Gintaras Steponavičius, liberalas, Seimo narys
Nobelio premija yra ne tik apdovanojimas už svarbius mokslo ar visuomeninės veiklos pasiekimus, tačiau ir inovatyvaus mąstymo bei talento simbolis.
Norėdami matyti daugiau augančių talentų Lietuvoje, turėtume jau šiandien kurti aplinką, leidžiančią kiekvienam vaikui užsiimti tuo, ko jis nori ir ką mėgsta labiausiai. Praktiškai tai reiškia tokią švietimo sistemą, kuri atitinka greitai besikeičiančio pasaulio rėmus, leidžia stiprinti bendravimo įgūdžius, atsirinkti ir kritiškai vertinti didžiulius informacijos srautus, kurti ir mokytis siekiant svajonės vienoje komandoje.
Turbūt kiekvienas moksleivis turi svajonę, kurios niekaip negali išpildyti sėdėdamas mokyklos suole, leisdamas laiką kieme ar gatvėje. Iš tikrųjų reikia visai nedaug, kad suteiktume vaikams galimybę rinktis: konstruoti robotus, mokytis fechtavimosi ar tobulėti ten, kur tik vaizduotė nuklysta.
Tiesiog reikia suteikti vaikams laisvę įgyvendinti tai, ko jie trokšta. Už mokyklos ribų vykstantys vaikų ir jaunimo popamokiniai būreliai suteikia geriausias galimybes augti kūrybiškai, įgauti drąsos priimti sprendimus ir keisti pasaulį.
Tačiau Lietuvoje tik 29 proc. vaikų lanko būrelius po pamokų. Taip iš esmės yra dėl to, kad tėvų finansinės galimybės ribotos. Ne dėl to, kad vaikams užtenka kiemo. Taigi – 71 proc. vaikų tobulinimasis apsiriboja namais ir mokyklos teritorija, visa tai gula vien ant tėvų pečių.
Šiuo metu esama švietimo rėmimo sistema diskriminuoja tėvus ir vaikus – išskyrus nedideles išimtis, valstybės lėšomis yra remiami tik tie būreliai, kurių steigėja yra pati valstybė ar savivaldybės. Tėvų pasirinkimas ribojamas, o užribyje paliekamos iniciatyvų nestokojančios visuomeninės organizacijos, kurių vizijos dažniausiai siekia toliau biurokratiškos vaikų užimtumo programos.
Platesnis popamokinės veiklos finansavimas, gerbiant vaikų ir tėvų pasirinkimą, sudarytų galimybes jaunimui rinktis ne iš kelių, o iš dešimčių būrelių. Robotika, piešimas ant vandens, fechtavimas – gali būti, kad turime super gabaus jaunimo, kuris niekada to neišbandys.
Todėl 150 organizacijų iš visos Lietuvos neseniai kreipėsi į valstybės vadovus, prašydami įvesti neformalaus ugdymo krepšelį – t.y. nuo 2015 metų skirti 15 eurų per mėnesį sumą kiekvienam moksleiviui, leidžiančią padengti ar iš dalies kompensuoti užklasinių būrelių kainą.
Keturiose Lietuvos savivaldybėse 2011-2013 metais vykęs pilotinis neformalaus ugdymo krepšelio projektas pasiūlė 300 naujų veiklų ir padėjo pritraukti daugiau nei 5000 (!) iki tol panašiose veiklose nedalyvavusių vaikų. Būreliai pasiekė net ir labiausiai nutolusius kampelius – užsiėmimai vyko kaimiškose vietovėse, prie pat namų.
Modelis jau išbandytas, teisės aktai patvirtinti, yra ne tik platus tėvų ir moksleivių bendruomenės, bet ir politikų pritarimas šiai idėjai.
Nuo kitų mokslo metų pradžios pradėjus taikyti naują finansavimo principą, į neformalaus ugdymo veiklas galėtų įsitraukti dešimtys tūkstančių vaikų, o tam pakaktų 3 milijonų eurų.
Tereikia aiškiai susivokti, kodėl tai yra prasminga. Juolab kad 2015 metais bedarbių pašalpoms didinti Vyriausybė „atrado“ beveik 60 milijonų eurų. Jei šiandien sugebėtume daugiau dėmesio skirti ne tik socialinių problemų padariniams spręsti, galėtume tapti ateities talentus auginančia valstybe.
Bene geriausiai valstybės vizija brėžiama strategijoje „Lietuva 2030“. Beje, šios strategijos įgyvendinimą prižiūri ir palaiko Pažangos taryba, kuriai vadovauja pats premjeras A. Butkevičius. Tačiau jeigu taip ir nesugebėsime puikių idėjų perkelti iš popieriaus į realybę, jei tik deklaruosime, bet nedarysime, ir toliau reikės galvoti apie bedarbių pašalpas, o ne apie Nobelio premijos laureatus.
Leiskime patiems tėvams ir vaikams spręsti, ko jie nori labiausiai. Sudarykime sąlygas realizuoti svajones, įkvėpkime talentus. Valstybės investuoti keli milijonai atsipirks šimteriopai.
