas kompresoriais aprūpindavo „Aurida“, be Tiksliosios mechanikos gamyklos komplektuojamųjų dalių neišsiversdavo SSRS skaičiavimo centrai. Visu pajėgumu dirbo Stiklo fabrikas, elektros laidų gamybos lyderis „Lietkabelis“.
Čia buvo sukoncentruota ir maisto pramonė – grūdų produktų, mėsos, duonos kombinatai, cukraus, konservų ir spirito fabrikai.
Kas iš viso to liko? Iš maisto pramonės įmonių tebegyvuoja tik Grūdų produktų kombinatas, iš pradžių tapęs AB „Malsena“, o dabar – AB „Amilina“. O kitų likimą puikiai simbolizuoja spirito fabriko baigtis. Dabar AB „Semos“ vietoje – plynas laukas su gūdžiai stūksančiu vienu pastatu, šalia kurio nežinia kada ims dygti gyvenamųjų namų kvartalas.
Didžiosios įmonės ir gavo pirmąjį smūgį, kai subyrėjus SSRS nutrūko visi ryšiai. Tiksliosios mechanikos gamykla, kurioje dirbo keli tūkstančiai žmonių, užsidarė. Dar didesnė „Aurida“, išgyvenusi sunkmetį, privatizuota tapo „Panevėžio Aurida“. Ji gyvuoja, bet čia dirba vos 250 žmonių. Šiaip taip išsikapstė „Lietkabelis“, Stiklo fabriką nupirko lenkai. Tačiau darbininkų vis mažėjo.
Sąjunginio pavaldumo įmonių uždarymas turėjo ir teigiamą pusę. Liko specialistai, kurie turėjo gerų ryšių Rusijoje. Todėl mieste ir aplink jį suklestėjo verslai, žmonės gavo darbo ir greičiau atkuto.
„Ekranas“ tik išgąsdino
Dažnai vienas svariausių argumentų, paaiškinančių didelį nedarbą Panevėžyje, laikomas „Ekrano“ krachas. Kone prieš penkerius metus prasidėjęs šio giganto bankrotas buvo ne juokais išgąsdinęs miesto valdžią. Ši nežinojo, kaip gelbėsis nuo socialinio sprogimo staiga darbo netekus 4 tūkst. žmonių.
Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, „Ekrano“ bankrotas buvo baisus tik išmestiems į gatvę žmonėms. Valdžia greitai nusiramino, nes kai kurie atleisti žmonės ėmė kurti savo verslus, kai kurie išvažiavo į ispanijas ar airijas. Be to, „Ekrano“ bankrotas sutapo su ekonominio pakilimo metais. Tad žmonės sugebėjo įsidarbinti kitose įmonėse, šios, plėsdamos veiklą, graibstyte graibstė be darbo likusius kvalifikuotus specialistus.
Tad nedarbo lygį „Ekranas“ buvo padidinęs laikinai. Daug didesnis smūgis Panevėžiui buvo bendrovės „Linas“ griūtis, kai iš darbo atleido 1000 darbuotojų.
Krito smulkieji ir vidutiniai
Tačiau sunkmetis Aukštaitijos sostinę užgulė visu svoriu. Pasipylė smulkiųjų ir vidutinių įmonių bankrotai. Tam miesto valdžia visiškai nebuvo pasiruošusi. Tai tęsėsi visus praėjusius metus.
Dabar, tvirtina PPAR direktorius V.Matkekvičius, verslas pamažu atsigauna. Gerų žinių esama iš „Lietkabelio“, gamybą plečia „Panevėžio Aurida“, didėja šių įmonių eksportas. Tačiau, prisipažįsta direktorius, tai tik ženklai, kurie pavasario neatneša. Jis net neįsivaizduoja, kas iš esmės galėtų pagelbėti miesto bedarbiams.
Pasak V.Matkevičiaus, vidutiniai verslininkai sunkmetį išnaudojo prisitaikydami prie naujų sąlygų. Sumažinusios darbuotojų skaičių ir nurėžusios atlyginimus, įmonės sugeba visai neblogai išsilaikyti. Tačiau gamybos kol kas nedidina. Tad ir žmonių jiems nereikia.
Pasak direktoriaus, nedarbą galėtų sumažinti užsienio investicijos, tačiau jos neateina.
Valdžia laukia
Gal kokia miesto atsigavimo vizija matyti iš savivaldybės rūmų? Teiraujamės savivaldybės Ekonomikos ir turto valdymo skyriaus vedėjo Antano Stokos. Jo balse, deja, nė krislelio džiugesio. Esą nėra tokio visažinio, kuris pasakytų, kada reikalai pagerės. „Kai tokia politika šalyje, apie perspektyvas kalbėti niekas negali“, – A.Stoka entuziazmu nedega.
Tačiau PPAR direktorius V.Matkevičius tariasi žinąs, kodėl investicijos Panevėžį lenkia ratais. Esą miesto valdžia turi gultis ir keltis su viena mintimi – kaip pritraukti investuotoją. „Bet kai per kadenciją pasikeičia trys valdžios, tai investuotojas nebežino, su kuo kalbėti“,– tokią didžiausią Panevėžio bėdą įžvelgia V.Matkevičius.
Skaičiai
2010 m. pradžioje Panevėžyje buvo 111 959 gyventojai.
Iš jų darbingo amžiaus asmenų – 73 680.
Spalį mieste oficialiai įregistruota – 11 766 bedarbiai.
Tai sudaro 15,97 proc. darbingo amžiaus gyventojų.
(Panevėžio darbo biržos duomenys)
Jaunius POCIUS
