Kuri mama paneigtų, kad sauskelnių keitimas vienas malonumas, palyginus su tuo, kad būsimą žentą pakeisti ne taip paprasta? Kuris tėtis bijojo nelaimingų atsitikimų, kai jo sūnus žaidė su modeliukais? Dabar širdis į kulnus nukrenta, kai atžala ir vėl slapčia pasiima mašiną. Tik šiaip sau, pasimokyti vairuoti.
Dabartinės bėdos visada atrodo pačios didžiausios, bet kai pakliūnama į dar sudėtingesnes situacijas, už viską labiau norisi susikonstruoti laiko mašiną ir grįžti bent keletą metų atgal. Kai kuriais atvejais praeitis ima kelti juoką. O dabartis – priešingai – priverčia išlieti ne vieną ašarą. Tik kai esi pakankamai subrendęs suvoki, kad tos ašaros perlais nevirsta. Ir kaip tose priverktose balose nepaskęsti? Matyt, lengva kalbėti tiems tėvams, kurių vaikų augimas atvirkščiai proporcingas bėdų kiekio didėjimui.
Savarankiškumas neatsiejamas nuo rūpesčių
Dviejų mergaičių mama Audronė drąsiai pritaria nuomonei, kad bėdos neišvengiamai auga kartu su vaikais. Pirmiausiai mama įvardija savarankiškumą, kuris yra labai dvilypis. Viena vertus, tai gerai, kita vertus – įgijęs savarankiškumo vaikas pradeda kelti ir daugiau rūpesčių. „Nebaisu palikti vaikus namuose, nekankina mintys, kad grįžus rasi neužrakintas duris ar įjungtą ir paliktą dujinę viryklę“. Audronė pasakoja, kad jau ir mažoji dukra pasigamina valgyti, todėl nereikia rūpintis, ar dukra neišalkus, galima ramiai dirbti savo darbus ir dėl to nesijaudinti. Bet kita, tamsesnė, savarankiškumo pusė, ima kelti vis daugiau rūpesčių. „Vyresnioji dukra pradėjo lankyti įvairius renginius, koncertus, trunkančius iki vėlumos. Kartais išeina naktimis. Mane neramina, kai ji nesako, kur eina, arba sako netiesą,“ – kalbėjo mama.
Kartu su vaikais taip pat auga ir poreikiai, kuriuos kai kuriais atvejais, pasak dviejų mergaičių mamos, galima būtų įvardyti tikrai didelėmis bėdomis: „Vaikai dar neturi suvokimo apie išlaidas, tačiau visko nori. Ir dažnai tai reklamos įtaka. Didžiulis informacijos kiekis, interneto reklamos susuka vaikams galvas ir jie renkasi tai, kas yra jiems brukama“.
Anot Audronės, vaikai pirmiausiai užsimano čipsų, reklamuojamų televizijoje, parduotuvėse. Vėliau atsiranda geresnio telefono poreikis. Tada prisireikia ir naujo kompiuterio. O galų gale atžalos darosi išrankios net ir atostogų vietoms. Paklausta, ar kai mergaitės buvo mažos, nebuvo kažkokių poreikių, mama atsako: „ Žinoma, kad buvo. Bet tada spręsdavau aš, kas reikalinga, o kas visiškai nenaudinga. Jeigu kalba sukdavosi apie pirkimą – galva būdavau aš ir mano žodis buvo lemiamas. Dabar nėra taip paprasta“. Mamos tikrai neguodžia tai, kad jaunėlė, nusipirkusi triušį, retkarčiais pamiršta, kad jį turi. Įgijusi savarankiškumo lekia į kiemą, tenai ilgai žaidžia su draugais ir net nepagalvoja apie gyvūną. Pirkinys yra, o priežiūros – ne. Šitas nemokėjimas suderinti poreikių su išgalėmis tampa dar vienu rūpesčiu tėvams.
Be viso to, paaugę vaikai tampa drąsesni. Ištrina iš žodyno žodžius: pavojus, rizika. Pradeda ieškoti nuotykių, kartais pamiršta apie saugumą. Mamą jaudina, kad dukra, kuri tuoj išsilaikys teises, jau turi didelių užmojų apie būsimas keliones, su pačios vairuojamu automobiliu. „ Ji nesupranta, kaip tai yra rizikinga. Ir ne šiaip sau pavairuoti, o pačiai važiuoti didelius atstumus“, – baiminasi mergaičių mama.
Bėdų nebūna, kai vaiką išauklėji
Dar Platonas rašė, kad žmogus yra romiausias ir švenčiausias gyvulys, jeigu jis numalšintas tinkamo auklėjimo; be auklėjimo arba blogai išauklėtas jis yra žiauriausias iš visų žemės gyvūnų.
Aštuoniolikmetės merginos mama džiaugiasi, kad pasakymas „Auga vaikai, auga bėdos“ jos šeimoje negalioja. „Svarbiausia vaiką auklėti atitinkamai kiekvienam jo amžiaus tarpsniui. Tada ir nežinai, ką reiškia vaiko zyzimas. O ir pats vaikas, prieš ko nors norėdamas, gerai pasveria visus pro ir contra,“ – dėstė moteris.
Mama sako, kad vaiko augimo nuslopinti neįmanoma, bet bėdos – kitas reikalas. Tik nuo šeimos priklauso, kokie rūpesčiai užgrius augant vaikui, o gal išvis aplenks namus. Mamos nuomone, vaikai turi matyti gerą pavyzdį. Tėvai jiems turi būti autoritetas. Jeigu tėvai sugeba nekonfliktuoti tarpusavyje, tai ir vaikai mokės išvengti pykčių. O dėl poreikių? Susitvarkyti su augančiais vaikų poreikiais – tėvų pareiga. Mama galvoja, kad jei vaikas užimtas, jei užsiima sau patinkančia veikla – nelieka laiko sukti galvą dėl tokių dalykų kaip: kokio daikto jam reikėtų, kas jam praverstų. Nelieka laiko dairytis, ką geresnio turi draugai. Net ir pačioms reklamoms nebėra laiko. Užimtas vaikas išmoksta paskirstyti savo veiklą, geba suvokti, kas jam naudinga, o kas ne.
„Na, žinoma, tobulybių nebūna. Dukros paauglystės laikotarpiu kartais tekdavo ir sunerimti. Būdavo išeina: nežinia su kokiais draugais, nežinia, kokioje kompanijoje laiką leidžia“, – pripažįsta mama. Bet geriau nebus, jei su vaiku nekalbėsi. „Nuoširdus, draugiškas pokalbis – visada būdavo kelias į kompromisą“, – atviravo mama. „Aš išsakydavau savo baimes, tokiu būdu atsiverdama dukrai, o ji, matydama mano susirūpinimą, mane supratusi, atsakydavo man tuo pačiu.“
Matyt, kad jokiu būdu ne riksmais, o ramiu pasikalbėjimu galima rasti kelią į vaiko jausmus.
Iš mamų pasakojimų matyti, kad visose šeimose skirtinga ne tik rūpesčių kokybė, bet ir kiekybė. Tik viena pusė niekuomet nebūna kalta. Gal ir paradoksalu, tačiau ne tik vaikai, bet ir tėvai gali kelti vaikams rūpesčių, kai tarp šių dviejų šalių nėra abipusio ryšio. Laikai, palyginus su tais, kuriuose gyveno mūsų tėvai – kardinaliai pasikeitė. O kadangi visi žiūri per savas prizmes, tai atsiranda nesusikalbėjimas. Kartais net ir paaugliai patingi tėvams paaiškinti, kad jie kitaip žiūri į pasaulį. O vertėtų. Ne tik jaunimas šiais laikais smalsus. Smalsūs ir tėvai. Jiems įdomus vaikų gyvenimas. Be to, dažnai tiek viena, tiek kita pusė nemoka palaukti. Šiek tiek pagalvojus, nepasidavus spontaniškumui galima apeiti konfliktus ir susitarti. Ir tada augs ir vešės ne bėdos, o geri santykiai.
Gabrielė Kartanaitė
