Ministrų kabinete rimtai diskutuojama, ar verta pritarti griežtam atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimui visiems mūsų šalies piliečiams.
Kam to reikia? Paprastam Lietuvos gyventojui, kuris sumokėjęs visus mokesčius, ne tik grynųjų, bet apskritai pinigų turi tiek, kiek katinas ašarų? Vargu.
Laukinio kapitalizmo pamokyti mūsų žmonės tapo pakankamai protingi, kad patys, be jokio nurodymo iš aukščiau, puikiai suprastų, kas jiems patogiau ir pigiau - atsiskaityti banko kortele ar ištraukti iš kišenės litus su centais.
Vyriausybė tikina, kad dėl to valstybė tik laimės, nes grynieji pinigai yra terpė, kurioje auga šešėlinė, vadinamoji neapskaityta ekonomika, kontrabanda, nelegalus darbas, mokesčių vengimas ir atlyginimų mokėjimas vokeliuose. Išvertus į paprastų žmonių kalbą - Lietuvoje grynaisiais atsiskaitinėja tik kontrabandininkai, nusikaltėliai ir kiti įstatymus pažeidinėjantys asmenys.
Tokias valdžios užmačias galima vertinti kaip prisipažinimą, kad garsiai deklaruotas tikslas ištraukti milijardą litų iš šešėlinio verslo greičiausiai baigsis tyliu šnipštu.
Supratusi, kad pastaroji užduotis neįkandama šalies teisėsaugos ar dar visaip žmones kontroliuojančioms struktūroms, nors jų, nežinia ką veikiančių, prikurta daugiau, nei reikia, valdžia nutarė panaudoti galingiausią savo ginklą. Bankus.
Žmonių piniginėse nelikus ar iki minimumo sumažėjus grynųjų pinigų, visi finansiniai atsiskaitymai vyks tik per juos, naudojant banko korteles.
O kuo visa tai gali baigtis, aiškinti vargu ar reikia. Net pats Lietuvos banko valdybos narys Audrius Misevičius sako, kad tai gali “sudaryti monopolines galimybes nustatyti neadekvačias kainas".
Kalbėti reikėtų ne tik apie didėjančias kainas, bet ir apie žmonių psichologiją. Ne vienas savo kailiu yra patyręs, kad įsigyjant kokį nors daiktą ir mokant už jį kortele su sunkiai uždirbtais pinigais atsisveikini gerokai lengviau nei paleidžiant kupiūras iš rankų. Dar smulkmenėlė: bankas visada tiksliai žinos, kiek žmogus sukaupęs santaupų, ir turės galimybę pasiūlyti jas paversti vertybiniais popieriais. Kurie, atsidūrę naujo savininko rankose, tradiciškai praranda tūkstantines vertes ir lieka verti tik popieriaus skiautės. Ar tikrai atsitiktinai bankai “neįkainojamas" akcijas iškišo savo kortelių turėtojams? Atsitiktinai. Tokiems atsitiktinumams Vyriausybė rengia visus gyventojus.
O bankų pelnas, gautas už pinigų pervedimus? Nors jų vis daugėja, paslaugos nepinga. Priešingai, pranešama tik apie vis didėjančius jų įkainius. Kur bankas kukliai prašė dviejų litų - dabar įžūliai reikalauja trijų ar net visų keturių. Šie pinigai krenta ne į šešėlį, o į saulės glostomą Skandinaviją.
Jau ir taip Lietuvai bei jos piliečiams, užsikrovusiems vos pakeliamą paskolų naštą ir tapusiems bankų įkaitais, gresia naujas jungas - priklausymas nuo elektroninių sistemų. Atsiradus poreikiui, jas galima reguliuoti, t.y. išjungti. Suvaldyti pirkėjus. Tarkime, masiškai perkančius cukrų. Blokavai kortelę, panika sustabdyta.
Redakcija
