Daugelis žmonių į klausimą, ko reikia geram auklėjimui, paprastai nesusimąstydami atsako: “Kaip tai ko? Kontakto! Reikia užmegzti su vaikais kontaktą!“ O, kas tai yra?
Atsakyti į šį klausimą visai ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio... O, kas tai yra „sunkūs“ vaikai? Gal kaip tik tie, kurie neturi kontakto su suaugusiaisiais? Dvasinio kontakto. O, „sunkūs“ tėvai? Jie kas tokie?
Galbūt tie, kurie, nemoka ir nenori tokių kontaktų užmegzti, neieško bendros kalbos su vaikais, siekia kad vaikas gerai mokytųsi ir gerai elgtųsi vien todėl, kad „kiek gi galima tai kartoti?!“ Deja, ne visi žmonės pakankamai emocionalūs, kad jausti, ar yra tarp jų ir vaikų kontaktas. Ir ne visiems toks kontaktas reikalingas. Kai kurie puikiausiai apseina be bendros su vaiku paslapties – ir nelabai čia kuo bepadėsi. Belieka pasakyti: stenkitės...
Šio straipsnio tikslas ir prasmė yra tame, kad šiek tiek padėti tėvams suprasti save, auklėjimo sąlygas, suprasti savo vaiką, priimti jį, pamatyti, ką galima padaryti auklėjant, o ko ne, - ir pajusti kontakto su vaikais būtinumą. Daugelis vaikų išauga taip nei karto ir „nesukontaktavę“ su tėvais. Šiaip jau tai nėra pasaulio pabaiga. Mat, tokie vaikai tiesiog turėjo kitus auklėtojus – mokytojus ar bendraamžius. Bet, jei mes jaučiame nors kokią nors atsakomybę už savo vaikus, jei norime juos išauklėti, tai kontaktas su jais yra būtinas, ką tas žodis bereikštų. Auklėjimas be kontakto – neįmanomas.
Dvasinis kontaktas su vaiku – tai pirmas ir paskutinis patikrinimas, kaip vyksta auklėjimo procesas. Yra kontaktas – viskas yra gerai ir bus gerai; nėra kontakto – nieko neįmanoma nuspėti. Kaip gausis, taip gausis. Auklėjimas tokiu atveju priklauso ne nuo mūsų, o nuo daugelio visokių, netgi buitinių aplinkybių ir nuo kitų žmonių. Tam, kad galvoje nelaikyti visokiausių sudėtingų auklėjimo schemų ir teorijų, galima tiesiog naudotis kompasu - nukreipti auklėjimo laivą tiksliai į dvasinį kontaktą, ir nedelsiant keisti kursą, jei kontaktas ima prastėti. Ir vėl iš naujo: įmanoma ir neįmanoma... Jūs jaučiate, kad Jūs teisus, Jūs kalbate teisingai, Jūs reikalaujate visko, ko reikia, Jūs iš tiesų visiškai ir absoliučiai teisus... Bet, visa tai neturi jokios reikšmės, jei su vaiku nėra kontakto.
Viskas daroma tuščiai ir formaliai - tikslai vis tiek yra nepasiekiami... Jei mokame užmegzti kontaktą, išlaikydami pačius aukščiausius savo principus – puiku. Nemokame – tenka nuleisti kartelę, nusileisti; kartais vos ne vos paviršiuje išsilaikyti pavyksta... Kad tik išsilaikytų kontaktas, kad tik jis nenutrūktų, kad tik ne skyrybos su vaikais, kad tik ne karas! Nieko blogiau, nei karas su vaikais, auklėjimo procese būti nebegali. Bus kontaktas – yra viltis, kad bus ir visa kita. Nebus kontakto – tikėtis nėra ko. Vaikus reikia valdyti, ir mes privalome juos mokyti, perduoti jiems kažkokią mūsų gyvenimo patirtį. Bet, mes kartais klaidingai galvojame, kad valdymas ir mokymas – tai ir yra auklėjimas.
Turbūt ne vienas esame girdėję: „Aš juk blogo tavęs nemokiau!“ Veiksmažodis „auklėti“ lyg ir apjungia savyje tris skirtingus veiksmus: valdyti, mokyti ir bendrauti. Mes turime vaikus valdyti, kol jie dar maži turime juos mokyti, bet labai dažnai vien tuo ir apsiribojame, palikdami nuošalėje patį svarbiausią pedagoginį veiksmą - bendravimą. Ir, galima suprasti kodėl – jis su valdymu bei mokymu paprasčiausiai yra nesuderinamas! Mokymui reikia, kad mokytojas pralenktų mokinį savo žiniomis ar patirtimi. Valdymui dar svarbesnis yra pranašumas amžiumi arba patirtimi, arba pareigomis, arba protu, arba jėga, arba autoritetu. Kuo ryškesnis pranašumas, tuo lengviau valdyti. Valdymas nuo valdžios stiprėja, ar ne? Bendravimas gi, atvirkščiai, reikalauja visiškos lygybės. Bet kokia nelygybė, viršenybė, valdžia, kurie yra tiesiog būtini valdymui, bendravimui yra pražūtingi ir daro jį neįmanomu.
Bendravimas – tai dviejų sielų susijungimas. Jos tampa lygiavertėmis. Tame susilyginime – palaima, žmogiškoji ir pedagoginė bendravimo prasmė. Viena bendravimo akimirka duoda daugiau nei ištisos valandos pamokslavimų, kad ir labai protingų. Bendravimas – tai ir yra valdymas. Bet, gali iškilti klausimas - kaip aš galiu būti lygus su vaiku?! Kokia prasme lygus? Žinoma, vyresnis ir jaunesnis, akademikas ir trimetė mergaitė, pulko vadas ir kareivis nėra lygūs. Bet vis dėlto - juose yra kažkas tokio, kas leidžia jiems, esant atitinkamoms sąlygomis, bendrauti, susilieti sielomis...
Taip yra todėl, kad visų žmonių sielos kažkuria prasme yra lygios. Nelygūs yra protas, patirtis, amžius, talentai, padėtis – visomis kryptimis žmonės nėra lygūs tarpusavyje, o jų sielos – lygios. Maža to, sielos yra lygios ne tik dabar gyvenančių žmonių, bet ir tų, kurie gyveno prieš tūkstantį ar penkis šimtus metų. Priešingu atveju, mes jau seniai būtume nustoję skaityti Homerą ir Šekspyrą. Mes tik todėl ir galime mėgautis jų knygomis, kad tarp mūsų sielų ir sielų jų herojų nėra skirtumo. Nors pagal protą mes labai skirtingi, o pagal žinias – neįsivaizduojamai skirtingi. Šiandien Niutonas net dabartinio antrakursio vadovėlio greičiausiai nesugebėtų perskaityti...
Pasaulyje minčių yra milijardai; žinių – milijardai kažkuriame laipsnyje. O jausmų kiek? Protėviai jų suskaičiuodavo vos keturis: aistros, baimė, liūdesy ir džiaugsmas. Mes dažnai nelabai suprantame kito žmogaus norų vien todėl, kad tų norų gali būti šimtai. Bet, visi norai mus veikia sąlyginai vienoda jėga, kurią mes ir vadiname jausmais. Norai skirtingi, o norų jėga - jausmai - vienodi. Jausmuose mes visi lygūs.
Būtent šia prasme visų žmonių sielos yra lygios. Kas galėtų įvardinti nors vieną šiuolaikinį jausmą, kuris būtų nežinomas ir nesuprantamas Šekspyro herojui? Jo nėra... Jausmuose progreso, jausmų skaičiaus ar jų apimties augimo – nėra. Nėra jokių duomenų, jog nuo Homero laikų iki šių dienų prisidėjo arba išnyko nors vienas jausmas. Žinoma, graikų karys prie Trojos bijojo ne to, ko bijo šiandieninis atraklasis Marius iš antros laiptinės. Bet pats baimės jausmas tiek vieno, tiek kito – vienas ir tas pats.
Žinoma, šešiasdešimtmetį akademiką Joną Peraitį džiugina ne tai, kas džiugina trimetę mergaitę Neringą, bet pats džiaugsmas, pats džiaugsmo jausmas savo esme yra vienodas abiems. Akademiko ir mergaitės bendravimas gali nesigauti tik dėl to, kad Neringa yra pranašesnė už akademiką; ji moka džiaugtis taip, kaip jam jau yra sunkiai pasiekiama, o bet koks pranašumas, kaip jau esu minėjęs, trukdo bendravimui. Iš kartos į kartą supratimas apie saugumą ir vertybes keitėsi. Jos, beje, yra ganėtinais skirtingos ir tarp viename laikmetyje gyvenančių skirtingų tautų. Kaip ir Neringos stikliukas jai yra kur kas svarbesnis, nei akademikui jo knyga. Keičiasi jausmų išraiškos formos, keičiasi jausmingumo mados, bet pats jausmų rinkinys su nedidelėmis variacijomis išlieka bendras visiems.
Visi gali bendrauti su visais, bet ne visi nori tai daryti, todėl kad ne kiekvienam suaugusiam reikia bendravimo – siela išdžiūvo... Ir toli gražu ne visi gali nusiimti pranašumo šarvus, nusiginkluoti susitikus žmogų, atsiverti, pajusti svetimą sielą, kaip lygią, prisiliesti prie jos ir atsiverti tokiam prisilietimui. Ne visiems užtenka paprastumo, sugebėjimo jausti paprastai... Iš esmės, kaip tik tame ir yra pedagogo talentas – mokėjime pajusti vaike lygų sau siela, t.y. sugebėjime bendrauti dvasiškai. Ne veltui sakoma: „Vaikus gimdyti – proto užtenka.“ Bet, galima pasakyti ir taip: „Vaikus auklėti – proto užtenka.“ Mat, vaikų auklėjimui reikia ne tiek iškilaus proto, kiek didelės širdies – sugebėjimo bendrauti, sielų lygybės pripažinimo. Protas ir sugebėjimas bendrauti – ganėtinai skirtingos savybės, jos gali viename žmoguje ir nesutapti. Gal kaip tik tai paaiškina, kodėl lyderiu klasėje dažnai tampa toli gražu ne pirmūnas. Matyt, jis tiesiog turi sugebėjimo bendrauti dovaną,
Ir dar - bendravimas galimas tik su tokiu žmogumi, su kuriuo jautiesi saugus. Kad vaikas su manimi bendrautų, aš jam neturiu kelti nei mažiausio pavojaus jausmo. Jis turi visiškai manimi pasitikėti – štai ir viskas. Kada vaikas yra darželyje ar mokykloje, jame tūno lyg ir dvi būtybės: jis ir antrasis jis, tas kuris - vienas iš tūkstančio kitų vaikų. Kaip vienas iš tūkstančio, jis turi būti valdomas.
O, jis, kaip siela, valdymui nepasiduoda – tik bebaimiam bendravimui. Žinoma, tai labai nepatogu, tačiau sielos valdyti negalima, ji kaip mat užsidaro ir tampa auklėtojui neprieinama. Žmogumi ir vaiku galima manipuliuoti; siela – ne. Tai reikia žinoti... Jei pedagogas mokykloje nemoka valdyti – jis prapuolęs; jei jis moka tik valdyti – tada prapultis yra vaikams. Daugelis galvoja, kad valdydami mes lyg ir mokome vaiką paklusti įstatymams, formuojame bendravimo įpročius. Ši nuomonė yra labaiapgaulinga. Labai, nes ji lyg ir atitinka sveika nuovoką, t.y. lyg ir yra logiška.
Iš tikrųjų, tai tik bendraujant vaikai pasiduoda auklėjimui. Tik tokie vaikai, kurie turi bendravimo su suaugusiaisiais patirtį, leidžiasi protingai valdomi ir mokomi, nejausdami tos naštos svorio ir nepridarydami vyresniems didelių rūpesčių. Matomas, energingas, garsiai save deklaruojantis valdymas iš tikrųjų yra veiksmingas tik ta jo dalimi, kiek jis gali pasiremti paslėptu, neapčiuopiamu nuoširdžiu bendravimu. Valdymas apriboja ir slegia, o bendravimas priešingai - kviečia sielą gyvenimui, sulygina nelygius ir sužmogina, jei taip galima pasakyti.
Kur nėra bendravimo, ten ir vaikų valdymas neįmanomas – jie negirdi vyresnių, jų negerbia, nemėgsta darbo, o pažeisti taisykles ar įstatymus vengia tik tiek, kiek bijo būti sučiupti. Kuo daugiau mes remsimės vien valdymu, tuo blogesni bus auklėjimo rezultatai, ir mums beliks tik pasiguosti, jog Dievas davė „sunkius“ vaikus...
Mes, vestuvių planavimo ir renginių organizavimo kompanijos“Vijolina“ darbuotojai, jau vienuolika metų visus mokslo metus veikiančiose Estetinio lavinimo mokyklėlėse, įvairiose savo studijose ir kursuose, o per vasarą - Vaikų dienos stovykloje „Vasarėlė“ kaip tik ir siekiame, kad Jūsų vaikai būtų „lengvesni“. :)
