Vilniaus miesto vaizdų daug. Vienaip miestą mato architektai urbanistai, kitaip komunalininkai, dar kitaip įvairios miestiečių grupės - valdininkai, politikai, vairuotojai, pramogautojai, butų pirkėjai, turistai, fotografai. Vienų akiratį sąlygoja užimamos pareigos, kitų - geografinis žiūros taškas ar metų laikai.
Vilniaus miestas išgyvena eilinį statybų karštligės laikotarpį, todėl spaudoje kaip niekuomet gausu apmąstymų apie architektūrą apskritai ir Vilniaus vaizdus konkrečiai. Susikalbėti nelengva, bet bandyti būtina.
Keletą metų piešiau Vilniaus senamiestį ir jo panoramas, o pardavęs visą sukurtą produkciją tapau eiliniu, gal kiek reiklesniu architektūros vartotoju - promenadų vaikštinėtoju, lauko kavinių lankytoju, panoramos stebėtoju (vasarą medžiai ir krūmai galutinai visas panoramas užgožė, nėra čia jokios landšafto priežiūros, parkų ir skverų apželdinimo kultūros). Vilniaus planas, - kitaip nei Rygos, Kauno ar kitų Europos didmiesčių lygumose esantys stačiakampiai, - nepaprastai sudėtingas. Senamiesčio gatvėse, ieškodamas tobulų miesto peizažo kompozicijų, radau tik apie 10 auksinių vietelių, kuriose tobulai tarpusavyje dera keleto bažnyčių, rūmų, gyvenamųjų pastatų ansambliai. Tik pasistiebus ir bemaž išsinarinus kaklą, pavykdavo „suvesti“ pernelyg aštrias artimiausių pastatų karnizų perspektyvos įstrižaines į paveikslui tinkamą, daugmaž fengšui keleto senamiesčio pastatų kompoziciją. Vienas iš miestovaizdžio dailės amato receptų yra „levitacija“: pavyzdžiui, jei nugara atsiremsite į Bazilijonų vartų kairiąją koloną ir vaizduotėje arba kopėčiomis pakilsite nors 1,5 m į viršų, tuomet Šv. Kazimiero bokštas atsiskleis visu puikumu (žr. iliustraciją). Panašiai reikėtų pakilti Šv. Ignoto gatvėje sustojus ties beveik renesansine technikos biblioteka ir žvelgti į Dominikonų bažnyčią. Beje, pakilus į 33 „Europos“ dangoraižio aukštą, „Novotel“ viešbutis atrodo kaip čia buvęs, o niūrus šumerų-chaldėjų zikuratas VAOBT atrodo keistai. Fotografai miestovaizdininkai panoramas „ima“ platesniu kampu, o aukštingumo teoretikai architektai-urbanistai į Vilnių žiūri dar iš toliau nei Bekešo kalnas, - nuo Pavilnio, Aukštųjų Panerių ar Baltupių kalvų. Šis mastelis man atrodo šiek tiek ufonautiškas, tačiau čia jau ne mano, lokalinių gyvųjų erdvių kompozitoriaus kompetencija. Pilietinio smalsumo genamas esu užsirašęs į eilę skrydžiui oro balionu. Daugumai miesto svečių miestas yra baroko architektūros perlas, tačiau aš visuomet ieškojau galbūt mistinio renesansinio karkaso. Nesugebėjau prisiversti vaizduoti Vilniaus kalvose išsibarsčiusių naujųjų miegamųjų mikrorajonų stačiakampių pastatų dėžučių, o ir retas kuris dailininkas prisiverstų.
Tarp paminėtų ir nepaminėtų interesų grupių, kurioms rūpi Vilniaus miestovaizdis, deja, dailininkų nebėra. Po XX a 7-9-ame dešimtmetyje miesto vizijas kūrusių dailės korifėjų: A. Stasiulevičiaus, R. Gibavičiaus, R. Filstovičiaus, - kiti dailininkai „paliko“ miestą ir ėmėsi foto-, videomeno, instaliacijų, senų televizorių ar kareiviškų batų dėliojimo į krūvas, masinio psichologinio poveikio visuomenei ir kitos visuomeninės veiklos. Ko gero, tai negrįžtamas procesas. Dailininkams architektūra neberūpi.
Senovėje architektai ir dailininkai nebuvo taip nutolę. Labiau kaip dailininkai išgarsėję Albrechtas Düreris XVI a. sukūrė urbanistinį „Idealaus miesto“ projektą, Mikelandželo ir Lorenzo Bernini projektavo ir statė nuostabius pastatus Romoje. Dabar architektų ir dailininkų gildijos yra galutinai atsiskyrusios. Etatinės Vilniaus miesto teritorijų estetikos skyriaus dailininkės derina tik iškabų, iškabėlių ir architektūros paminklų naktinio apšvietimo reikalus. Senamiesčio apsaugos reglamentą kuria istorikai ir paveldo architektai. Grafines projektų vizualizacijas šiandien gamina ne dailininkai, o kompiuterijos specialistai, įtaigiai apgaunantys ne tik būsimuosius pirkėjus, bet ir pačius šiuolaikinės architektūros korifėjus.
Nuo didžiojo atšilimo 7-ame dešimtmetyje Lietuvoje įsigalėjo amerikiečių ir skandinavų architektūros estetika. Buvo pakartoti identiški amerikoniškiems statiniams stiklinio cilindro pavidalo restoranas Palangoje ir AT (Seimo) rūmai Vilniuje. Pigesnės M. van der Rohe, Louis Kahno ir ypač Alvaro Aalto versijos geriausiai prigijo mūsų geografinėje platumoje. Ši kryptis kažkodėl vis dar siejama su individualumo sąvoka. Humaniškos ir stilingos F. L. Wrighto, Ch. R. Mackintosho, M. Jamasakio, ar Kenzo Tange‘o architektūros estetikos kryptys čia, deja, per brangios. XX-XXI a. sandūros lietuviško namo estetikos etalonu tapo kubas su langu viename kampe ir durimis kitame kampe. Tai tarsi konsensusas tarp pradedančių pasiklysti individualizmo labirintuose architektų ir užsakovų, trokštančių, kad jų būstas būtų panašus į viešojo maitinimo įstaigą, diskoteką, šiltnamius arba gamyklos sandėlius. Pastarųjų dienų Lietuvos architektūroje galutinai įsigalėjo skandinaviški ritmai. Matyt, dėl to, kad, ekonominio progreso požiūriu turėtume būti ten, kur suomiai dabar yra, jei ne okupacija.
Vakarų civilizacijos miestų architektūroje istorizmo paveldas milžiniškas, nors neretai įdiegtas senesnio paveldo sąskaita. XIX a. viduryje Paryžiaus senamiesčio rezginį perskrodė platūs bulvarai, o Vienos centrinė dalis tiesiog buvo nugriauta ir perstatyta iš naujo pagal to meto konceptualiai pagrįstas estetines-socialines sampratas: operos teatras turi būti barokinis, universitetas - renesansinis, rotušė - gotikinė, o parlamentas - klasicistinis. Istorizmas gyvavo ilgai ir vaisingai, buvo išaukštintas, išliko tautos atmintyje kaip „ponų“ kultūra, o vėliau paniekintas. Modernios architektūros istorija prasidėjo nuo istorizmo neigimo ir ligi šiol tuo neigimu minta.
Deja, architektų dailės ir meno istorijos pažinimo išsilavinimas yra stebėtinai skurdus, nors ir pranoksta daugumos spaudoje pasisakančių valdininkų, statytojų, juristų ar žurnalistų išsilavinimą. Dailininkų ir menotyrininkų apleisti architektai patys tapo pastatų fasadų estetikos stilistais, interjerų dekoratoriais, architektūros literatais eseistais, civilizacijos ir meno filosofais. Šiandien menų motina architektūra tapo panaši į savo vaikus ryjantį tėvą Chromą. Į rekonstrukcinio pobūdžio atkuriamuosius darbus šiuolaikiniai Lietuvos architektai mąstytojai žiūri pašaipiai ir, kaip kad dailininkai darė prieš gerą šimtmetį, vis agituoja už stiliaus individualumą. Vilniaus miesto statybų bumą spaudoje apibūdinantis VGTU architektūros docentas klaidina skaitytojus, ko gero, ir savo jaunųjų architektūros studentų auditoriją, senamiesčio Barbakano apartamentų kompleksą vadindamas Disneilendu. Tai nėra vien tik docento išsilavinimo spraga painiojant neo ir retro stilius, bet ir XX a. pradžią siekiančios vis dar gajos neapykantos istorizmui ir muziejinei kultūrai tradicijos išraiška.
Viena jaunųjų architektų grupė atstatomus Valdovų rūmus pašaipiai pakrikštijo „Šernų muziejumi“, o Barbakano apartamentų kompleksą išvis nepelnytai prakeikė. Katedros aikštės telegrafo pastato (būsimo „Kempinski“?) aštriai nupjautos šoninės briaunos nedrįstama užbaigti, suapvalinti tuo pačiu stiliumi - siūloma maskuotis brūzgynais, blogiausiu atveju mažesniu priestatėliu. Į žaizdotą senamiesčio struktūrą prikaišiota melagingai vadinamų originaliais konformistinių hibridų (Sveikatos ministerija Vilniaus ir Islandijos gatvių kampe, Karo ministerija Šv. Ignoto ir Totorių gatvių kampe). Bjauriausias pastatas tarp Rotušės ir Katedros yra visai ne imitacinis Nr. 10 Didžiojoje, o Pilies gatvėje - paštininkams pastatytas gyvenamasis gremėzdas su blusų turgumi. Tai liūdni trumpalaikės architektūrinio individualizmo šlovės paminklai.
Gal todėl Vilniaus senamiestis yra vienas didžiausių Rytų Europoje, kad jame palikta daugybė nefunkcionalių aikščių ir skverų. Štai Vokiečių gatvėje susiformavo natūralus, nors ir specifinis, gyvybingumu pulsuojantis socialinės traukos centras, kurį sunaikintų nebent istorinio teisingumo lozungais aklai besivadovaujantys senovės atstatymo dūsautojai. Gedimino/Zuoko prospektas dabar, atrodo, įtinka visiems vartotojams. O pro Katedros, Rūdininkų, Lukiškių aikštes einantys piliečiai, praeikite greičiau, nesustokite - tai tik atkarpa tarp prekybos centro ir gyvenamosios batų dėžutės. Miesto urbanistinių erdvių vartojimo tradicijoms atsirasti, pasirodo, reikia daugiau nei 15 nepriklausomybės metų. Beje, vasaros lauko kavinių ne daugėja, o mažėja.
Susiformavo trys žalingi Vilniaus miestovaizdį lemiantys teorinės minties srautai: 1. Avangardistai-bauhauzininkai taip ir tyko įgremėzdinti beveik šimto metų senumo nevietines naujienas, padabintas P. Mondriano fasadinėmis stilizacijomis, greta renesanso, baroko ar klasicizmo paminklų. 2. Etatiniai paveldosaugininkai smaugia bet kokią gyvo miesto pulso aprašką. 3. Tarp šių priešininkų arbitrais veikiantys, egzotikos išsiilgę Vakarų ekspertai spekuliuoja karų, gaisrų ir nepriteklių išretinto Vilniaus senamiesčio „autentiškumu“ ir stumia mus į nustekentos Havanos buena vista kategoriją. Visi šie požiūriai Vilniaus senamiesčio atžvilgiu yra pragaištingi ir pilietiškai nesąžiningi.
O britai nesivargina skirstyti architektūros stilių į žemyno periferijose įprastus renesanso, baroko ar rokoko laikotarpius. Stilius jie seikėja karalių vardais, o individualius namus ir užmiesčio rezidencijas ir šiandien be gėdos jausmo stato Tiudorų, Onos, Jurgio ar Viktorijos stiliais. Iki įsigalint paveldo likučių status quo marinuojantiems paveldosaugininkams vokiečiai spėjo atstatyti Drezdeno rūmus, o lenkai - Vavelį ir Malborką. Kažkur Vakaruose prieš 30 metų prasidėjo postmodernybės laikotarpis: individualumas nustojo būti vertybe, kultūra tapo polimorfiškesnė ir demokratiškesnė. Atskirose, bet greta ir vienu laiku koegzistuojančiose tolygaus vertingumo terpėse multikultūrinis ir architektūrinis paveldas, futurizmas ir buena vista sugyvena taikiai. Tolerancijos, kompromiso ir konformizmo diplomatija yra Vakarų postmodernybės atributai. Mes vėl atsiliekame.
Siūlau architektūros senienas sekti ne mažiau aršiai, kaip ir naujienas. Teorinės prielaidos senamiestyje statyti senamiestį, o naujamiestyje - naujamiestį realios, net jei šis straipsnelis yra tik feljetonas. Mandagesnė šio straipsnio versija bus spausdinama žurnale „Archiforma“.
Augustas Ramonas, dailininkas (miestovaizdinkas)
