Vietoj tradicinės keturių varomųjų ratų sistemos, vokiečiai pasirinko kitą kelią, kuris šiais laikais naudojamas visuose hibridinę jėgainę turinčiame automobilyje. Vokiečiai pasiėmė įprastą „Audi 100“ universalą su priekiniais varomais ratais, tačiau tuo pačiu ant galinės ašies sumontavo 9.3 kW galingumo elektrinį motorą. Jis buvo sujungtas su 2.3 litro darbinio tūrio, penkių cilindrų agregatu, kuris išvystė 136 arklio galias. Kol įprastas vidaus degimo variklis tiekė galią priekiniams ratams, baterijų energiją naudojantis motoras suko galinius ratus.
Tačiau ši sistema buvo šiek tiek įdomesnė, nes mygtuko paspaudimu buvo galima pasirinkti vieną iš dviejų rėžimų.
Kaip ir šiuolaikiniai hibridiniai automobiliai, taip ir 1989 metais sukurtas projektas elektros energiją naudodavo automobiliui pajudant iš vietos, taip pat judant mažais greičiais. Tad galima sakyti, kad hibridinių automobilių veikimo principas per 24 metus nepasikeitė.
Kompanijos atstovai pristatymo metu teigė, kad automobilis naudodamas vien baterijų energiją nuvažiuoti maždaug 80 kilometrų, o pilnai pakrauti išsikrovusius akumuliatorius užtruktų aštuonias valandas.
Vis dėlto didžiausias hibridinio trūkumas buvo svoris. Palyginus su įprasta „Audi 100“ versija, hibridinė modifikacija buvo maždaug 200 kilogramų sunkesnė.
Frankfurto automobilių parodos lankytojus sužavėjęs automobilis buvo sukurtas tik tam, jog parodytų inžinierių sumanumą ir išradingumą. Vedami entuziazmo ir noro pamatyti kaip vystysis projektas, vokiečiai pagamino dešimt šio hibridinio modelio vienetų.
Tačiau tai nebuvo pabaiga. „Audi“ po dviejų metų pristatė patobulintą ir „C4“ modelio pagrindu sukurtą hibridinę „Audi 100“ versiją. Palyginus su ankstesniu prototipu, antroji hibridinio automobilio evoliucija turėjo nuolatinę keturių varomųjų ratų pavarą. Priekyje buvo sumontuotas keturių cilindrų, 2 litrų darbinio tūrio agregatas, kuris esant reikalui pakraudavo bagažinėje esančias baterijas.
Trečioji hibridinio automobilio evoliucija buvo pristatyta 1996 metais. Benzininį variklį pakeitė 1.9 litro dyzelinis agregatas išvystantis 90 arklio galių. Jis buvo suporuotas su 29 arklio galias išvystančiu elektriniu motoru, kurį aušino vanduo.
„Audi“ su trečia hibridinio automobilio evoliucija atsisakė keturių varomųjų ratų pavaros ir pasiliko prie tradicinės priekinių varomųjų ratų komponuotės. Automobilis naudodamas tik baterijų teikiamą energiją, leisdavo „A4“ pasiekti maksimalų 80 km/val. greitį, tuo tarpu naudojant dyzelinį variklį automobilis galėjo pasiekti 170 km/val. maksimalų greitį.
1997 metų rugsėjį, vokiečiai nusprendė išbandyti savo laimę ir pirkėjams pasiūlyti hibridinę „Audi A4“ universalo versiją. „Audi“ už šią versiją norėjo 60.000 tuometinių Vokietijos markių arba maždaug 105.000 litų. Dėl pakankamai aukštos kainos „Audi“ pardavė tik devyniasdešimt „A4“ hibrido vienetų. Supratę, kad šis eksperimentas nesulauks tinkamo visuomenės dėmesio, vokiečiai nutraukę serijinę gamybą ir hibridinių automobilių planus nukėlė į ateitį.
Tačiau reikėtų paminėti, kad „Audi“ buvo pirmasis senojo žemyno gamintojas, kuris pradėjo serijinę hibridinių automobilių gamybą.
