Pokalbyje, kuris buvo publikuotas “Lux” žurnale, kardinolas Audrys Juozas Bačkis prisiminė savo vaikystę, kokius įspūdžius paliko pirmasis sugrįžimas į Lietuvą. Kardinolas taip pat pasidalijo prisiminimais iš savo misijų.
Nemažai jaunimo svajoja baigę studijas išvažiuoti į kitas šalis. Vieni tęsti studijų, kiti - visam laikui, nes "čia nėra perspektyvų". Dėl kokių priežasčių jūs didesnę savo gyvenimo dalį praleidote ne Lietuvoje?
Gimiau 1937 m. Kaune, o jau 1938 m. su šeima nuvykome į Paryžių, nes mano Tėvelis tuo metu buvo Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje. Prasidėjus karui, geležinė uždanga neleido mums sugrįžti į Lietuvą.
Papasakokite, ką ryškiausio prisimenate iš savo jaunystės.
Ryškiausias iki šiol gyvas prisiminimas - Tėvų meilė, kurią visą gyvenimą jaučiau mums, vaikams. Mačiau, kaip stipriai jie myli Tėvynę, ilgisi savųjų. Nors buvome atskirti nuo Lietuvos, Tėveliai niekada nenustojo vilties ir darbavosi dėl jos laisvės bei Lietuvos vardo išsaugojimo svetimuose kraštuose.
Pasibaigus karui, nemažai lietuvių pabėgėlių atsidūrė Prancūzijoje. Susibūrus gražiai lietuvių bendruomenei, pagal lietuviškas tradicijas švęsdavome Vasario 16-ąją, Kalėdas, Velykas. Mama mus ne tik išmokino lietuviškai kalbėti, rašyti, bet ir supažindino su lietuvių papročiais.
Tačiau gražiausi mano prisiminimai - iš vasaros skautų stovyklų. Man labai patikdavo stovyklauti gamtoje, sportuoti, žaisti, mokytis įvairių gamtos gudrybių.
Kada pirmą kartą pamatėte Lietuvą, kokį įspūdį ji jums paliko?
Nors apie Lietuvą buvau prisiklausęs nuo mažens, bet pirmą kartą ją pamačiau tik 1990 m. Tuo metu buvau nuncijumi, tai yra Šv. Sosto atstovu, Olandijoje. Pagaliau sovietų valdžia davė vizą įvažiuoti į Lietuvą.
Nepaprastai jaudinausi, kai išvydau savo svajonių žemę, susitikau su giminėmis, aplankiau savo Tėvelių gimtines, senelių kapus. Mama tiek daug pasakojo apie savo mylimą Tėviškėlę, kad nesunkiai atpažinau vaikystėje girdėtas vietas.
Tuomet mane sukrėtė vargingas žmonių gyvenimas. Mieste buvo tuščios parduotuvės (anuomet nebuvo "Akropolio"!), retai besišypsantys žmonės. Be to, jaučiausi visur sekamas ir "uoliai globojamas".
Kada ir kodėl sugalvojote vykti į misijas? Ką ten veikėte?
Tai ne aš sugalvojau - taip jau susiklostė mano gyvenimas. Po studijų Paryžiuje baigiau universitetą Romoje. Dar būdamas kunigu, buvau pašauktas į Šv. Sosto diplomatinę tarnybą, kurios pagrindinis tikslas - palaikyti gyvą ryšį tarp popiežiaus ir katalikų bendruomenės visame pasaulyje.Dešimt metų teko darbuotis labai skirtinguose kraštuose: Azijoje (Filipinuose), Pietų Amerikoje (Kosta Rikoje), Turkijoje, Afrikoje (Nigerijoje). Labai daug važinėjau po šiuos kraštus lankydamas parapijas, mažas katalikų bendruomenes. Pramokau vietinių kalbų, stengiausi įsitraukti į jų gyvenimą. Atmintyje išliko švelniai besišypsantis filipiniečio veidas, aistringi Pietų Amerikos žmonės, dievobaimingieji Turkijos musulmonai, vaikiškai džiugūs ir mėgstantys šokti afrikiečiai.
Kaip jus paveikė buvimas kitose kultūrose, su kitokiais žmonėmis?
Jeigu kitos kultūros žmones sutinki atviru žvilgsniu ir atvira širdimi, gali daug ko iš jų išmokti. Bendravimas su jais padeda išsiugdyti įprotį priimti kitą tokį, koks yra, - su jo papročiais, gyvenimo būdu, tradicijomis. Ir tikinčiųjų bendruomenės įvairiuose kraštuose turi savitų bruožų. Tačiau visi esame vieno Dievo Tėvo vaikai. Drįstu pasakyti, kad mums tikrai yra ko pasimokyti iš kitų tautų. Tai galiu paliudyti remdamasis savo patirtimi, nes tikrai mačiau daug gražių dalykų. Savaime suprantama, ir negerų - bet juk moko ir teigiami, ir neigiami pavyzdžiai.
Kaip manote, kodėl vis daugiau jaunų žmonių nori keliauti į misijas ir tik mažuma savanoriškai dirbti su vargstančiais Lietuvoje?
Visi jauni žmonės mėgsta keliauti, nori pažinti pasaulį. Drauge tai ir savotiškas būdas pabėgti nuo kasdienybės, patirti naujų įspūdžių. Ypač savo nepaprastumu mus traukia "egzotiški" dalykai. Žavimės girdėdami, kad misionieriai svetimose šalyse patiria daugybę nuotykių, tačiau esu tikras, kad ir savame krašte galėtume patirti ne mažiau, jei tik atsigręžtume ir apsispręstume padėti tiems, kuriems reikalinga mūsų pagalba. Kieno širdyje dega meilė žmogui, tas ras būdų atsispirti mus supančiai pasaulio konformizmo dvasiai, kur taip svarbu karjera, pasisekimas, garbė ir pinigai. Nors visa tai vargina ir kelia nuobodulį. Pasiryžę su kitais dalytis ne tik savo ištekliais, bet ir savuoju gyvenimu, patirs daug žmogiškos meilės ir šilumos, suprantama, kartu su auka ir kančia. Ar išdrįsime pasirinkti šį kelią? Užtikrinu, kad jis tikrai nenuobodus.
Daug kam buvo netikėta, kad grįžęs į Lietuvą nemažai dėmesio skyrėte neįgaliesiems. Kodėl jiems?
Gyvendamas Romoje mačiau, kaip kūrėsi pirmoji "Arkos" bendruomenė Italijoje. Aš juos lankydavau, bendravau, kartu švęsdavome šventes. Taip pamilau neįgaliuosius, prisirišau prie jų.
Atvažiavęs į Lietuvą, susitikau su šeimomis, kurios augino neįgalius vaikus. Supratau jų skausmą, visuomenės atstūmimą, o drauge ir didelę tų vaikų meilę. Jie mane suviliojo... O argi Kristus nemylėjo mažutėlių?
Ne tik jauni, bet ir vyresni sako nežinantys, ką daryti, kai sutinka neįgalųjį, grįžusį iš kalėjimo, elgetą. Apie ką su jais kalbėtis?
Tokio dalyko negalima išmokti ar rasti kokį specialų būdą. Žvelk į žmogų, pažink jame savo seserį ir brolį, nors jis ir kitoks - turi intelekto ar fizinę negalią. Gal jo gyvenimo patirtis nuvedė jį į paribį, - klausyk jo ir atrasi, ką jam pasakyti. Priimk jo rodomą meilę bei pasitikėjimą, svarbiausia - išdrįsk jį pamilti. Štai ir viskas.
Kaip manote, kodėl mes linkę šalintis "kitokių"?
Šalinamės ne vien neįgalių "kitokių". Sunku priimti ir kitaip mąstančius, kitaip besielgiančius. Lengviausia būti minios žmogumi, o asmenybe - reikia pastangų. Neįgalieji mus kaip tik ir moko būti savimi ir kitą priimti tokį, koks jis yra. Tie, kurie išdrįsta, įgyja tikrąją laisvę ir atranda laimę. Visų mūsų bendrumas slypi Meilėje. Mylėti ir būti mylimam - kiekvieno žmogaus (sveikojo ir neįgalaus) esminis troškimas. Ženk pirmą žingsnį ir pamatysi, kad tas "kitoks" tau sugeba dovanoti meilę ir to paties laukia iš tavęs.
Sociologinės apklausos rodo, kad lietuviams trūksta tolerancijos. Iš kur jos pasisemti?
Nemėgstu žodžio "tolerancija". Tarytum būčiau aukščiau kitų ir nors man jie svetimi, bet pakęsčiau.
Galbūt lietuviai patyrė daug sunkumų, neteisybės, paniekos, priespaudos ir todėl stokoja pasitikėjimo kitaip galvojančiam, kitaip besielgiančiam. Aš manau, kad pasitikėjimo stinga tiems, kurie patys viduje nėra tikri ir apsisprendę. Kai nesuvokiamas savasis tapatumas, imama gintis nuo kitų. Pykti ir kaltinti kitokius. Geriausias vaistas - nuolankumas. Žinau, kad jaunimui tai nepatiks, tačiau tikroji nuolankumo reikšmė - priimti tiesą apie save.
Kalbėjosi Ieva Urbonaitė
“LUX/jauniems” (http://lux.lcn.lt/)
