Aktorė Gražina Balandytė yra laiminga. Šituos žodžius gali pasakyti tik ji. Ir skambiai savuoju juoku gali nusijuokti tik ji, kai papasakos, kad judant po kambarį su invalido vežimėliu šunelis įšoka ir važinėjasi su ja.
Invalido vežimėlį organizavo Nijolė Narmontaitė ir Liveta Kazlauskienė. „Gavau ir džiovintų baravykų, ir uogienių, vyšnių spalvos obuolių, jaučiausi sulaukusi kalėdinių dovanų ir buvau labai laiminga, – sakė aktorė ir pasitaisė: –Esu labai laiminga". Nors šis ruduo jai tėškė žiaurią staigmeną –bevaikštinėdama po savo numylėtą Palangą, kur su vyru nuosavame name leidžia visas vasaras, klyptelėjo koją ir net ne patempė, bet tiesiog suplėšė sausgyslę. „Prie visų mano ligų trūko tik šitos", –liūdnai juokavo aktorė.
Daktarai jai sakė, kad laukia ilgas ilgas gydymas, ir spėjo, jog tokiai traumai įtakos galėjo turėti kadaise taikyta chemoterapija. Dabar jau antras mėnuo, kai aktorė gali judėti tik su ramentais arba su vežimėliu. Daugiausia apmaudo jai kelia tai, kad greičiausiai žlugs viltys gruodžio 12 dieną vaidinti Kauno muzikinio teatro spektaklyje „Kabaretas". Tai paskutinis jos vaidmuo, kurį labai norėjo suvaidinti, anot jos, paskutinį kartą. „Kauno dramos teatre didžioji scena išgriauta, mažojoje –nieko nevaidinu ir į būsimą teatro jubiliejų, ko gero, net su ramentais nebenueisiu. Norėjau dar suvokti tą atsiskyrimą nuo iliuzijos, teatro erdvės, tų karštų ir tamsių sienų, nuo matymo savęs iš pašalies, nuo stebuklingų tik teatre įmanomų dalykų, bet galiu džiaugtis, kad paskutinis vaidmuo buvo vaidintas Kauno muzikiniame teatre, kur nuostabus kolektyvas, nuostabi fantastiška atmosfera. Svarbiausia, kad buvau. Patyriau. Laiminga esu dėl to". Lenkiuosi iki žemės jiems visiems. Čia, Muzikiniame teatre, pradėjau aktorės kelią, čia ir baigiu".
Jos nepamiršta. Skambina. Teiraujasi. Laikraščiai ir žurnalai atsimena, kad ji puikiausia šeimininkė. Prašo kalėdinio recepto. „Didžiausia palaima, pasakiau, – pasakoja G.Balandytė, –kai šalia brangūs žmonės, kai jauti, kad esi jiems reikalinga ir jie –tau, o pagrindinis “patiekalas" ant pačios balčiausios staltiesės su pačiais gražiausiais indais turėtų būti saulė – šviesos, meilės, rūpesčio, gerumo saulė. Tada net bulvė su lupynomis atrodys šventinis šedevras".
Kentėjusi ir kenčianti fizinius skausmus aktorė patikino, kad tai tik –kūnas, kurio skausmai pagaliau praeina, o sielgrauža kur kas baisesnis reikalas. Meldžianti stiprybės išgyventi tai, ko negali pakeisti, ir tikėjimo, kad viskas bus gerai. „Gyvenime iš tiesų daug ką galima pakeisti, –tvirtino Gražina, –daug dalykų galima pakreipti į gera, jeigu labai nori, tik reikia nuolat grynintis, kad netaptum “pasiutusiai pikta" matydama, kad gyvenime švenčia tie, kurie nenusipelnė šventės, matydama ir jausdama nurėžtas pensijas bei žmonių pažeminimą, girdėdama lėkštus pasižodžiavimus Seime. Tarytum niekas iš jų nebūtų ragavęs nei etikos, nei jokio kito mokslo". Baisiausia, anot jos, kad niekas negalvoja apie Lietuvą. Ir dar baisiau –nė nesikankina, nė nesigėdija dėl to.
