„Tomas – tai toks dalykas, kuris susidarė poetiniame nuosėdiniame sluoksnyje“, „Sakiniai – tai rūda, iš kurių Tomas kala kardus“: tokios ir panašios mintys skambėjo ketvirtadienio tamsų vakarą „Coffee Inn“, kur debiutavo dar vienas jaunas leidyklos „Versus aureus“ autorius Tomas Taškauskas.
Į eilėraščių skaitymus iš pirmosios poeto knygos „Audrapaukščio monologas“ susirinko daugelis autoriaus bičiulių ir bendrakursių, nepagailėjusių gražių žodžių pradedančiam poetui.
„Poezija atsirenka savo žmones ir supažindina“, – taip sakė poeto bičiulis Mindaugas, atėjęs kartu skaityti eilėraščių. Kantriai išklausęs komentarus, kuriais susirinkę turėjo pristatyti jį, T. Taškauskas pasidžiaugė, kad jam neteko kalbėti apie save: „Pažinti save – sudėtingesnis procesas, nei pažinti kitą“.
„Kai kuri eilėraštį – apsvaigsti“, – pasakojo poetas, užsimindamas apie jį apimančias būsenas, kai žodžiai pradeda jungtis vieni su kitais.
Rašyti eilėraščius T. Taškauskas pradėjo anksti. „Prisimenu, buvau grįžęs namo ir radau savotišką knygą: mano 11-oje klasėje sudarytą poezijos rinkinį. Ir nors aš ir sakydavau, kad mokykloje nerašiau ir apskritai nemokėjau rašyti, vis dėlto perskaitęs ankstyvuosius eilėraščius radau gal keturis, kurių neatsižadėčiau ir šiandien. Tai buvo tikrai poezija“, – pasakojo poetas.
„Audrapaukščio monologo“ autorius skaitė eilėraščius ne tik iš savo pirmosios išleistos knygos, bet ir naujus, jau po knygos išleidimo parašytus, eilėraščius. „Jie lyg ir norėtų jungtis į antrąją knygą, bet dar kažko trūksta“, – atviravo poetas.
Skaitydamas eilėraščius T. Taškauskas pasakojo ir apie savo kasdienį gyvenimą, literatūros studijas, Šventojo Rašto skaitymus, draugės dovanotą rožinį, keliones.
Poetas papasakojo, kad dar nepažino Vilniaus taip, kad galėtų jį laikyti savu: „Vilnius man asocijuojasi su rudeniu ir žiema, galbūt todėl ir mano eilėraščiai tokie melancholiški, liūdni“. „Audrapaukščio monologo“ autorius prisipažino, kad Vilnius jam tapo savotiška savanoriška tremtimi. „Tikiuos kaip nors prisijaukinti Vilnių“ – vylėsi T. Taškauskas.
Poetas prisipažino, kad net jei parašytų savo geriausią eilėraštį, nenustotų rašyti. Anot jo, šiuolaikinės visuomenės žmogus apskritai negalėtų gyventi nerašydamas. „Jūs pamėginkit nerašyti! Išstums iš visuomenės, išguis kaip atmatą. Nerašyti iš viso nėra įmanoma“, – juokėsi T. Taškauskas.
„Aš dar sykį perskaičiau savo knygą prieš ateidamas čia. Pamačiau, kad praėjo tik keli mėnesiai, kažin, kaip bus po kelių metų, bet šitie tekstai yra gyvi. Šiaip aš to neatsiminčiau, bet dabar aš paskaitau ir atsimenu vos ne vizualiai, kokioje padėtyje buvau rašydamas vieną ar kitą eilėraštį, atsimenu, kas buvo toliau, – dalinosi įspūdžiais poetas. – Čia kaip gintaro gabalėliai su inkliuzais.“
Dija Sergijenko
