Prie Vyriausiosios rinkimų komisijos vėl rikiuojasi pretendentai į prezidentus - ir rimti politikai, ir politikos paraščių pajacai. Žodžiu, kaip visada prieš rinkimus. Jei ne vienas esminis skirtumas: pretendentų būrelio superžvaigždė - Seimo per apkaltą atstatydintas Konstitucijos pažeidėjas.
Rolandas Paksas jau įėjo į Lietuvos ir ne tik jos istoriją kaip pirmasis Europoje prezidentas, parlamento nušalintas per demokratinį apkaltos procesą. Atrodo, norėtų įeiti dar kartą - kaip pirmasis po apkaltos vėl sugrįžęs į valdžią.
Kartą jau nustebinę pasaulį sklandžiu apkaltos procesu, parodžiusiu jaunos demokratijos teisinės sistemos brandą, nustebintume jį dar labiau ir vėl rinkdami nušalintąjį pažeidėją.
Tiesą pasakius, jau dabar stebiname, tiksliau, ne mes, o pats R. Paksas, kuris sako, kad jam negėda ir vėl kandidatuoti, nors daugeliui kitų atrodo neįsivaizduojama, kad taip galėtų būti. Iš čia ir spragos Konstitucijoje, ir Prezidento rinkimų įstatyme - kas galėjo pagalvoti, kad susidursime su tokiu unikumu.
Dviejų Lietuvų teorija turi ir šalininkų, ir kritikų, bet kartais atrodo, kad R. Paksas ir jo gvardija išties gyvena kitame pasaulyje. Pasaulyje, kur sąvokos “tiesa”, “sąžinė”, “moralė” turi kažkokią kitokią reikšmę. Pasaulyje, kuriame visuomenės kiršintojai jaučiasi apaštalais ir savo mokytoją patys veda Golgotos keliais, pranašaudami jam prisikėlimą.
Štai vienas toks “apaštališkasis” profesorius iš šios gvardijos skelbia spaudoje laiškus fariziejams, kuriame dėsto keistoką požiūrį į moralę. Šie profesoriaus laiškai apie moralę juo keistesni, kai jų autorius yra pagarsėjęs važiavimu policininkui per kojas ir išsisukinėjimu nuo atsakomybės už tai. Arba perbėgimu prieš Seimo kadencijos pabaigą nuo tų, kurie jį atvedė į Seimą, pas tuos, kurie ankstesnius jo globėjus visokeriopai dergė. Dabar ir pats “apaštališkasis” profesorius - aršus savo ankstesnių globėjų dergėjas... Jeigu tokie Pakso gvardijoje vadinami apaštalais, nenuostabu, kad “fariziejais” jų realybėje tampa visi sveiko proto ir padorūs piliečiai, pareigą valstybei ir demokratijai atlikę politikai bei įvairių tarnybų profesionalai.
Apaštaliniam profesoriui į porą - profesorė-profesorienė, kuriai vos prasižiojus lyg užkerėtai ima virsti iš burnos gyvatės beigi šliužai visokie. Kad ir kur prasižiotų - ar mitinge, ar spaudoje, - svarbu, kad už R.Paksą, svarbu, kad prieš “sistemą”, t.y. valstybę.
Koks kvaišalas galėtų taip apsukti galvą, apversti vertybes aukštyn kojom? Vieno tokio kvaišalo vardas - valdžios troškimas. Panirus į to kvaišalo liūną, turbūt pradeda atrodyti, kad ir visi kiti tik juo ir gyvena - kultūrininkai, mokytojai, policininkai, teisėjai, studentija, mokslininkai, žurnalistai, kunigai. O bet kuris demokratinis ir teisinis procesas, to valdžios kvaišalo apsirijus, turbūt pradeda atrodyti kaip visuotinis sąmokslas tą kvaišalą atimti.
Rolandas Paksas sakė patyręs vidinę dramą, kai sprendė, ar pretenduoti į sugrįžimą. Būtų ciniška neužjausti žmogaus, išgyvenusio tai, kas teko Paksui, bet derėtų prisiminti, kad būtent jo paties aplinkos žmonės į tą dramą jį ir įvėlė. Ir velia toliau, ciniškai išnaudodami savo favoritą kaip kankinystės vėliavą, nes tai bene vienintelis jų šansas realizuoti valdžios ambicijas. Iš čia ir visas pyktis, ir visas pasiutimas, su visais sąmokslais, fariziejais, gyvatėmis ir dar dievai žino kuom.
Jiems Rolandas Paksas tiesiog gyvybiškai būtinas. Nepavyks jam antrą kartą į prezidentus, tai bent padės birželį rinkimuose į Europos Parlamentą, o žiūrėk - gal ir į Seimą rugsėjį?
Įdomu, ką veiktų, pavyzdžiui, profesorius su profesore-profesoriene Europos Parlamente, jei patektų ten pagal liberaldemokratų sąrašą? Rašytų apaštalinius laiškus prancūzų kalba Europos fariziejams? Užleistų kitaminčius Europarlamente gyvatėmis? Giedotų ten Rolando giesmę?
Oi, ne be reikalo sakoma, kad demokratijos egzaminas dar nesibaigė. Rolando Pakso apkalta buvo tik pirmoji jo dalis, birželio 13-ąją laukia antroji. Kad bus nelengva, rodo kietai sutelktos nušalintojo Konstitucijos pažeidėjo rėmėjų gretos ir atsipalaidavęs pasistumdymas tarp jo oponentų, kol kas be rezultato ieškant kompromiso tarp partinių ir valstybės interesų. Tačiau kartais būna metas, kai toks kompromisas vargiai beįmanomas. Dabar metas kaip tik toks.
