Jeigu Lietuvai ką nors reiškia įvaizdis, jis, ilgai ir kruopščiai puoselėtas, turėjo būti gerokai aplamdytas praėjusią savaitę. Jeigu sportas kartais pavadinamas valstybės ambasadoriumi, tai futbolas – ambasadorių ambasadoriumi.
Šiandien galima guostis, kad „aikštė lietuvių žaidėjams visada gera“, kad garbingai žaista su pasaulio čempionais. Pagyrų rinktinei būta ir anksčiau: po pergalių prieš vokiečius, škotus, kroatus. Bet štai šį kartą atsitiko tai, kas turėjo atsitikti, ir pralaimėjimas ispanams buvo tolygus politinei pergalei: laimingus nugalėtojus lydintys žurnalistai tenkinosi viena kita pastabėle apie stadiono kokybę ir pernelyg neburnojo dėl „vienintelės civilizuoto pasaulio valstybės be futbolo stadiono“. Galima įsivaizduoti atgarsius, kokių būtume sulaukę, jei Lietuvos rinktinei būtų pavykę uždirbti bent tašką.
Savaime peršasi išvada: galvojant apie valstybės orumą, nepalankiu oru namie geriausia pralaimėti.
O nacionalinio stadiono statyba, pradėta dar gerokai iki Nepriklausomybės atgavimo, vis labiau primena tiesę su punktyrais iš abiejų galų – kai nematai nei kur pradžia, ne kur pabaiga. Prieš porą trejetą metų kiek pajudėjęs vėl sustojo – sostinės savivaldybė dėl kelių milijonų susiginčijo. Taip sakant, nereikalingas, per daug sudėtingas ir brangus daiktas. O dar buvome užsimoją atominę elektrinę per penketą metų pastatyti!
„Kai į Lietuvą pradės važinėti „Real“ ar „Chelsea“, atsiras ir stadionų", – kaip visada šmaikščiai padėtį komentavo Vyriausybės vadovas, kurio žodis kaip visada lemia viską. O gal atvirkščiai? „Real“ ir „Chelsea“ nevažiuos žaisti į mokyklos stadioną žaisti net su valstybės, Lietuva vadinamos, rinktine. O jei atvažiuos, tai tik pasišaipyti?
