Tiems, kurie 90-aisiais buvo vaikai ar paaugliai, šis laikotarpis dar kartais kelia nostalgiją. Tačiau žmonėms, kurie tuo metu jau buvo suaugę, 90-ieji asocijuojasi su didžiuliu nusikalstamumu ir pereinamojo laikotarpio chaosu, rašoma pranešime spaudai.
Situacija iš tiesų buvo unikali – juk seni įstatymai nebegaliojo, o nauji dar tik buvo kuriami. Klestėjusių nusikalstamų grupuočių vadeivos važinėdavo prabangiais „Audi 100“ tamsintais langais, bet vakarais grįždavo į dviejų kambarių butą miegamajame mikrorajone.
Pereinamasis laikotarpis buvo audringas, o laisvę po SSRS griūties atgavusi Latvija ir kitos Baltijos šalys vargiai kontroliavo situaciją – karaliavo noras greitai užsidirbti, tam neretai panaudojant jėgą.
Ir Lietuvoje populiarią knygą „Jelgava 94“ parašęs latvis rašytojas Janis Jonevas, kuris gimė 1980 metais, savo vaikystę ir paauglystę dabar prisimena kaip nuostabią. Vis dėlto jis neslepia – tik paaugęs suprato, koks chaosas iš tiesų tuomet šeimininkavo.
„Neseniai kaip tik kalbėjausi su buvusiu policijos pareigūnu, dirbusiu 90-aisiais. Jis man atvirai sakė, kad tas periodas jam buvo siaubingas. Ir iš tiesų – 1993 metais fiksuota labai daug žmogžudysčių, kitąmet – rekordiškai daug savižudybių.
Į šalį dar devintojo dešimtmečio pabaigoje atvykę sunkieji narkotikai smarkiai išpopuliarėjo, o 1995-ųjų bankų krizė Latviją privertė suabejoti, ar tas kapitalizmas tikrai yra toks smagus. Nusikaltimų buvo ypač daug, kaip ir ginklų, o policijai trūko visko – įgūdžių, technikos. Pavyzdžiui, DNR analizei lavonai būdavo gabenami į Suomiją, nes Latvijoje ji nebuvo įmanoma.
Aš tuo metu buvau pasimetęs paauglys. Dabar manau, kad ir mūsų valstybė buvo savęs ieškanti paauglė. Iki šiol sunkiai suprantu, kaip tie laikai baigėsi. Bet dabar visuomenė tikrai ne tokia agresyvi kaip anksčiau“, – prisiminimais dalijasi J. Jonevas.
Politika irgi buvo ypatinga. Skubėjome kurti demokratiją, bet tuo pat metu matėme, kaip į valdžią grįžta mundurus, šūkius ir vėliavas pakeitę buvę sovietų nomenklatūrininkai. Ėmėme abejoti, kas yra tikrasis patriotas, o kas juo tik apsimeta.
Būtent apie tokio laikmečio Latviją pasakojama kaimynų seriale „Dingusi moteris“, kurio pirmąją seriją žiūrovai galės išvysti jau šį trečiadienio vakarą.
Serialas, prie kurio prisidėjo ir lietuviai profesionalai, sukurtas pagal populiaraus latvių rašytojo Andrio Kolbergo knygą „Ieškok moters“. Veiksmas nukels žiūrovus į 1995-uosius, kai Latvijoje buvo susprogdinta paskutinė sovietų karinė instaliacija – radiolokacinė stotis Skrundoje.
Po stoties griovimo ceremonijos namo grįžęs politikas randa žiauriai nužudytą savo padėjėją Nataliją. Visko matę policijos vadai greitai supranta, kad turi reikalą su politine žmogžudyste, tad nuo jiems pavojingos bylos atsiriboja, ją perduodami naiviam naujokui.
Tačiau jaunas tyrėjas nepasiduoda ir greitai išsiaiškina tai, ko žinoti neturėjo. Netrukus pasirodo tradiciniai 90-ųjų palydovai – korupcija, KGB šnipai, įtakos agentai ir negebėjimas susigaudyti laikmečio dvasioje.
Visas serialo siužetas išgalvotas, tačiau istorinis kontekstas – labai realus, o objekto Skrundoje desovietizacija iš tiesų nutikęs įvykis. 1995-ųjų gegužės 4 dieną JAV ekspertai susprogdino 19 aukštų bokštą buvusiame uždarame miestelyje Skrunda-1, o tokį ankstyvo ryto spektaklį stebėjo dešimtys tūkstančių latvių – ir gyvai, ir per televiziją.
„Atsimenu, buvau mokykloje, ir tai buvo didžiulis įvykis. Mokytojai sustabdė pamokas, nuvedė visus į biblioteką ir įjungė televizorių – tai buvo šventė. Kai buvo skaičiuojama „Trys, du, vienas“, dėl techninių kliūčių sprogimas neįvyko – reikėjo kiek palaukti“, – pasakoja J. Jonevas.
Galutinai rusų kariai Latviją paliko 1998-aisiais – penkeriais metais vėliau nei Lietuvą. Tiesa, praeities šmėklos iš šalies nepasitraukė.
Šiandien istorikai atvirai pripažįsta, kad Maskva ir po SSRS žlugimo išlaikė didelę įtaką Baltijos šalių politiniame ir ekonominiame gyvenime. Regione aktyviai veikė ir rusų mafijos grupės, ir vietiniai gangsteriai.
„Įdomus Ivano Charitonovo atvejis – šis rusas buvo vadinamas „Reketininkų karaliumi“ ir dabar kuo ramiausiai gyvena laisvėje. Jis remia sportą ir niekada nesulaukė baudžiamojo persekiojimo už tikrai rimtus nusikaltimus. O kai Charitonovas buvo sulaikytas ir įkištas į kalėjimą, Latvijos prezidentūra sulaukė laiško iš kelių šimtų šalies kultūros veikėjų ir intelektualų, kurie paprašė jį paleisti. Tada supratau, kaip viskas įsisukę“, – pasakoja J. Jonevas.
Prie „Dingusios moters“ įgyvendinimo prisidėjęs lietuvių prodiuseris Lukas Trimonis įsitikinęs, kad šis kūrinys – puiki proga auditorijai parodyti tikslius praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio elementus.
„Seriale atskleidžiamos istorinės gyvenimo sąlygos, dėl kurių Baltijos šalims atgavus nepriklausomybę, atsirado daugybė galią įgijusių žmonių, siekusių naudos tik sau ir nepaisančių savo šalies interesų“, – pasakoja L. Trimonis.
O serialo režisierius Armandas Zvirbulis teigia, kad jam itin svarbu tai, jog laikotarpio liudininkai yra gyvi – įmanoma iš pirmų lūpų išgirsti pačius įvairiausius pasakojimus: „Tai ypač naudinga, nes galime tiksliai atskleisti tai, kas vyko.“
„Be to, mūsų užduotis buvo priversti žiūrovus nuolat savęs klausti – ką darytume atsidūrę personažų vietoje? Ar tikrai nebandytume išplėšti šalies tokiu metu, kai progų tam būtų galybė? Ar tikrai būtume nepaperkami policininkai, jei uždirbtume 100 latų ir neturėtume darbinių automobilių?“ – tvirtina A. Zvirbulis.
Serialas „Dingusi moteris“ – nuo liepos 20 dienos, pirmadieniais-ketvirtadieniais 20.30 val. per TV3.
