„Tokių dalykų mes negalime atspėti ir išvis apie tai negalima kalbėti, bet po pokalbio su mergaitės mama ir paaiškėjus tam tikriems faktams, kurių negaliu atskleisti, man tai labiausiai panašu į pabėgimą. Aišku, man labai sunku spėlioti, nes nežinau mamos ir dukros santykio.
Tai yra jautri tema. Visada, kai dingsta vaikas, norisi save kaltinti ir nebūtais dalykais. Aišku, kad ne šiaip sau mergaitė išėjo, čia nebūtų tas pagrobimas vidury dienos, o telefonas galėjo būti išjungtas jau ir namuose“,– nurodė N. Kurčinskaja.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Dingusios nepilnametės mamos šauksmas: maldauju, leisk man išpirkti savo kaltę
Ji sakė, kad mergaitei surasti paskelbta tarptautinė paieška – nors ji paso su savimi ir nepasiėmė, išvykimo iš šalies versija neatmestina.
N. Kurčinskajai neatrodo, kad mergaitė galėjo nusižudyti:
„Turėjome savižudybės atvejų, tai ten vaikai išvis nieko neima. O čia mergaitė pasiėmė banko korteles, grynus pinigus. Tai dabar nežinia, kaip tas vaikiškas protelis suveiks. Viena aišku: jei mes spaudžiame vaikus namuose, jie ieško laisvės kažkur kitur. Negaliu teisti tėvų, nes aš pati tokia buvau, o kraupu yra tas, kad mes visada tai suprantame jau po fakto“, – nurodė pašnekovė.
Dingo sūnus
N. Kurčinskaja pasakoja, kad centre dirba beveik 20 metų, o ją tai padaryti paskatino skaudi pačios patirtis.
„Mano sūnus ir sūnėnas dingo 1997 metais. Jie taip ir neatsirado ... dingo ir dingo. Buvo padaryta labai daug, ne tik policija, bet ir ekstrasensai buvo pasitelkti, bet, deja, yra , kaip yra. Tada aš, nežinodama, ką bedaryti, kreipiausi į Centrą, ir ten pasilikau“, – savo atsiradimo Centre istoriją pasakoja N. Kurčinskaja.
Pašnekovė sako, kad žmonės dingsta dėl pačių įvairiausių priežasčių: suaugusieji gali slapstytis nuo alimentų, gali ir tiesiog norėti nutraukti ryšius su artimaisiais, ir tai padaro išvažiuodami.
„Būna, kad skambina artimieji, dažniausiai tėvai, dėl dingusių vaikų. Būna tokių atvejų, kai šeimoje ir viskas tvarkoje buvo, o žmogus dingo, bet būna ir pykčių, nesutarimų. Tokiems artimiesiems pareigūnai, radę dingusį žmogų, pasako tik tiek, kad jis gyvas ir sveikas, tačiau, žmogui prašant, artimiesiems neatskleidžia jo buvimo vietos. Tada pasipila skundai, artimieji nenori su tuo sutikti... Tai yra šeimos tragedija“,– kalba N. Kurčinskaja.
Įtraukiami į prekybą žmonėmis
Centro direktorė sako, kad apie 50 proc. dingusių žmonių dingsta išvažiavę į užsienį. Dažnai žmonės, pastebi N. Kurčinskaja, ypač iš mažesnių miestelių, žemesnio išsilavinimo, tokiu būdu tampa prekybos žmonėmis aukomis.
„Žmonės iš atokesnių vietovių, be išsilavinimo, nežinantys kalbų, ieško darbo užsienyje ir papuola į į prekybos žmonėmis pinkles, nusikaltimo veiklas. Neturintys įgūdžių žmonės, be darbo patirties susivilioja žadamais tūkstantiniais atlyginimais, išvyksta į užsienį, ir papuola į vergovę, nes iki jų neprieina ta informacija, kurią jie turėtų žinoti, kad netaptų prekybos žmonėmis aukomis“,– sako ji.
Pašnekovė pastebi, kad naujuoju prekybos žmonėmis taikiniu yra tapę benamiai. Centro direktorė pasakoja, kad jais dažniausiai pasinaudoja romai, išsirinkę iš benamių stipriausius vyrus ir išveždami juos panaudoti į užsienį. Centro direktorė prisimena ne vieną istoriją, kaip romai išvežę į Angliją benamius ir juos ten vertę dirbti tik už maistą.
Skaičiai auga
N. Kurčinskajos žiniomis, Lietuvoje per metus dingsta 2000-2500 žmonių, o nepilnamečių dalis visuose dingusiuose nuolat auga.
„2015 metais dingo 3241 žmogus, iš jų nepilnamečiai sudarė 2048 – virš 60 proc. visų dingusiųjų. Vaikų dingimas yra didėjanti problema visame pasaulyje. 2013 metais dingę be žinios vaikai sudarė virš 40 proc. visų dingusiųjų, 2014 metais – virš 48, o 2015 metais – virš 60 proc. Švietimo ir mokslo ministerijos Informacijos centro duomenimis, 2015-2016 m. Lietuvoje nelankančių mokyklos, nesimokančių ir nežinia, kur esančių vaikų iki 16 metų, buvo 1842. Mes, kaip nevyriausybinė organizacija, sakome, kad visa ši dingusių vaikų statistika yra kraupi“, – kalbėjo Centro direktorė.
Neskiria laiko vaikams
N. Kurčinskaja pastebi, kad iš namų bėga ne tik vaikai iš globos namų ar iš socialinės rizikos grupės šeimų, bet ir iš tvarkingų, gerų šeimų.
„Kai pasižiūrėjome, dėl kokių priežasčių vaikai bėga iš namų, supratau, kad mes neskiriame pakankamai dėmesio savo vaikams. Vaikai šaukiasi pagalbos, jie nori būti išklausyti, kad jiems padėtų – jiems laiko atrasti reikia visada. Septynių minučių (kiek vidutiniškai, tyrimų duomenimis, tėvai skirai laiko vaikams – red.) yra mažai: tada tas vargšas vaikas lieka vienas su savo problemomis.
Kai vaikui ima trūkti meilės, šilumos ir supratingumo, jis to ima ieškoti gatvėje. Dėl savo naivumo ir pažeidžiamumo, vaikai įtraukiami ir į prekybą žmonėmis, ir vežami vagiliauti. Nusikaltėliai yra geri psichologai, o mes nepastebime, kaip prarandame savo vaikus. Jei vaikas dingsta, o vėliau atsiranda su pinigais ar daiktais, į tai reikia atkreipti dėmesį. Kada, dingus vaikui, patiriame stresą, viskas apsisuka kitaip“, – sako pašnekovė.
Patarimai tėvams
N. Kurčinskaja nurodo, kad dingę vaikai kartais atsiranda ir po mėnesio – mėgdami pakeliauti, jie gali susipakuoti daiktus prie jūros ar kur kitur, todėl nereikėtų prarasti vilties, jei po kelių dienų vaikas dar neatsirado.
Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė nurodo, kad Centras duoda patarimus tėvams, ką daryti, dingus jų vaikams. Pirmiausia, kaip daugeliui turbūt suprantama, reikia kreiptis į policiją, tačiau, pažymi N. Kurčinskaja, tai reikia daryti kuo greičiau, nieko nelaukiant.
„Kiekvienas tėvas žino, kad jei vaikas vėluoja dvi valandas ir tai jam nėra įprasta, reikia iškart kreiptis į policiją – nereikia gėdytis. Tėvai turi žinoti, su kuo draugauja jų vaikai – tai labai padeda ieškant vaikų. Tėvai taip pat gali skambinti numeriu 116, kurį administruojame mes. Tuomet žmogus iškart jungiamas su 112, kad tėvų nereikėtų keletą kartų apklausti šia skaudžia tema, ir ten registruojamas pranešimas apie dingusį vaiką. Pranešimas nusiunčiamas policijai, tada žmogų vėl sujungia su mumis ir bendraujame toliau, teikdami psichologinę pagalbą. Linija dirba 24 val. per parą, taip pat ir švenčių dienomis“, – sakė pašnekovė.
N. Kurčinskaja taip pat nurodo, kad tėvai, kreipdamiesi į policiją, būtinai turi pranešti visas detales: ar namuose buvo pykčių, nesutarimų, ar vaikai buvo pradėję vartoti narkotikus ar alkoholį.
„Nereikia nieko slėpti, nors tėvams dažnai būna ir gėda pasisakyti. Visada reikia sakyti tiesą, tai bus efektyviausia pagalba. Tėvai taip pat turi policijai atnešti kokybiškas nuotraukas, visus dingusio vaiko blonknotus, kompiuterį, mobilų telefoną ir reikalauti iš policijos, kad duotų užklausimą su kuo ir kaip jų vaikas kalbėjo. Tėvai gali klijuoti visur dingusio vaiko nuotraukas – čia pagelbėti galime ir mes su savanoriais. Tėvus pakonsultuoti gali ir privatūs detektyvai, su kuriais turime sutartį.
Tėvams svarbiausia nepasimesti ir susisiekti su policija. Būtinai reikia domėtis savo vaikais, stebėti juos ir skirti dėmesio“, – nurodė N. Kurčinskaja.
Dėl ko bėga
Vilniaus miesto psichologinės – pedagoginės tarnybos (PPT) direktorė, psichologė Roma Vida Pivorienė sako, kad vaikus bėgti iš namų gali paskatinti įvairios priežastys: pradedant nuo prastų santykių su tėvais, baigiant adrenalino ir aštrių pojūčių ieškojimu.
„Vaikai gali bėgti iš namų ir dėl to, kad jų norų ar tikslų nepalaiko tėvai, juos gali vesti ir naujų potyrių, išgyvenimų, aštrių pojūčių ieškojimas. Vaikai gali bėgti iš namų ir kerštaudami tėvams ar galvodami, kad jie tėvams nerūpi. Kartais vaikai pasirenka skaudžiausią būdą atkeršyti tėvams, ką daro net nebūtinai sąmoningai“, – kalba psichologė.
R. V. Pivorienė sako, kad nesant darnių santykių šeimoje, vaikai gali ieškoti kitų suaugusių, kurie išpildys nepatenkintus jų poreikius. Kiti suaugę gali būti sukčiai, apgavikai ir pasinaudoti įskaudintais nepilnamečiais.
„Neretai galvojama, kad paaugliams tėvai nesvarbūs, bet tai nėra tiesa. Paaugliams reikia ryšio su tėvais, o jeigu jo nėra, jie gali ieškoti kitų žmonių, kurie išpildys tą emocinį vakuumą. Visgi ne vien nepakankamai geri santykiai šeimoje gali iššaukti nepamatuotą ir rizikingą paauglių elgesį: vaikas gali impulsyviai pasielgti iš baimės dėl netinkamo poelgio“, – kalbėjo PPT direktorė.
Geri santykiai
Ji pabrėžia, kad pirmiausia, ką gali padaryti tėvai, kad užkirstų kelią vaiko pabėgimui, – palaikyti gerus emocinius santykius su savo atžala.
„Tyrimai ir gyvenimo praktika rodo, kad pats didžiausias apsauginis veiksnys nuo netinkamo elgesio yra geri emociniai ryšiai su tėvais, šeima ar kitais reikšmingais suaugusiais. Jei tas ryšys yra, jis gali veikti kaip geriausia prevencija nuo vaikų bėgimo iš namų“, – kalbėjo R. V. Pivorienė.
Psichologė pabrėžia, kad, jeigu vaikai nejaučia tėvų autoriteto, tėvų įtaka vaikams maža. Autoritetą galima įgyti, sako pašnekovė, nuolat bendraujant su vaikais, rodant jiems meilę ir jų svarbą.
„Tėvai vaikui bus reikšmingi ir svarbūs, jeigu vaikas jaus, kad yra mylimas, svarbus, gerbiamas, o tėvų žodžiai sutaps su jų darbais. Tėvai turėtų brėžti vaikams ribas ir reaguoti į netinkamą vaikų elgesį. Auklėti – tai nėra tik mylėti ir pataikauti, auklėti reiškia mylėti ir reikalauti“, – kalba R. V. Pivorienė.
Policija ir artimieji įnirtingai ieško nuo gegužės 14-osios dingusios nepilnametės Ugnės Rukuižaitės. Skelbiama, kad 17-metė moksleivė paskutinį kartą matyta Vilniuje, tačiau nei buvimo vieta, nei dingimo aplinkybės nėra žinomos.
Paskutinį kartą su moksleive tėvai buvo susisiekę 2016-05-14 apie 12.37 val. ir žinoma buvimo vieta Vilniuje, S. Stanevičiaus g. Ieškoma moksleivė yra apie 162 cm. ūgio, smulkaus kūno sudėjimo, ilgų tamsių plaukų, akys mėlynos.
Buvo apsirengusi juoda sportine striuke, mėlynais džinsais, mėlynais sportbačiais su rožiniais intarpais, galėjo su savimi turėti šviesiai pilką odinį rankinuką. Ką nors žinančius apie moksleivės buvimo vietą prašoma, nedelsiant pranešti Vilniaus aps. VPK Operatyvaus valdymo skyriui tel. Nr. (8 5) 2716007,271 6008 arba pranešti Bendrojo pagalbos centro Tel. Nr. 112.
