2009-ųjų rugpjūtį neįgalieji gausiai rinkosi į verslumo kursus, vedamus Panevėžio verslo konsultacinio centro darbuotojų. Kursų iniciatorius buvo Panevėžio neįgaliųjų žmonių centras, kuriam vadovauja Stanislava Balčiūnienė.
Diplomai dūla stalčiuose
Organizacija parašė projektą ir sugebėjo gauti Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansavimą – 188 tūkstančius 500 litų.
Tuomet krizė jau rodė nagus, bet dar nebuvo apsireiškusi visu baisumu. Ir kursų organizatorių, ir dalyvių, ir verslo pradžiamokslį jiems dėsčiusių specialistų nuotaikos buvo optimistiškesnės.
Pastarieji neįgaliuosius skatino nebijoti pradėti savo verslo, supažindino su įvairiais verslo paramos būdais, buhalterine apskaita.
Verslo konsultacinio centro direktorė Akvilė Ramanauskienė tuomet prisipažino, kad prieš daug metų ji pati tapė paveiksliukus ir juos pardavinėjo. Ji drąsino, kad kiekvienas gali būti verslininku – tik reikia noro, žinių, ryžto ir bent šiek tiek Dievo duotų gabumų.
Dabar, po pusantrų metų, neįgalaus žmogaus galimybės užsidirbti iš to, ką jis moka kurti, gaminti, vertinamos kur kas santūriau. Iš gausaus būrio kursų dalyvių tik keliems pavyko pradėti savo verslą.
Panevėžio teritorinės darbo biržos duomenimis, 2009 metais trys neįgalieji, gavę subsidiją darbo vietai steigti, įsteigė sau juvelyro, traktorininko ir avalynės taisytojo darbo vietas. Pernai valstybės parama kurti verslą taip pat pasinaudojo tik trys neįgalieji. Jie teikia miškotvarkininko, pardavėjo ir verslo konsultanto paslaugas.
Kitų verslo kursų dalyvių, kurių nemaža dalis kuria originalius, meniškus dirbinius, diplomai kol kas dūla stalčiuose.
„Kursai buvo įdomūs, daug sužinojome, bet teoriją reikia suderinti su praktika, o sunkmetis tam ypač nepalankus metas. Galbūt kada ateityje“, – sakė Rasa Barvičiūtė, kurianti papuošalus iš odos, ir kiti „Sekundės“ kalbinti neįgalieji.
Panevėžyje jiems apskritai sunku parduoti savo kūrinius. Neįgalių žmonių centro vadovė S.Balčiūnienė brandina mintį apie nedidelį salonėlį – parduotuvę, kur būtų prekiaujama tik neįgaliųjų sukurtais darbais.
„Tai – kol kas tik rožinė svajonė, bet gal kada nors ateityje. Gaila, kad kūrybingi ir darbštūs žmonės neturi galimybių visuomenei pristatyti savo darbų ir šiek tiek užsidirbti“, – kalbėjo ji.
Nustojo pirkti ir užsieniečiai
Verslumo kursus baigusi Antanina Fatejeva mezga vilnones skraistes, šalikus, megztinius, sarafanus, linines staltieses, servetėles, marškinėlius. Tiksliau – mezgė. Dabar moteris retai prieina prie mašinos.
„Neturiu kur realizuoti savo gaminių. Jei tik būtų kas perka, galėčiau sukurti naujų raštų, įdomesnių modelių, o dabar rankos svyra“, – sakė moteris.
Ekonominio pakilimo metu A.Fatejevai visai neblogai sekėsi. Jos gaminius noriai pirko ir lietuviai, ir užsieniečiai, šie jų rasdavo pas vieną Vilniuje, Pilies gatvėje, prekiaujančią A.Fatejevos pažįstamą.
„Moku dirbti, bet nesugebu parduoti“, – paprastai paaiškina moteris, kodėl pati nerealizuodavo savo gaminių.
Sostinės gyventojai ir svečiai ypač vertino linines staltieses ir įvairių spalvų marškinius.
A.Fatejeva sako, kad jai ne kažin kiek likdavo nuo parduoto gaminio. Linas ir vilna, žinia, nepigūs. Bet prie invalidumo pensijos pavykdavo šiek tiek prisidurti.
Tiesa, užsakovų ir pardavėjų ieškojusiai mezgėjai teko ir nudegti. Vienas estas, užsakęs 40 skraisčių, jų nebepasiėmė. O vien už siūlus A.Fatejeva buvo sumokėjusi beveik 2 tūkstančius litų.
Pasak jos, prasidėjus krizei, žmonės nustojo pirkti mezginius.
„Mano gaminiais prekiavusi vilnietė tikina, kad net užsieniečiai dabar mažai perka, labai žiūri į kainą“, – pasakojo ji.
A.Fatejeva mano, kad siūlyti savo gaminius parduotuvėms beprasmiška. Pasak jos, parduotuvės ir salonai užsideda didelį antkainį, tad daiktas tampa sunkiai įperkamas vertinančiam originalumą, bet vidutines pajamas gaunančiam pirkėjui.
Ją pačią taip pat šokiruoja, pavyzdžiui, lino gaminių kainos parduotuvėse. Savo sukurtas skraistes, staltieses ar servetėles ji parduotų gerokai pigiau.
A.Fatejeva prisipažino: bene daugiausia optimizmo, kad galės verstis iš savo darbo, turėjo 1996-aisiais, kai išėjo iš tuomečio „Tulpės“ kombinato ir nusipirko mezgimo mašiną.
„Tuomet pusė Panevėžio vaikščiojo mano megztais megztiniais. Dabar žmonės apsiperka dėvėtų prekių parduotuvėse“, – kalbėjo ji.
Vaikščioti negalinti Rasa Barvičiūtė kuria iš odos papuošalų dėžutes ir papuošalus: auskarus, seges, pakabučius. Kiekvienas gaminys – originalus ir vienetinis. Rasa baigė kursus, bet parama pradėti verslą net nesidomėjo.
Inga SMALSKIENĖ
