Reda, koks esminis tavo gyvenimo lūžis?
Aš manau, kad esminis lūžis įvyko dar vaikystėje, kai sužinojau, kad būsiu tiesiog kitokia. Iki aštuonerių metų svajojau ir nuoširdžiai tikėjau, kad užaugsiu kaip ir kiti mano bendraamžiai. Tačiau, kai pradėjau eiti į mokyklą, supratau, kad niekada nebūsiu aukšta. Todėl dar būdama vaikas turėjau susitaikyti su realybe ir priimti save tokią, kokia esu.
Tu gimei Plungėje, esi šeimoje pagrandukė. Ar kalbėjai su tėvais apie savo gimimą? Klausei, kada jie suprato, jog dukra atėjo kitokia?
Kiek mama yra pasakojusi, tai nuo gimimo jau buvo aišku, kad turiu sveikatos problemų. Tačiau gydytojai buvo labai skeptiški mano atžvilgiu, nes tėvams pasakė, kad geriausiu atveju išgyvensiu iki ketverių metų… Bet akivaizdu, kad liūdnos prognozės nepasitvirtino - jau 30 metų gyvenu ir vis juokauju, kad pensijos turėčiau sulaukti. Beje, iki metukų aš vysčiausi normaliai, tik po to pradėjo ryškėti raidos sutrikimai – ūgis didėjo labai lėtai, atsirado kūno neproporcingumas. Vaikščioti išmokau tik nuo trejų metų, vėlavo kalbėjimas – iki šiol sudėtingiau tariu tam tikrus garsus. Bet protinė ir emocinė raida vystėsi puikiai.
O kokia tiksli yra tavo diagnozė? Kas tai per sutrikimas?
Mano diagnozė yra achondroplazija. Tai kaulų sutrumpėjimas ir neišsivystymas iki galo. Sergantieji šia liga būna mažo ūgio – daugiausia iki 1,30 cm. Mano ūgis šiai dienai yra 1,24 cm. Tačiau medicina tobulėja, galimybių pristabdyti ligos progresavimą taip pat daugėja. Prieš 30 metų tokių dalykų dar nebuvo, o šiandien jau yra vaistai, kurių dėka achondroplazijos paliesti žmonės gali pasiekti net 1,50 cm ūgį. Pati asmeniškai pažįstu merginą, kuriai tai pavyko. Prieš ketverius metus organizavau visos Lietuvos mažaūgių stovyklą ir kai ji atvyko, negalėjau patikėti, kad vartodama vaistus ji sugebėjo ūgtelėti net iki 1,52 cm.
Iki pirmos klasės tavo gyvenimas, Reda, buvo palyginti saugus ir mažiau įtakojamas aplinkinių dėmesio. O kaip sekėsi mokykloje?…
Iš tiesų mokykla man tapo dideliu išbandymu. Pradinėse klasėse buvo lengviau, nes tokio amžiaus vaikai dar pakankamai tolerantiškesni, mažiau priekabūs. Tačiau nuo penktos klasės, deja, prasidėjo pašaipos ir patyčios. Buvau kitokia mergaitė, todėl nuolat „nusipelnydavau“ išskirtinio dėmesio. Laimė, turėjau artimų draugų, kurie visada už mane pakovodavo, užstodavo sunkiausiais momentais ir apgindavo. Atvirai sakau – neįsivaizduoju, kaip būčiau ištvėrusi, jei ne draugų palaikymas. Iki šiol su kai kuriais klasiokais palaikau šiltus santykius ir bendrauju.
Dėl ko tave dažniausiai pašiepdavo? Kokios buvo tos patyčios?..
Aišku, dažniausiai kliūdavo mano ūgis. Vadino ir lilipute, ir mažiulėle, ir storule. Sulaukdavau įvairiausių epitetų – kartais labai skaudžių ir bjaurių. Kai esi vaikas, paauglys, iš tikrųjų labai jautriai reaguoji į viską, ką apie save girdi, o kai skrieja tokie užgaulūs žodžiai – darosi be galo sunku. Stengdavausi nekreipti dėmesio, bet nemeluosiu – taip elgtis buvo nelengva. Reikėjo didžiulių pastangų pirmiausia susitvarkyti su savimi ir didžiuliu emocijų antplūdžiu.
O kaip, Reda, tu tvarkeisi? Ką darei? Ar ieškojai paguodos pas mamą?
Aš labai daug palaikymo sulaukdavau iš draugų ir tai man teikė stiprybės. Rėmiausi daugiausia į juos. Žinoma, būdavo akimirkų, kai verkdavau ar pykdavau ant viso pasaulio, kad turiu patirti tokius dalykus. Tačiau mamai nesiguosdavau, nes matydavau, kad jai ir taip sunku…
Mama ne mažiau jaudinosi negu aš. Puikiai atsimenu, kaip ji nuoširdžiai klausdavo, ar iš manęs mokykloje šaiposi, ar sulaukiu užgauliojimų, tačiau visada atsakydavau – ne. Galvodavau, kad kuo mažiau žinos, tuo bus lengviau jai. Kai likdavau kambaryje viena, tuomet išsiverkdavau į pagalvę ir bandydavau toliau savo jėgomis atsitiesti. Priėmiau skaudžius išbandymus kaip savotišką gyvenimo pamoką, nors kildavo klausimų, kodėl būtent man taip nutiko..
O kai prieš aštuonerius metus iš naujo atradau tikėjimą Dievu, gyventi tapo gerokai lengviau. Iki tol tikėjimas nebuvo svarbus – eidavau į bažnyčią iš pareigos, iš inercijos, tačiau nejaučiau jokio ryšio su Dievu. Ir tik nuvykusi į Pakutuvėnų kaimo bažnyčią kartu su vienu pantomimos teatro režisieriumi, aš supratau, kokia įstabi yra tikėjimo galia. Be to, suradau daug naujų bendraminčių ir įgijau labai gerų draugų kunigų.
O kas dar be tikėjimo, draugų tau teikė stiprybės?
Labai daug man davė ir duoda knygos. Skaitymas įvairiausios literatūros plečia akiratį, padeda geriau pažinti save bei kitus. Tai neišsenkantis žinių šaltinis. Dažniausiai renkuosi psichologinio pobūdžio knygas, kuriose randu atsakymus į sudėtingus klausimus, pavyzdžiui, kaip sustiprinti save, o kartais ir nuraminti. Ypač man padėjo Ingos Juodkūnės knyga „Rytoj vėl patekės saulė“. Kai atrodo, kad nieko šviesaus gyvenime nebelikę, staiga pradedi suvokti, kad rytoj vėl išauš nauja diena ir tu niekada negali žinoti, ką nuostabaus ji padovanos.
Nepaisant skaudžių patirčių, Reda, esi labai pozityvi ir net gebanti įkvėpti kitus. Keliauji po mokyklas, bendrauji su mokiniais ir kokią žinią jiems neši?
Man labai gera bendrauti su jaunais žmonėmis, todėl su malonumu prisidėjau prie projekto „Tu kitoks – tu ypatingas“. Mes juk kiekvienas esam savaip ypatingi, unikalūs, bet ne visada tai suprantame arba nepelnytai save nuvertinam.
Aš bandau įkvėpti jaunus žmones daugiau dėmesio skirti savo vidiniam pasauliui, svajonėms, ieškoti savybių, kurios skatintų didžiuotis ir taip nesureikšminti kitų nuomonės, apkalbų ar neigiamų atsiliepimų.
Akcentuoju, kaip svarbu yra nepasiduoti vadinamajam „bandos jausmui“, o suprasti, ko iš tikrųjų pats nori. Ir jeigu kažkas nepasisekė iš pirmo karto – tai nėra jokia pasaulio pabaiga. Visada galima bandyti dar sykį arba ieškoti naujų kelių ir krypčių į savo svajonės įgyvendinimą. Pavyzdžiui, man nepasiekė tapti profesionalia aktore, bet turiu labai daug veiklos, kur galiu ja būti – dirbu animatore vaikų šventėse, organizuoju ir vedu renginius. Taigi svarbu tik nenuleisti rankų.
O kaip klostosi tavo meilės reikalai, Reda? Ar turi širdies draugą?
Šiuo metu neturiu. Esu vieniša ir meilės reikaluose, deja, sekasi ne taip gerai, kaip gal būt kitiems. Kartą draugavau su vaikinu – maždaug metus. Tačiau santykiai nutrūko, nes jis susirado kitą. Visgi nesu nusivylusi meile, nes žinau, kad yra labai daug gražių ir sėkmingai sukurtų mažaūgių šeimų. Matyt, dar nesutikau sau skirto žmogaus. Beje, prieš kelerius metus net trims dienoms buvau užsidariusi moterų vienuolyne – norėjau pažiūrėti, ar galėčiau būti vienuole, bet aiškiai supratau, kad pasaulietiškas gyvenimas man labai svarbus. Draugai net juokavo - „Reda, jei nerandi meilės, tai dar nereiškia, kad iškart privalai tapt vienuole“.
Bet ar tau svarbu sukurti šeimą? Susilaukti vaikų? Galvoji apie tai?
Aš tikrai norėčiau turėti mylimą žmogų šalia, bet nežinau, ar norėčiau susilaukti vaikų… Ne todėl, kad nemylėčiau jų, bet dėl rizikos perduoti savo ligą. Šis sutrikimas genetiškai paveldimas ir yra didžiulė tikimybė, kad mano vaikai gimtų su achondroplazija. Nuoširdžiai sakau - nenorėčiau, kad jie pereitų tokį sunkų ir skausmingą kelią, kokį aš perėjau būdama kitokia, nes nežinau, ar mano atžaloms užtektų tam jėgų, vidinės stiprybės ir drąsos. Kol kas mėgaujasi darbu su kitų žmonių vaikais ir man tai teikia labai daug džiaugsmo. Mažieji yra be galo nuoširdūs, atviri, nemoka apsimetinėti ir geba priimti žmones tokius, kokie jie yra.
O ar jauti, Reda, kad mūsų visuomenė tampa vis labiau atvira kitokiems? Ar daugėja tolerancijos, supratingumo? Kaip tau atrodo?
Man atrodo, kad mūsų šalyje žmonės iš tikrųjų tampa tolerantiškesni ir draugiškesni. Gal mažesniuose miesteliuose, kaimuose dar šiek tiek trūksta to, nes gyventojai uždaresni, ne visada turintys laiko ar noro gilintis į kito jausmus. Bet pokyčius aš matau ir pati stengiuosi prisidėti, kad tolerancijos, empatijos mūsuose daugėtų
. Kad ir dabar, dalyvaudama „Lūžio“ laidoje aš skleidžiu žinią, kad visokių žmonių pasaulyje esama, tačiau dėl to jie nei geresni, nei blogesni. Iš visos širdies linkiu visiems – ypač prieš šventes skubantiems, lekiantiems, kad rastumėte nors akimirką sustoti, atsikvėpti, nusiraminti. Pagalvoti apie save, apmąstyti nuveiktus gerus darbus ir nusišypsoti ne tik sau, bet ir kitiems, net jeigu šie mažo ūgio ar sėdi neįgaliojo vežimėlyje.
Naujienų portalo tv3.lt laidoje „Lūžis“ įvairūs Lietuvos žmonės – tiek žinomi, tiek ir nežinomi atvirai dalinasi savo gyvenimo lūžiais: kaip jiems sekėsi priimti įvairius sprendimus, kodėl tai tapo svarbia patirtimi ir ko ji išmokė bei gali išmokyti kitus
