Mokslininkai pasaulinėje žiniasklaidoje iškapstė 48 žmogžudysčių pranešimus, kuriuose socialinis tinklas buvo aktyviai naudojamas vykdant nusikaltimą – pavyzdžiui, brito Wayne'o Forresterio byla. Vyras nužudė savo žmoną Emmą, perskaitęs jos žinutes, kuriose nelaimėlė pasikeitė statusą į „išsiskyrusi“ ir paskelbė ieškanti kitų vyrų.
Tyrėjai nustatė šešis „Facebook žudikų“ tipus. Pirmieji reaguoja į socialiniame tinkle paliktas žinutės, pyksta dėl jų ir vėliau nusprendžia likviduoti jų autorių. „Informatoriai“ tinklo pagalba praneša kitiems žmonėms apie savo nusikalstamus planus, arba apie tai, kad jie jį jau padarė – norėdami pademonstruoti savo narsumą ir jėgą. „Antagonistai“ „Facebook“ tinkle sukuria ginčus, kurie vėliau pereina į atvirus konfliktus su grasinimais nužudyti – juos vėliau ir įvykdo. „Fantazuotojai“ „Facebook“ naudoja savo iliuzijų pasaulio kūrimui (persmelktas erotika, daug prabangos ir panašiai), ir gali vėliau „gintis“ žudydami, jeigu riba tarp fantazijų ir realybės išsitrina – arba tam, kad kiti neatskleistų jų melo. „Persekiotojai“ kuria fiktyvias paskyras, norėdami suvilioti savo aukas ir įkalbėti jas susitikti „realybėje“. „Apsišaukėliai“ rašo žinutes svetimu vardu, norėdami gauti informacija, kuria disponuoja kiti vartotojai.
Tačiau mokslininkai perspėja dėl galimų paties socialinio tinklo kaltinimų. „Tinklapiai, panašūs į „Facebook“, tapo neatskiriama kasdienybės dalimi. Tinklas kaltas žmogžudystėje ne daugiau, negu peilis, kuriuo papjovė auką. Svarbūs žmonių tikslai, o ne realizacijos techniniai įrankiai,“ – pažymėjo tyrimo autorius.
