Mano kolega Petras Auštrevičius vakar, balandžio 4 d., man perdavė Jūsų, p. Ričardai Čekuti, susirašinėjimo internete su Morta Vidūnaite fragmentą. Jūs, komentuodamas pokalbį, pareiškėte tokią mintį : „O tautinė valstybė, Morta, yra tokia, kurioje valdžia , t. y. suverenas priklauso tautai, kas ir parašyta LR Konstitucijoje. Ne kažkokiems „piliečiams“, o lietuvių tautai. Taip pat tai ir nacionalinės teisės viršenybės principas prieš visus viršvalstybinius darinius, kaip antai ES, į kurią buvome įgrūsti apgaulės bei klastočių būdu.
Tautinėje valstybėje, pavyzdžiui, tokius tipus kaip Auštrevičius, Andriukaitis ar Karosas šaudytų nemirktelėdami ir būtų teisūs – už išdavystę. Na, netrukus pamatysite...“. Su Jūsų nuomone, kad mus šaudytų, ginčytis nenorėčiau, nes nuomonė yra nuomonė. O štai sakinys, kad „na, netrukus pamatysite...“ iš konteksto suprantant gana aiškiai, kad pamatysime šaudymą, jau turi visai kitokią prasmę. Bet apie tai kiek vėliau.
Manęs nenustebino keista LR Konstitucijos interpretacija, kurią Jūs pateikiate šioje citatoje. Žinoma, Jūs esate laisvas iškraipyti Konstitucijos esmę ir prasmę, netgi ten, kur Konstitucija kalba apie tai paraidžiui. Jūs ir Jūsų pasaulėžiūrai artimi žmonės tai daro sąmoningai. Bet man svarbiau pateikti tikslias LR Konstitucijos citatas, kad jos įtikintų tuos asmenis, kurie sugeba sveikai mąstyti ir keisti savo požiūrį, jei argumentai yra akivaizdūs.
Taigi, jau Konstitucijos preambulėje teigiama, kad „ Lietuvių tauta....puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę, siekdama atviros , teisingos, darnios pilietinės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią Konstituciją“. Taigi, 1989 m. suteikusi pilietybę visiems LTSR gyventojams, nepriklausomai nuo tautybės, būtent šių piliečių valia Lietuva, jos pilietinė tauta 1992 m. referendume priėmė šią Konstituciją. Ir nustatė tikslą kurti ne tautinę, bet pilietinę ir teisinę valstybę. Atgimę Lietuvos valstybės piliečiai, nepriklausomai nuo tautybės ir šiandien kuria nepriklausomą, demokratinę valstybę.
Neabejotina, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta. Ir niekas negali varžyti jos suvereniteto. Štai kodėl Konstitucijos 3str. teigia, kad '' Tauta ir kiekvienas pilietis [pabrėžiu - ne tautietis] turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę". Taigi, pilietis ir Tauta yra vienas kitą papildantys komponentai. Štai kodėl ir LR pilietybė (o ne tautybė) įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais atvejais. Nesvarbu, kokios tautybės yra Lietuvos pilietis, bet jo(s) vaikai yra Lietuvos pilietinės Tautos piliečiai.
II-asis Konstitucijos skirsnis yra skiriamas žmogaus ir piliečio teisėms, laisvėms ir pareigoms, o ne tautiečio, ko Jūs, p. Ričardai, negalite suprasti. Ir kiekvienam lietuviui leidžiama apsigyventi Lietuvoje, nes jis yra tautietis, bet jis pilietybės automatiškai neįgyja, jei yra kitos šalies pilietis. Konstitucija gina lietuvybę, kalbą, raštą, papročius, bet nesuteikia tautininkų ar/ir kitų radikalių, dažnai fašistinių organizacijų atstovams teisės užgrobti tautybės ir lietuvybės monopolį ir nuspręsti, ką reikia laikyti lietuviu ir ką reikia šaudyti. Jums, p. R.Čekuti, tai sunkiai suvokiami Lietuvos Konstitucijos principai. Mat savo įsitikinimais esate stalinistų, nacistų, fašistų ir tautinių antidemokratų gretose, nors žodžiais bandote nuo jų atsiriboti.
LR Konstitucija draudžia kurstyti tautinę, rasinę, religinę neapykantą, prievartą ir kitus dalykus, nesuderinamus su žmogaus orumo žeminimu, kalbama joje apie kiekvieną Lietuvos žmogų, nepriklausomai nuo jo tautybės. Jūs, p. Ričardai Čekuti, tai žinote, bet savo straipsniais, komentarais, eitynių, skanduojančių neapykantą kurstančius šūkius, organizavimu sąmoningai griaunate Konstitucinį atgimusios Lietuvos piliečių tikslą – puoselėti tautinę santarvę, kurti atvirą , teisingą, darnią pilietinę ir teisinę valstybę. Vien ką reiškia šių metų Kovo 11 –osiose eitynėse skanduoti šūkiai “Gausi į dantis" (jis buvo skanduojamas eitynių pradžioje prie Katedros), "Lietuva – lietuviams" ar plakatas “ Už Lietuvą – rasę ir tautą". O kur dar balti raiščiai su degančia svastikine kryžme ar neonacių simboliką primanantys ženklai. Tad LR Konstitucijai priešingi veiksmai, per daug jau ryškūs, kad nebūtų galima įžvelgti ir Jūsų įsitikinimų kryptingumo.
Lietuvos Konstitucijoje yra įtvirtinti ir nacionalinės bei europinės teisės suderinamumo konstituciniai mechanizmai. Bet kalbėdamas apie nacionalinės teisės viršenybės principus, Jūs tai arba sąmoningai užmirštate, arba nesuprantate, arba darote piktybiškai. Tai irgi antivalstybinė pozicija, kai sąmoningai skleidžiamas melas ir dezinformacija.
O dabar apie linksmesnius dalykus. Jums žinoma, kad esu gimęs Stalino gulaguose, nebuvau nei spaliuku, nei pionieriumi, nei komjaunuoliu, nei komunistu, dalyvavau folklorinio sąjūdžio kūrime, antisovietinėje veikloje, 1976 m. buvau KGB sulaikytas. Tardymo metu grasino mane vėl sugrąžinti į Sibirą. Bet mes Kaune dar paauglystėje žinojome tokį posakį: „ Grabe aš jus mačiau baltom tapkėm“. Tamstai išversiu į lietuvių kalbą, kad tapkės – tai šlepetės, o matyti grabe – tai pasakyti, kad aš jūsų visai nebijau. Tad saugumo izoliatoriuje kartojau šį posakį. Šis posakis man padėjo ir padeda daug kartų. Ir kai landzberginės ar terleckinės beretės gąsdino, kai čepaitininkas G.Songaila prieš mane atšaukimo iš deputatų parašus rinko, kai1992 m. Sąjūdžio radikalieji fanatikai padegė mano butą Vilniuje. Ir kai 2004 m. buvau apšmeižtas. Juk po to net Generalinis Prokuroras per teismą atsiprašė manęs dėl garbės ir orumo dalykų . Taigi, geras posakis, padeda blaiviai vertinti situaciją, o kur dar ir liaudies išmintis , kad už vieną muštą daug nemuštų duoda.
Likimas man leido būti Kovo 11-osios dokumentų, LR Konstitucijos, Europos Sąjungos Konstitucijos darbo grupių nariu ir vienu iš tekstų autorių, padėti parašus po tais dokumentais, esu daugelio įstatymų autorius, tad turiu dėl ko ramiai numirti ar būti sušaudytu. Bet tamstai pacituosiu vieną poeto E.Mieželaičio eilėraščio ištrauką:
....Pastatė žmogų prie duobės... akis raiščiu užrišo...
Ir laukia, ką dabar, prieš mirtį , pasakys...
O jis ir užrištom akim į šviesą atsigrįžo.
Surado Saulę. Ir pasakė:
- Atriškit man akis!
-
Atriškite akis!... Aš noriu dar išvysti
Akis, kurios mane nušauti įsakys,
Ir įsitikinti, kurios stipresnės vis tik, -
Ar tos, ar mano bus...
Dabar atriškit man akis!..
Neseniai buvo toks šūkis: „ Kiek tavyje yra Drąsiaus...“. Taigi, p. Ričardai Čekuti, kiek yra pas patį Drąsiaus. Jeigu nesi bailys, jei nesi pašlemėkas - tai pirmyn! Juk pats teigi: „ Na, netrukus pamatysite...“
O aš pačiam pažadu teisinį kelią. Ne linčo teismo, kaip buvo Garliavos atveju, nušaunant du žmones, ne gatvės aistrų, iki šiol traumuojančių mažą vaiką, gimines, motiną ir visuomenę. Ir atskiriems niekšams padedančių šildytis iš to rankas ir manipuliuoti žmonių sąmone. Aš, susipažinęs su paties tekstu, įžvelgiu kurstymą žudyti, paraginimą imtis neteisėtų veiksmų ir perspėjimą, kad netrukus visą tai pamatysime. Tai – jau nebe nuomonė, o veikimas, už kurį atsakoma pagal Baudžiamąjį kodeksą.
Todėl Konstitucija ir įstatymas man leidžia ginti nepriklausomą, demokratinę valstybę. Ir tai aš darysiu Jūsų atžvilgiu teisiniais būdais, ne šaudymu, kurį Jūs, būdamas bailys, propaguojate. Tad susitiksime Generalinėje Prokuratūroje, nes Jūs juk esate oficialus Lietuvos gyventojų Genocido ir rezistencijos Tyrimo centro darbuotojas, nors ir tėvystės atostogose.
Iki būsimų susitikimų, bailusis Ričardai.
Vytenis Povilas Andriukaitis
