Visame pasaulyje centriniai bankai, siekdami užtikrinti finansų sistemos gyvybingumą, įjungė pinigų spausdinimo stakles, todėl nenuostabu, kad vis dažniau pasigirsta balsų, siūlančių grįžti prie aukso standarto, rašo BBC.
Aukso standarto laikotarpiu susitariančios valstybės buvo įsipareigojusios susieti savo valiutos kainą su konkrečiu aukso kiekiu. Tuo metu metu buvo manoma, kad bent jau teoriškai kiekvienas auksu užtikrintas piniginis banknotas pagal pareikalavimą gali būti iškeistas į nustatytą aukso kiekį.
Investicinės bankininkystės eksperto Jimo Rickardso teigimu, reikia imtis veiksmų, kurie suvaržytų vyriausybių galimybes pakankamai laisvai vykdyti monetarinę politiką, nes šiuo metu vykstantis pinigų spausdinimo vajus tiesiog tirpdo santaupų vertę.
„Blogiausiu atveju pernelyg intensyviai pinigų politiką naudojančios valstybės susidurs su hiperinfliacija. Dėl šios priežasties būtina suvaržyti vyriausybių ir centrinių bankų galimybę piktnaudžiauti savo teisėmis, o tam galėtų pasitarnauti tradicinis aukso standartas“, - sako bankininkas.
Londono aukso maklerių kompanijos „Sharps Pixley“ atstovas Rossas Normanas nepritaria tokiai nuomonei ir sako, kad auksas galėtų būti tik sudėtine visuotinio problemos sprendimo dalimi.
„Nemanau, kad XXI amžiuje būtų įmanoma sugrįžti prie aukso standarto, tačiau akivaizdu, jog reikia suvaržyti centrinių bankų monetarinės politikos galimybes“, - sako R. Normanas.
Jam antrina ir „Stadard Chartered Bank“ atstovas Gerardas Lyonsas.
„Praeityje aukso standartas nesugebėjo užtikrinti reikiamo stabilumo“, - sako bankininkas.
„Esant bet kokiai finansinei padėčiai aukso standarto įvedimas sukelia papildomų problemų, ekonominio pakilimo laikotarpiu aukso standartas skatina burbulų pūtimą, o nuosmukio metais sukelia dar gilesnę krizę“, - mano G. Lyonsas.
Kylančių ūkių centriniai bankai, siekdami užsitikrinti tam tikrą apsaugą ieško alternatyvų, nes šiomis dienomis darosi pernelyg pavojinga visus savo rezervus užtikrinti JAV doleriais.
„Vis dėlto pasirinkimas menkas, todėl auksas kylančių ūkių centrinių bankų rezervuose užima vis svarbesnę dalį“, - teigia G. Lyonsas.
Anot bankininko šiuo metu finansų pasaulis susiduria su keliomis problemomis, kurias būtina spręsti nedelsiant. Viena jų – stabilumo trūkumas.
„Mano nuomone šiuo metu turime puikią progą stebėti kaip pasaulis transformuojasi link valiutinio daugiapoliškumo“, - sako G. Lyonsas.
Bankininko įsitikinimu ateityje vis daugiau valstybių norės susieti savo nacionalinės valiutos kursą ne su konkrečia kitos valstybės valiuta, bet su pagrindinių užsienio prekybos partnerių valiutų krepšelių. G. Lyonso manymu auksas nesuteikia nūdienos pasauliui būtino lankstumo, todėl jo vaidmuo šiuo metu tėra epizodinis ir ateityje aukso įtaka mažės.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad tokių valstybių kaip Kinijos ar Indijos ekonomikos augimas skatins aukso paklausą.
JAV Federalinių rezervų vadovas Benas Bernanke sako, kad pagrindinė priežastis, verčianti centrinius bankus kaupti aukso atsargas yra baimė ir neužtikrintumas dėl finansų pasaulio ateities. Finansų sistemos griūties atvejų toks bankas liktų bent jau su šiokiu tokiu turtu.
G. Lyonso nuomone šiais laikais auksas turėtų būti vertinamas lygiai taip pat kaip ir nafta, dujos, geležis, grūdai ar bet kokios kitos žaliavos. Anot jo, visoms žaliavoms yra būdingas tvirtų grindų ir minkštų lubų principas.
„Naftos atžvilgiu minkštu lubų faktorių atlieka geopolitinės rizikos, kurios visada pakelia naftos kainų kartelę“, - sako bankininkas.
„Kalbant apie auksą reikia pastebėti, kad jo kaina kyla proporcingai augant nerimui dėl JAV dolerio ir pasaulinės infliacijos“, - patikslina G. Lyonsas.
Vis dėlto ilgalaikėje perspektyvoje aukso paklausa, nepriklausomai nuo globalios finansinės padėties, kops į viršų, nes besivystančiose šalyse auga pasiturinčių gyventojų skaičius, kurie siekia įsigyti šio brangiojo metalo dėl įvairiausių priežasčių.
Juvelyrinių dirbinių sektoriuje aukso paklausa pasiekė piką 2000 metais, tačiau monetų ir aukso lydinių rinkoje jo poreikis vis dar auga.
„Ši tendencija rodo, kad gyventojai auksą pradėjo traktuoti ne tiek kaip estetinio pasitenkinimo objektą, o greičiau kaip tam tikros apsaugos ir stabilumo garantą finansinių sukrėtimų laikmetyje“, sako G. Lyonsas.
