Testo eiga
Per nepilnus 5 bandymų mėnesius, tiksliau, 19 savaičių, imituojami per 12 ne ypač agresyvios automobilio eksploatacijos metų kylantys iššūkiai. Tam pasitelkiami įvairūs realiomis eismo sąlygomis vykstantys reiškiniai - kelio dulkės, rūgštus lietus, druska barstoma žiemos kelio danga, nuvažiavimas nuo asfalto, purvo vonios ir pan. Tik viskas vyksta pagreitintu režimu.
Minėtas testas susideda iš 5 etapų. Pirmiausiai automobilis talpinamas į klimato kamerą, kurioje palaikoma 350 C aplinkos temperatūra ir tvyro druskingas rūkas. Kitame etape jau formuojamas tropinis klimatas su vyraujančia 500 C aplinkos temperatūra ir 100 proc. oro drėgnumu. Trečiajame etape aplink automobilį sustatoma 80 halogeninių lempų, kurių kiekvienos galia siekia net 1200W. Šiomis lempomis intensyviai švitinamas automobilio kėbulas, kontroliuojant, kad jis neįkaistų daugiau, nei 900 C. Taip bandoma įsitikinti, kad kėbulo dažų danga ir salono vidaus spalvos neišbluks net intensyvioje saulėkaitoje.
Ketvirtajame etape imituojamas važinėjimas už Poliarinio rato. Suformuojama -350 C aplinka, o pats automobilis įtvirtinamas ant vibracinio stendo, kur jis purtomas, kratomas ir visaip trankomas sukeliant kėbulo įtempimus bei variklio ir kitų svarbių mazgų tvirtinimo elementų nuovargį, susidarantį važinėjant realiomis bekelės sąlygomis.
Tuo pačiu metu vykdomi ir penktojo etapo bandymai. Pertraukose tarp šaldymo ir kratymo ciklų vairuotojai – bandytojai su juo važinėja atviruose bandymų poligonuose pagal nustatytą programą esant tuo metu vyraujančioms faktinėms oro sąlygoms.
Kiekvienas INKA testuose dalyvaujantis automobilis įveikia 12 tūkstančių km bendrą ridą bandymų poligonuose ir ant riedėjimo stendo. Bandomą automobilį gaubia rūkas, plauna gėlas ir sūrus vanduo, o ant kėbulo ir stiklų tyška purvas bei žvyras. Po visų bandymų automobilį išardo ekspertai į maždaug 600 dalių ir įvertina kiekvienos iš jų atsparumą, nusidėvėjimą ir išryškėjusias silpnąsias vietas.
