Marlene Dietrich stebi C. Dioro kolekcijos pristatymą kukliai pasislėpusi laiptinėje. Grace Kelly pavirsta Monako princese. Lieknos talijos ir Venecijos puotos, pirmieji aukštakulniai - nuo šių juodai baltų nuotraukų iki šiol virpa kiekvieno dizainerio širdis.
Zemire suknelė dingo prieš pusę amžiaus. Jei tikėtume archyvais, Christianas Dioras 1954 metais padovanojo ją princesei Margaret Blenheimo pilyje. Nuo to laiko ekspertai galėjo ją pamatyti tik fotografijoje.
Ryškiai raudona brangenybė pasiūta iš ilgo švarkelio ir plataus sijono. Buvo manoma, kad ji dingo amžiams, bet praeitais metais netikėtai ją rado - Paryžiuje, namo ant Senos kranto rūsyje. Šiuo metu šį stebuklą galima pamatyti Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone. Ten pat ir žydras Givenchy apsiaustas, vakarinės žymiausių to metų dizainerių suknelės – apie 100 drabužių, taip pat filmai, nuotraukos, laiškai ir netgi čekiai.
Visi šie daiktai parodoje „Auksinis aukštosios mados amžius: Paryžius ir Londonas 1947-1957” sukuria vaizdingą epochos paveikslą. Paroda buvo organizuota ta proga, kad prieš 60 metų Christianas Dioras pristatė publikai savo pirmą kolekciją. Nuo to prasidėjo didysis haute couture dešimtmetis.
Genijus ir siuvėjos
Po asketiškos karo metų mados C. Dioro kolekcija kėlė susižavėjimą, nuostabą ir netgi glumino. Naujas stilius, pavadintas new look, buvo ištaigingas iki nepadorumo: puošnūs sijonai iš brangios medžiagos nelabai derėjo su bendra to meto ekonomine padėtimi. Tačiau moterys negali atsispirti prabangai.
Pasiturinčios damos pradėjo graibstyti C. Dioro „kūrinius”. Užsakinėjo ne tik skirtingas sukneles, bet ir kelias to paties modelio kopijas, kad kiekviename name būtų po egzempliorių.
Žurnalai pasiskubino paskelbti apie aukštosios mados atgimimą - ir neapsiriko. Palaikoma atsigaunančios ekonomikos 50-aisiais įspūdinga epocha tęsėsi visą dešimtmetį, palikusi mums tokius vardus kaip Balenciaga, Givenchy, Lanvinas, Balmainas, Jean Patou ir, savaime suprantama, C. Dioras.
Nors kiekvieno iš jų stilius savitas, bendras new look siluetas visose kolekcijose buvo tiksliai išlaikomas. Minkšti pečiai, itin liekna talija, puošnus sijonas... Pergyvenusi atsisveikinimo su korsetu laikus, amžių sandūros prabanga sugrįžo. Pavargusios nuo chaoso ir karo sunkumų damos vėl norėjo būti gražiomis, puikiai apsitaisiusiomis statulėlėmis, ir mada atskubėjo joms į pagalbą.
Pagaminti naujiems drabužiams reikėjo ne tik didelio kiekio medžiagos, bet ir daug darbo jėgos. Kelias nuo idėjos iki jos įsikūnijimo buvo ilgas. Kai dizaineris sumodeliuodavo drabužį, darbo imdavosi patyrusios siuvėjos. Kiekvienuose dideliuose madų namuose jų buvo po kelis šimtus, tarp jų - ir garsiosios petites mains.
Tiek išorinė, tiek vidinė drabužio pusė buvo siuvama rankomis. Reikėjo ypatingo kruopštumo, ypač siuvant karkasą, prie kurio tvirtinamas siluetas. Garbingas wonderbra pirmtakas buvo sumanytas būtent tuo metu, taip pat ir guepiere juosmuo, ir elastiškas korsažas.
Ant šių darbinių konstrukcijų formavo sukneles, ir čia jau taupoma nebuvo. Sijonų plotis siekė 40 metrų, nekalbant apie „papildomus efektus”, pavyzdžiui, siuvinėjimus. Dažnai siuvinėtojų neužtekdavo, todėl jas kviesdavo iš specialių dirbtuvių arba užsakymą visai perduodavo tos srities profesionalams, pavyzdžiui garsiajam Lesageui.
Savaime suprantama, tokių apdarų kaina buvo įspūdinga. Tačiau būtent tuo metu mada tapo prieinama visiems. Neįstengiančios įsigyti C. Dioro suknelių, pirkdavo pigias jų kopijas, siūdavo pagal paruoštas iškarpas arba bėgdavo pas žinomus siuvėjus, kurių linija pret-a-porter neatsiliko nuo naujausių tendencijų.
New look tilpo viskas: tikriausiai pirmą kartą istorijoje mada peržengė visus barjerus ir tapo pasauliniu reiškiniu.
Sostinių mūšis
Prancūzų sėkmė nedavė ramybės gyvenantiems kitoje Lamanšo pusėje. Britai turėjo kuo atsakyti: siuvėjams iš Sevil-Row nereikėjo rekomendacijų, o rūpestis dvariškių apdarais neleido atsipalaiduoti. Tais metais Londone kūrė Normanas Hartnellas, Digby Mortonas.
Vis dėlto jėgos buvo nelygios: new look diktavo savo taisykles, o anglai tiksliai kopijavo ši stilių, tačiau be prancūziško lengvumo. D. Britanija pralaimėjo ir kiekybe: Paryžiuje buvo 47 mados namai, tuo tarpu Londone - tik dvylika. Be to, britai niekada negavo valstybės subsidijų, o aristokratai vis dažniau teikdavo pirmenybę prancūzams.
Galų gale D. Britanija pasidavė - galbūt visiems laikams. Tačiau neįsižeidė. Sostinės jautė viena kitai simpatiją ir pagarbą. Daug Londono modeliuotojų išvažiavo į Paryžių. Savo ruožtu C. Dioras, pagarsėjęs anglofilas, sau kostiumus užsisakinėjo tik Sevil Row.
Abipusių jausmų kulminacija ir couture triumfas buvo 1957 metai, kai Elizabeth II oficialaus vizito metu aplankė Paryžių. Karalienė buvo apsirengusi Hartnello suknele „Prancūzijos laukų gėlės”. Jos palydovė ledi Gladwin vilkėjo Jeano Patou, o britų pasiuntinio žmona Diana Cooper - Balmaino modeliuota suknele.
Tačiau greitai aukštosios mados žvaigždė nors ir nenusileido, bet prigeso. 1957 metais mirė C. Dioras, tačiau svarbiausia, damoms atsibodo būti interjero puošmena, keisti drabužius devynis kartus per dieną, o visą gyvenimą pašvęsti manikiūrui ir šukuosenoms.
Pasikeitimai buvo neišvengiami. Į pamainą elegancijai atėjo „svinguojantys 60-ieji”: buvo išrasta sintetika, netrukus ir kontraceptinės tabletės - pasaulis keitėsi greitai.
Aukštosios mados populiarumas padarė jai meškos paslaugą. Couture „demokratizacija”, mėgstamų modelių tiražavimas nulėmė masinės drabužių gamybos suklestėjimą.
Šie drabužiai greitai išsikovojo vietą garderobe, o haute couture ilgiems dešimtmečiams perėjo į vakarinės mados sritį. Tačiau ir dabar new look laikus abiejose Lamanšo pusėse atsimena su virpuliu.
Auksinis amžius baigėsi, bet laimei liko, kas jį primena. Pažvelgus į to meto liudijimus Viktorijos ir Alberto muziejuje, lengva suprasti, kuo šis mados istorijos akimirksnis užsitarnavo tokį garsų vardą.
