• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Rinktinę į parolimpinį auksą išvedęs Genrikas Pavliukianecas (Genrik Pavliukianecas ) šypsosi – pagaliau jis gali atsipūsti, nieko nebeplanuoti ir džiaugtis šia diena. Auksiniu medaliu pasidabinęs regėjimo negalią turintis Genrikas tv3.lt papasakojo apie aklųjų džiaugsmus, vargus ir padėtį visuomenėje.

41

Rinktinę į parolimpinį auksą išvedęs Genrikas Pavliukianecas (Genrik Pavliukianecas ) šypsosi – pagaliau jis gali atsipūsti, nieko nebeplanuoti ir džiaugtis šia diena. Auksiniu medaliu pasidabinęs regėjimo negalią turintis Genrikas tv3.lt papasakojo apie aklųjų džiaugsmus, vargus ir padėtį visuomenėje.

REKLAMA

Golbolas mokykloje buvo vienintelė komandinė aklųjų sporto šaka, kur žaidė arba silpnai matantys arba nematantys vaikai. Vieną kartą man užėjus į salę treneris pasiūlė išmėginti šitą sporto šaką. Man ji patiko – supratau, kad galima žaisti ne tik vienas prieš vieną, bet ir komanda prieš komandą. Taip aš ir pradėjau žaisti.

Pirmos tarpmokyklinės golbolo varžybos buvo 1991 m. – su bendramoksliais išvažiavome į Budapeštą. Man tada buvo penkiolika metų“, – pasakoja G. Pavliukanecas.

REKLAMA
REKLAMA

Sportininkas sako, kad dabar treniruočių tikrai yra daug: jo golbolo komanda treniruojasi po penkis kartus per savaitę, o prieš rimtas varžybas vyksta stovyklos, kur komanda treniruojasi du kartus per dieną.

REKLAMA

Sportas – saviraiška

Sportas, dalinasi komandos kapitonas, jam suteikia begalinį džiaugsmą – kaip ir kitiems komandos draugams.

„ Vieniems golbolas gal yra darbas, bet mums tai yra ne tik darbas. Žaisdami mes įrodome ne tik sau, bet ir visuomenei, tokiems patiems kaip mes, kad galima būti tvirtesniems, greitesniems, vikresniems. Pirmiausia nugali save, o tada rungtyniauji su savo lygio žmogumi. Tada apima azartas.

REKLAMA
REKLAMA

Sportas yra ne tik sveikata, bet ir saviraiškos priemonė. Kaip menininkas tapo paveikslus, o muzikantas gražiai groja, taip sportininkas irgi save išreiškia. Aklieji būna geri muzikantai, geri dainininkai, būna ir geri sportininkai“, – pasakojo G. Pavliukanecas.

Nugalėti baimę

Vyras sako, kad žaidžiant golbolą reikia pirmiausia nugalėti savo baimę išreikšti save:

„Manau, kad Lietuvoje yra labai daug neįgaliųjų, kurie po autoįvykių ar kitos nelaimės, po kurių nebegali vaikščioti ar judinti rankų, bijo save išreikšti, jie nenori kelti kitiems problemų. Bet juk galima eiti, daryti, sportuoti – gerai, tu nebūsi parolimpinis čempionas, bet gal būsi Europos čempionas“, – su užsidegimu pasakojo sportinininkas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kartėlio dėl negalios sportininkas sako jau nebejaučiantis arba jis esantis kažkur giliai giliai.

„Pas mane tas kartėlis jau išnyko ar kažkur toli toli manyje liko. Dabar jaučiuosi pilnavertis visuomenės narys. Nematau skirtumo tarp savęs ir sveikųjų sportininkų ir kitų sveikų visuomenės narių“, – sako sveikas žmoną ir dukrą turintis G. Pavliukanecas.

REKLAMA

Vyras sako, kad valstybė ir visuomenė neįgaliesiems rodo dėmesį (neįgaliesiems pritaikyti pastatai, techninės priemonės, pagalba mokslui), tačiau vyras pabrėžia: jis gyvenime pripratęs visko siekti savo jėgomis ir nelaukti pagalbos iš šono.

Baigia karjerą

Vos matantis sportininkas, išvedęs komandą į parolimpinę pergalę, sakė karjerą baigiantis – jis mano, kad 40 metų yra ta riba, po kurios reikia baigti žaisti. „Dar nesu apsisprendęs, ką veiksiu toliau, tai kol kas nieko nesakau. Dabar nieko nesvajoju, dabar atostogauju atsijungęs nuo visų reikalų“, – kalbėjo G. Pavliukanecas.

Parolimpinėse žaidynėse Lietuvai atstovavo 13 sportininkų. Iškovojusi du aukso ir vieną sidabro medalį Lietuvos rinktinė 159 valstybių rikiuotėje užėmė 44 vietą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų