Indrė MIKELIONYTĖ
Dažnas joms pavydi stebinančio grožio, gebėjimo valandų valandas šypsotis fotoobjektyvams, galimybių keliauti ir pažinti, tačiau retas jų gaili dėl varginančių darbo valandų, įtempto gyvenimo ritmo. Apie modelio gyvenimą ir kitą – kasdienybės pusę pasakoja alytiškė Odeta Andriuškevičiūtė.
Veiklos ir pristatymų apstu
Pristatyti šią merginą galima įvairiai: studentė, modelis, buvusi Alytaus visuomeninių organizacijų vedlė, tautinių šokių ir dainų ansamblio „Tarškutis“ narė. Vieni pristatymai tinkami praėjusiam merginos gyvenimo periodui – išaugtam mokykliniam rūbui, kiti – šiandienai. Kaip ir daugeliui jaunų žmonių, taip ir Odetai po mokyklos baigimo buvo kilusi mintis sparnus kelti į užsienį, tačiau nusprendė savo sėkmės paukštę pagauti eksterjero dizaino studijose Vilniuje.
„Nenutuokiau, kas ten bus, ar man patiks ir ką galėsiu dirbti baigusi, bet ši studijų kryptis manęs nenuvylė, nes myliu gamtą ir ypač gėles, kurių ir dabar daug mano namuose. Tikriausiai tai šeimos bruožas. Tačiau tai buvo ne ta specialybė, apie kurią svajojau, ir po dvejų studijų metų mokslus mečiau“, – atviravo mergina. Tokio pasirinkimo priežastis – Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje naujai atsiradusi studijų programa „Vizualinė komunikacija“. Ji alytiškę sužavėjo ne tik dėstomais dalykais, bet ir dėstytojų, kurie, anot Odetos, yra tikri savo srities specialistai, profesionalumu. „Šiuo metu ir vėl esu pirmame kurse, bet labai laiminga, nes po poros metų atradau savo sritį ir savo studijas, kurias galiu priskirti hobiui“, – tikino vėl pirmakurse tapusi alytiškė.
Naudojasi galimybe
Visgi Odetą nusprendėme pakalbinti ne dėl studijų pasirinkimo vingių, o dėl modelio karjeros. Paklausta, kodėl pasirinko tokį kelią, mergina atvirauja: „Aš jo nesirinkau, man gyvenimas netikėtai pasiūlė galimybę, kuria pasinaudojau, o dabar neįsivaizduoju savęs kitaip ir kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, bet nežiūriu į praeitį, nes man įdomesnė ateitis.“ Odeta – Europos centro modelių agentūros (ECMA) modelis, kurios gyvenime tokia galimybė pasitaikė visiškai netikėtai – draugei Simonai pasiūlius nusifotografuoti VšĮ „LT Imperator“ reklamai. „Fotosesija vyko ECMA fotostudijoje, o mus fotografavo pati agentūros savininkė. Gavau pasiūlymą dirbti su jais, nors, kiek buvau bandžiusi anksčiau, visuomet visos agentūros atsakydavo neigiamai. Turėjau pirmąją asmeninę fotosesiją. Kai kitos agentūros pamatė rezultatą ir ką aš galiu, sulaukiau ne vieno skambučio su pasiūlymais, bet laikiausi tokios nuomonės, kad ne jos mane pastebėjo ir įvertino, tad pasirašiau sutartį su ECMA“, – principingumą demonstruoja pastebėta ir įvertinta dzūkaitė.
Tolimoji Kinija
Pirmoji naujai iškeptos manekenės kelionė buvo į tolimąją Kiniją. „Vieną rytą paskambino iš agentūros ir pasakė, kad turi pasiūlymą po dviejų savaičių išskristi į Šanchajų. Aš ir sutikau. Paskambinau tėvams pranešti, kad jų dukra iškeliauja į kitą pasaulio kraštą. Nuvykus į Šanchajų buvo išties sunku, keturias dienas nesulaikiau ašarų, skambindavau tėvams, vaikinui ir prašydavau ką nors sugalvoti, kaip man sugrįžti į Lietuvą. Be to, gyvenau tik su rusaitėmis ir nieko nesuprasdavau, ką jos kalba“, – mena pirmas karčias dienas. Odeta juokiasi, kad pirmoji kelionė – tai susipažinimas, kas, kaip veikia ir kodėl nereikia tikėtis tapti topmodeliu. „Darbų turėjau, bet daugiausia tai buvo kolekcijų pristatymai.
Jie nervindavo, nes dažniausiai reikėdavo kelioms dienoms skristi į kitą miestą, o tokiu atveju praleidi nemažai kastingų ir būna pakankamai nuobodu, dėl pusvalandžio ar valandos pasirodymo sugaišti 3–4 dienas“, – modelio darbo virtuvės uždangą praskleidžia alytiškė. Kaip vieną didžiausių tokio darbo privalumų ji įvardija galimybę susipažinti su naujais miestais, aplankyti žymias vietas. Odeta juokauja, kad vienas lankomiausių objektų buvo „Chipūlū“ centras, prilygstantis keturiems, o gal net ir šešiems „Akropoliams“, kuriame daugelis daiktų – nuo drabužių iki bižuterijos – yra vadinamieji fake – klastotės. „Rojus akims ir ausims net tada, kai išgirsti kainą. Aišku, visuomet turistus jie nori apgauti, bet primeni jiems, kad tu čia gyveni ir apgavystė nepavyks, o kartu pamokai atvykėlius ir supažindini su vyraujančiomis kainomis“, – juokiasi Odeta. Ji sako, kad Šanchajaus pastatų didingumas išryškėja naktį, ne veltui pagrindinė gatvė People Square prilyginama Niujorkui ir Time Square pagrindinei gatvei. Deja, tarp spindesio slypi ir nemalonių, šokiruojančių vaizdų bei situacijų, kurias suprasi tik ten gyvendamas.
„Matai žmones, kurie specialiai susižaloję, išsisukę kojas, padarę dideles žaizdas savo vaikams ir naudodamiesi tuo praeivių prašo išmaldos. Taip pat buvo atvejis, kai taksi man prieš akis partrenkė motociklininką. Niekas nesustojo jam padėti, nors jis nejudėdamas gulėjo ant žemės“, – ir apie tamsiąją pusę užsiminė Odeta. Dirbti Kinijoje Odetai teko du kartus – po pirmųjų trijų mėnesių grįžusi į Lietuvą ji vėl išvyko ten pat, šįkart į Guangdžou miestą, kuriame knibžda 12,78 mln. gyventojų. Vėliau išsikėlė į mažesnį – 3,97 mln. žmonių turintį miestą. Odeta juokauja, kad tokį miestą vietiniai vadina mažesniu, o juk ten gyvena daugiau žmonių negu visoje Lietuvoje!
Gyvenimas milijoniniame mieste 29 dangoraižio aukšte, rytinė muzika už lango ir giedantys gaidžiai bei žmonės, tiesiog aikštėje užsiimantys joga, – tokia gyvenimo Kinijoje kasdienybė. „Šiuo metu dirbu su „Pure Star Management“ agentūra ir keliauju po Europą. Tik grįžusi iš Kinijos pasinaudojau jos pasiūlymu ir iškeliavau mėnesiui į Kanus. Prieš Naujuosius metus buvo linksma kelionė – trys dienos Belgijoje, tada Kalėdos Paryžiuje, Naujieji Marakeše, vėl grįžau į Paryžių ir per Rygą keliavau tiesiai į vaidybos egzaminą savo aukštojoje mokykloje. Be to, savo gimtadienį linksmai sutikau lėktuve“, – apie spalvingą gyvenimą pasakojo Odeta.
Jeigu nori, viską spėji
Paklausta, kaip įsivaizduoja savo ateitį, ji neslėpė, kad būtų tikrai patogu dar ilgai dirbti modeliu, tačiau po studijų norėtųsi panaudoti įgytas žinias, priduria, jog jos praverčia jau dabar. „Manau, gyvensiu Lietuvoje ir dirbsiu tarptautinėje viešųjų ryšių agentūroje, kad kartu galėčiau keliauti, nes, užsibuvus keletą mėnesių Lietuvoje, norisi bent savaitei kur nors išvykti pasikrauti energijos, motyvacijos eiti toliau.“ Gimtajame mieste vietoje nenustygusi Odeta šiandien čia reta viešnia.
Vilniuje ji mokosi aktoriaus meistriškumo pas aktorę Kristiną Kazlauskaitę, per savaitę turi bent po vieną fotosesiją ir šiuo metu laikosi vairuotojo teises. „Seniau grįždavau dažniau, ypač pirmais studijų metais. Dabar stengiuosi sugrįžti, kai tik turiu laisvą savaitgalį, nes labai pasiilgstu namų, miesto ramybės, susitikimų su tikrais draugais, kurie gyvena Alytuje. Be abejo, aplankau visus, kuriuos myliu: savo antrus tėvus „Tarškučio“ vadovus, savo mokyklos auklėtoją ir kitus mokytojus, su kuriais iki šiol bendraujame. Labiausiai norisi ant rankų paimti brolio dukrytę Smiltę, kuriai dabar šeši mėnesiai, įdomu pamatyti, kaip ji pasikeitė, ir pabūti kartu“, – nostalgiškai pokalbį baigė Odeta.
* * *
– Odeta, koks Alytus tau atrodė anksčiau, koks jis dabar ir kaip įsivaizduoji mūsų miesto ateitį? – Anksčiau jį mačiau tik per vieną prizmę – organizacijų veiklą, jaunimo užimtumą ir jaučiausi esanti įvykių centre. Veiklos daug, laiko mažai, bet jaunam organizmui reikia, kad variklis suktųsi nuolatos. Dabar Alytus man yra ramybės oazė, dažniausiai su draugais išeiname pasisėdėti mūsų pamėgtoje „Dzūkų“ svetainėje, o pramogų čia nematau – nebent dalyvauju protmūšiuose. Alytui trūksta vietų, kur praleisti laiką, miestas man primena statybų aikštelę, tad žiemos metu būdavo ypač niūrus vaizdas. Nors rezultatas, manau, bus tikrai geras. Kad ir kaip būtų gaila, kol kas jaunam žmogui nematau perspektyvų sugrįžti gyventi į Alytų, tai verčia susimąstyti.
