Praėjusį kartą rašėme apie Bizantijos epochą ir tuomet pradėjusią formuotis ypatingą kastą - auksinį jaunimą. Šį sykį mūsų akiratyje XVIII - XX a., diktavęs savo papročius ir tradicijas.
Jakobinai
Restauracijos epochos Anglijoje būrėsi jaunų chuliganų gaujos, kurios darė tą patį, ką ir Bizantijos stasiotai – plėšė ir žudė. Buvo susikūrusios munų, hektorų, mohokų, hokabitų gaujos...
Dabar jau sunku pasakyti, kurie iš jų buvo paprasti plėšikai, o kurie – nuobodžiaujantys jaunieji aristokratai, bet yra žinoma, kad hokabitai ir mohokai buvo iš džentelmenų. Amžininkai visaip keikė kilminguosius banditus ir netgi lygino juos su biblijiniais Hogu ir Mahogu, kadangi gaujų pavadinimai skambėjo panašiai.
Taip auksinis jaunimas pratino vakarykščius respublikos piliečius prie to, kad valdžia dabar priklauso kilmingiems ir turtingiems, o ne tiems, kieno pusėje įstatymas. Panašūs dalykai dėjosi ir Termidoro laikų Prancūzijoje.
1794 m. Paryžiuje buvo nuversta jakobinų diktatūra, ir visi jos vadai, tarp jų ir Robespjeras, buvo nubausti mirti ant ešafoto. Valdžia pateko į rankas tiems, kas praturtėjo iš bajorų nuosavybės ekspropriacijos, spekuliavimo, kyšininkavimo, valstybės iždo apvaginėjimo. Naujieji gyvenimo šeimininkai troško įsitvirtinti viešpačių vaidmenyje, o jų sūnūs buvo tvirtai pasiryžę išvaryti kvailystę gyventojams iš galvų – visas jakobiniškas lygybės ir brolybės iliuzijas.
Madingas giljotinos stilius
Paryžiuje prasidėjo judėjimas, kuriame dalyvavo stambių prekybininkų, valdininkų ir finansininkų sūnūs - jeunesse doree. Išvertus iš prancūzų kalbos -,,auksinis jaunimas". Jie visaip pabrėžė savo priešiškumą revoliucijai ir mušė vakarykščius jakobinus. Šio judėjimo dalyviai siekė, kad viskuo, netgi rengimosi būdu, skirtųsi nuo respublikinės santvarkos šalininkų.
Pavyzdžiui, šie jaunuoliai turėjo aukos stiliaus šukuosenas. Jie gausiai pudravo plaukus, kad šukuosena būtų panaši į aristokrato peruką, o sprandą skuto, kad atrodytų taip, kaip atrodė budelių apkirpti ir giljotinai pasmerkti žmonės. Amžininko žodžiais, ,,laisvalaikiu jie šokdavo ypatingą šokį, kurį vadino farandola...Kiekvieną, kuris atsisakydavo su jais šokti, jie griebdavo ir mesdavo į upę".
Termidoro auksinis jaunimas buvo politiškai aktyvus, o jam spaudžiant valdžia uždarė Jakobinų klubą, kuris buvo opozicinių nuotaikų židinys. Beje, valdžia tik džiaugėsi tokiu spaudimu, juk susidoroti su jakobinais buvo jos pagrindinis tikslas.
Auksiniam jaunimui palaikant Prancūzijoje buvo įvestas Direktorijos režimas, pasižymėjęs ypatingu parsidavėliškumu. Galima sakyti, kad nebaudžiamumas, kuriuo naudojosi farandolos šokėjai, buvo naujosios korupcinės sistemos dalis. Ši sistema smogė jaunai respublikai ir pagaliau ją pražudė. Bet, laikui bėgant, paaiškėjo, kad auksiniam jaunimui gali stoti skersai kelio dar labiau auksinis jaunimas.
Žlugus Napoleono imperijai jauni bajorai, grįžę iš emigracijos ir troškę sugrąžinti ankstesnę tvarką, ėmė naikinti vakarykščius gyvenimo šeimininkus, ir jiems į nagus, aišku, turėjo patekti kažkas iš tų, kurie 1794 metais nešiojo aukos stiliaus šukuoseną.
Makaroniai
Ramių epochų sąlygomis, kada turtingų ir kilmingų žmonių valdžiai nebuvo jokių grėsmių, įtakingų šeimų atžalos irgi nesėdėjo rankų sudėję. Jie siekė iškelti savo asmenybę gyvenimo šeimininkų vaidmenyje, bet ne peilių ir kastetų pagalba, o tėvelių pinigų pagalba, kuriuos leido lėbavimams, azartiniams žaidimams ir puošniems drabužiams. Taip antrojoje XVIII a. pusėje Anglijoje atsirado jaunų neformalų, kurie ypač greitai iššvaistydavo turtus, judėjimas.
XVIII a. turtingi anglai įvedė paprotį siųsti sūnus pakeliauti po pasaulį. Buvo manoma, kad kilmingų šeimų atžalos įgys užsienyje daugiau proto ir grįš namo suvyriškėję ir išmintingesni. Tačiau kai kurie jaunuoliai grįždavo nepasiekę nei vieno, nei kito tikslo. Tie jaunuoliai, pamėgę visa tai, kas itališka, parsivežė namo azartinių žaidimų madą. Juos vadino makaroniais (pagal itališką žodį maccherone, kurį galima išversti kaip kvaiša, paikius, kvailys).
Makaroniai nešiojo neįprastai aukštus perukus, padabintus maža skrybėlaite, buvo manieringi, moteriški ir kalbėjo kažkokiu paukščių žargonu, atmieštu angliškais, itališkais ir prancūziškais žodžiais. Jie buvo linksmi, lengvabūdžiai, švaistė pinigus kairėn ir dešinėn. Neatskiriama jų įvaizdžio dalis buvo aistra lošimams kortomis.
Tėvai sūnų makaronį laikė šeimos nelaime, ir ne tik todėl, kad jis švaistė pinigus ir nesugebėjo užsiimti kuo nors naudingu. Makaronių drabužiai ir manieros kėlė aplinkiniams įtarimų dėl savo homoseksualumo. Amžininkas rašė: ,,Pastaruoju metu tarp mūsų atsirado kažkokia būtybė – nei vyras, nei moteris. Jos vardas makaronis".
Elgėsi, kaip kas nori
Įtarimai nebuvo be pagrindo. Keletą metų vienu iš judėjimo vadovų buvo turtingas Londono juvelyras Samuelis Draibateris, žmogus visiškai nekvailas ir gerai uždirbantis iš draugų, gyvenančių taip pat, kaip ir jis. Šis žmogus, apkaltintas sodomija, ne kartą buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir buvo vos ne pirmuoju britų kovotoju už gėjų teises.
Kartą jis užstojo makaronį, kurį norėjo išvyti iš kavinės, nes tas buvo teistas už pederastiją. Atsakydamas moralistams į kritines pastabas S. Draibateris pareiškė, kad ,,kiekvienas gali elgtis taip, kaip jam šauna į galvą". Tada vienas iš lankytojų ant juvelyro galvos išpylė puodelį kavos ir pareiškė, kad pasielgė būtent taip, kaip jam šovė į galvą. Visi kiti pasielgė taip pat: laistė vargšą iš savo puodelių, taurių ir stiklinių, tad šis turėjo dingti. Makaronių lyderio pabaiga buvo liūdna: 1777 m. įsiutusių piliečių minia mirtinai jį sumušė.
Makaroniai buvo žmonės, nesugebantys užsiimti kokia nors naudinga ar bent jau organizuota veikla.Todėl įtakingi jų giminaičiai turėjo dėti nemažai pastangų, kad ,,kvaišą" įtaisytų į šiltą vietelę, kur iš jo, aišku, nebuvo jokios naudos. Pavyzdžiui, yra žinoma makaronio Roberto Jonso, kurį įtaisė į karališkąją armiją, istorija. Kapitonas R. Jonsas nepateisino pasitikėjimo ir 1772 m. buvo nuteistas mirties bausme vis už tą pačią sodomiją. Vėliau jam bausmę panaikino, bet karinę karjerą teko pamiršti.
Dendžių klestėjimo metas
XVIII a. pabaigoje Anglijoje užgimė naujas judėjimas – dendizmas.Dendžiai (angl. dandy – dabita) jau neatrodė kaip neaiškios lyties asmenys, bet pinigus švaistė taip pat lengvai, kaip ir makaroniai.
Anglų, o vėliau ir prancūzų dendžių lyderis buvo George Brummelis. Didžiąją gyvenimo dalį jis pragyveno su Bo Brummelio, kitaip tariant, gražuolėlio vardu. O tėvas buvo britų premjero lordo Norto asmeninis sekretorius, ir sūnui paliko nemažą palikimą – 20 tūkst.svarų sterlingų.Šių pinigų aiškiai trūko tam, kad būtų galima gyventi kaip princui – Gražuolėlis Brummelis, sukdamasis aukščiausiuose Londono sluoksniuose, leido juos neskaičiuodamas.
Jis tvirtino: norint taupiai aprengti džentelmeną, reikia bent 800 svarų sterlingų .Pats jis keitė savo apdarus taip dažnai, kad dažniau jau ir nebuvo galima, ir visai karalystei diktavo madas. Dar jis lošdavo kortomis ir dažnai pralošdavo. Galų gale 1816 m. Bo Brummelis pabėgo nuo kreditorių į Prancūziją, kur toliau gyveno skolon ir mokė visuomenę kaip teisingai reikia rengtis.
Įvairių formų dendizmas buvo paplitęs maždaug iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, o tam tikruose sluoksniuose egzistuoja ir dabar. Tačiau kaip bebūtų vadinamos naujos madingos srovės, esmė nesikeitė.Turtingi jauni žmonės atvirai vaidino šalaputrių vaidmenį, rengėsi ne taip kaip visi ir švaistėsi pinigais. Tuo pačiu jie demonstravo, kad yra pranašesni už aplinkinius, net jei jų asmeniniai gabumai buvo ne didesni, kaip vidutinio makaronio.
Masių sukilimas
XIX a. apskritai praėjo su taikiu dendizmo ženklu, nes aukščiausių klasių viešpatavimas buvo tvirtas kaip niekada. Jaunieji elito atstovai paprasčiausiai neturėjo poreikio kažką terorizuoti. Visą jaunųjų turčių laisvalaikį užėmė kortos, viengungiškos išgertuvės, žirgų lenktynės, medžioklė, meilės nuotykiai su artistėmis ir panašios pramogos, kurios jų rate buvo laikomos savaime suprantamu dalyku. Situacija pradėjo keistis po Pirmojo pasaulinio karo, kai senoji tvarka ėmė braškėti visame pasaulyje. XX a. tapo masinių judėjimų era, ir auksinis jaunimas juose labai aktyviai dalyvavo, o vyresnioji karta dėl to neretai patirdavo šoką.
Emancipuotos merginos
JAV, Anglijoje ir Prancūzijoje trečiajame dešimtmetyje suklestėjo naujas gyvenimo būdas, susijęs su padidėjusia seksualine laisve, džiazu ir visuotiniu domėjimusi automobiliais. Tiems, kurie kišenėse turėjo pinigų, šis laikotarpis tapo ypatingos prabangos ir pokylių metais.Tais metais į bohemišką gyvenimą lygiomis teisėmis su turtų paveldėtojais pasinėrė ir emancipuotos milijonierių dukros. Ir vienų, ir kitų mėgstama pramoga tapo pasivažinėjimai vėjo greitumu prabangiais autobobiliais.
Laikraščiai vis dažniau pranešdavo apie turtingų ir garsių žmonių žūtį automobilių katastrofose. Taip 1928 m. Didžiosios Britanijos karališkoji šeima neteko 20-mečio princo Ruperto – jis užsimušė Prancūzijoje, o 1933 m.Vanderbiltų klanas neteko šeimos kapitalų paveldėtojo - 26 metų Williamas Kissamas Vanderbiltas III žuvo autokatastrofoje Pietų Karolinoje.
Skurdesnėse šalyse socialinė įtampa buvo didelė, turtingų šeimų atžalos jautė bolševikinės revoliucijos grėsmę, todėl metėsi į politiką, kuri tuomet neretai buvo susijusi su prievarta. Italijoje trečiajame dešimtmetyje galvą kėlė fašizmas, ir dauguma auksinio jaunimo atstovų papildė Musolinio judėjimą.
Kaip pastebėjo vienas šiuolaikinis tyrinėtojas, auksinis jaunimas veržėsi apginti savo klasės turtus ir privilegijas. Stambių žemvaldžių ir fabrikantų sūnūs vadovavo fašistų eskadronams, jų tėvai juos finansavo, o armijos vadovybė aprūpindavo transportu ir ginklais.
Kovos priemonė – ricinos aliejus
Su savo politiniais priešininkais – socialistais, komunistais ir kitais kairiaisiais juodmarškiniais jie susidorodavo gan išradingai, tarkime, prigirdydavo juos ricinos aliejumi – stipraus vidurius paleidžiančiu vaistu. Tokiu būdu, Italijoje jaunieji turčiai išmoko ginti savo socialinės grupės interesus, organizuodami pasipiktinusias mases ir joms vadovaudami.
Kažkas panašaus įvyko XX a. septintajame dešimtmetyje, kai Vakarus užliejo studentų neramumų banga. Revoliucingai nusiteikęs jaunimas 1968 m.veikė su kairuoliškais lozungais, bet jam vadovavo jaunuoliai iš gerai aprūpintų šeimų. Pavyzdžiui, studentų revoliucijos vadas Prancūzijoje buvo Danielius Kon-Benditas, aukšto valdininko sūnus iš Vokietijos Federacinės Respublikos, o judėjimo ideologas – buržuazijos atstovas Gi Deboras. Tuometiniuose neramumuose dalyvavo daugybė Prancūzijos ekonominio ir politinio elito vaikų. Tačiau prabėgo keleri metai ir dauguma maištininkų užėmė savo vietas direktorių tarybose ir valdininkų kabinetuose, o jų revoliucinė jaunystė tapo malonių prisiminimų objektu.
