Pakruojis kaip ir Šiauliai turi „Auksinį berniuką“. Tik šis valdo ne lanką, o motociklą. Vienuolikmetis Arnas Milevičius šluosto nosį penkiolikmečiams Europos ir pasaulio motokroso varžybose. Aukso kaina – kasdienis darbas ir gyvenimas namelyje ant ratų.
Bendraamžiai liko užnugary
Arnas su tėčiu Aurimu pasitinka savo namuose, čia jaunojo motokrosininko apdovanojimams sutalpinti prireikė visos sporto kambario sienos.
„88. Galėtų būti ir didesnė kolekcija“, – suskaičiavo tviskančias taures Arnas. Kaip vieną svarbiausių išskyrė prestižinių Baltijos šalių varžybų pirmosios vietos taurę „Adrenalin Arena Cup 2011“.
Nuo lentynos kilstelėjo ir mažytę taurę, ją pelnė Lietuvos motokroso čempionate kaip jauniausias dalyvis – buvo vos ketverių su puse. „Pradžiai – Europos čempionas“, – tikslą įvardijo sportininkas.
Arnas Lietuvos motokroso čempionu tapo triskart. Aštuonerių ir devynerių laimėjo 50-ies kubinių centimetrų variklio galingumo kategorijoje. Dešimties metų čempiono vardą iškovojo 65 kubinių centimetrų kategorijoje.
2010-aisiais pasaulio čempionate buvo 43-ias, 2011 metais – 28-as. Tais pačiais metais Europos čempionate buvo 17-as, o Estijos – trečias.
„Šiemet didžiausias pasiekimas, kad Lietuvos čempionate laimėjo trečią vietą 85 kubinių centimetrų galios kategorijoje. Ten dalyvauja sportininkai nuo 12 iki 15 metų, o jis pradėjo 11-os“, – pasakojo tėvas.
Aurimas Milevičius ir anksčiau domėjosi motokrosu. Prieš 11 metų su bendraminčiais įkūrė motokroso klubą „Robusta“, kur susibūrė aukšto lygio komanda iš įvairių Lietuvos regionų.
Sūnui sulaukus ketverių padovanojo motociklą, kurį šis pirmiausia išmėgino Pakruojo trasoje, nors Arnas to jau nepamena.
„Diskvalifikavo dėl amžiaus“
„Norėčiau būti treneriu. Pats važiuočiau ir juos treniruočiau“, – į suaugusiųjų dažnai užduodamą klausimą, kuo būsi užaugęs, atsako Arnas.
Motokrosas Arną pavergė, kai septynerių metų ėmė šokinėti per aukštus tramplinus, lenkti kitus.
„Mėgstu kovoti. Jaudinuosi prieš startą, bet nustoju tada, kai važiuoju pirmas arba antras, o trečias toli atsilikęs“, – aiškino sportininkas.
Kartais jo amžiumi varžovai ar teisėjai suabejoja. Berniukas pasakojo, kad Prancūzijoje, pasaulio čempionate, jį neteisėtai diskvalifikavo. Arnas įtaria, kad šie teisėjai nenorėjo, jog toks jaunas būtų pirmas.
Važiuodamas Pakruojo trasoje dažniausiai laimi, nes palaikyti ateina mokyklos vaikai. Visi jį žino.
Nors „Facebook'e“ turi apie 700 draugų, tačiau populiarumo nesiekia, viešindamas ten nuotraukas iš varžybų ar apdovanojimų. „Nenoriu skelbtis. Kiti ką nors padaro ir iškart nuotraukas sukelia“, – šypteli Arnas.
Ne dėl pergalių
Ne tik dėl pergalių tėvas Arnui atvėrė kelią į šį sportą: „Matot, kas dedasi su jaunimu? Baisu. Reikia užimtumo. Valstybė tuo nesirūpina, o jaunimas degraduoja, kai nėra ką veikti.“
Arnas per savaitę ilsisi vieną dieną. Tris valandas per dieną atiduoda sportui. Su treneriu Lietuvos motokroso profesionalu Linu Šiaučiūnu dabar jis ruošiasi pavasario Europos čempionatui Vokietijoje. Vasarą treniruojasi savo trasoje, o šaltuoju sezonu važinėja į Pasvalio sporto rūmus, ten plaukioja, bėgioja.
Aurimas pripažįsta, kad retas gali sau leisti sportą, reikalaujantį tiek pinigų ir laiko. Sporto klubo įkūrėjas sako, kad valstybė šio sporto nefinansuoja, o klubas daug sportininkų išlaikyti negali.
Jis svajojo įkurti nemokamą motokroso sporto mokyklą, nes Pakruojis ir savo trasą turi, tačiau lėšų neužtenka. Džiaugiasi tuo, kad šiai trasai renovuoti gavo Europos sąjungos 200 tūkstančių litų paramą.
Namelyje ant ratų
Arnas savo kambaryje rodo namelio ant ratų modeliuką. „Tokiame gyvename, kai važiuojame į varžybas. Kaip dešimt kartų sumažintas namas su prikabintu garažu motociklams“, – pasakoja jis.
Išmaišytos visos Europos šalys. Varžybos su kelione ir pasiruošimu užtrunka mėnesį. Aurimas prisiminė Italijos vaizdelį – gyvena namelyje ant jūros kranto, bėgioja smėliu, o Lietuvoje jau žiema.
Sūnus, anot tėvo, kalba rusiškai, angliškai, vertėjauja ir jam. Bendrauja su Europos motokrosininkais, daugelis žino jaunąjį Arną.
Tėvas su sūnumi praleidžia daugybę valandų, o kelionėse atsiskirti apskritai neįmanoma. Konfliktų būna, tačiau Aurimas įsitikinęs, kad svarbiausia šnekėtis, diskutuoti. Didžiuojasi sūnaus pergalėmis, bet vis primena, kas yra šlovė: „Čia buvo, čia nebėra. Kol sportuoji, reikalingas, kai ne – niekas nebežiūri“.
Aurimui svarbiausia ugdyti sūnų doru, kultūringu žmogumi, skatinti mokytis, nes vien sportu gyventi negalima.
Tarp savęs ir sūnaus jis įžvelgia bendrą bruožą – norą siekti tikslo.
Prieš startą tėvas sūnų nuteikia išlikti ramiam, pataria teisingai galvoti, nes motokroso trasoje reikia ne tik ištvermės atlaikyti 25 minučių važiavimą, bet ir supratimo. „Trylikametis ar penkiolikmetis priešininkas dažnai to supratimo turi daugiau“, – mano Aurimas.
„Auksinis berniukas“ iš Pakruojo norėtų likti Lietuvoje, tačiau žino, jog perspektyvos čia mažai, kai motokroso sportas nėra populiarus ir remiamas.