Ne vienas daug pasiekęs žmogus yra prasitaręs: „Sėkmė iš manęs atėmė draugus“. Taigi su labai svarbiais mums gyvenime žmonėmis – draugais – atsisveikinti tenka ne tik tada, kai jie iškeliauja Anapilin. Labai dažnai draugus išskiria vieno iš jų labai pagerėjusi finansinė padėtis, sėkmingesnė karjera, pasikeitęs socialinis statusas ar nauji interesai.
Tai, kad finansinė sėkmė turi įtakos draugystei, savo kailiu patyrė Algimantas Jablonskas, parduotuvių ir gamyklėlės „AJ Šokoladas” savininkas. Jis „Verslo klasei” sutiko papasakoti apie skausmingus draugų praradimus, kai jam ėmė sektis versle ir gerokai pasikeitė jo finansinės galimybės.
Ponas Algimantas mano, kad dėl yrančios draugystės gali būti kalti abu draugai.
„Jei, pradėjus sektis, užrieti nosį, daraisi išdidus, neprieinamas, pozuoji esąs viršesnis prieš savo senus draugus, nereikia stebėtis, kad draugai labai greitai nusisuka. Reikia išlikti žmogumi ir tada, kai sekasi, ir kai reikalai klostosi prasčiau. Jei esi nuoširdus, tikri draugai tave supras ir pakilimų, ir nuopuolių atvejais. Tuomet, kai gerai einasi, reikia elgtis apdairiai, nes labai lengva sukelti nereikalingą pavydą, pasipriešinimą. Tačiau, jei niekada nebuvai per daug pasipūtęs, mokėjai sau ir draugams tinkamai apibūdinti pasikeitusias aplinkybes, ypač sunkias, draugai visada stengsis tau padėti“, – įsitikinęs p. Algimantas.
Kelionės išryškino skirtumus
Tačiau verslininkas pripažįsta, kad vieno iš draugų aiškiai pagerėjusi turtinė padėtis – labai stiprus neigiamą įtaką draugystei darantis psichologinis veiksnys.
Jis atvirai pasakoja: „Aš irgi turėjau vaikystės draugą, jį gerbiau ir gerbiu iki šiol, bet prieš kurį laiką ėmiau jausti, kad mes tolstame. Jo telefono skambučiai man prasidėdavo žodžiais „Ponas Algimantai“ – lyg juokais, humoro forma, bet jautėsi, kad atstumas tarp mūsų didėja. Mums darėsi vis sunkiau bendrauti. Nesimatėme su juo apie porą metų. Labai gaila, aš jį vertinu kaip labai gerą vaikystės draugą.”
Kas gi atsitiko? Kodėl vienas kitą mėgę vaikystės draugai nutolo?
„Jis, matyt, pradėjo jausti kompleksą dėl to, kad aš uždirbu gerokai daugiau pinigų, ir reaguoti į tai, ko gero, neadekvačiai”, – priežasčių mėgina ieškoti p. Algimantas.
Su kitu draugu dėl skirtingų finansinių galimybių „Verslo klasės” pašnekovas prisipažįsta taip pat patyręs nemalonumų. „Jį su šeima buvau pakvietęs atostogauti į Ispaniją, mokėjau už viską aš, manau, kad buvau per daug optimistiškai dėl to nusiteikęs. Mūsų santykiai ne pagerėjo, o pablogėjo. Juk kiekvienas žmogus turi savigarbą ir tai neleido gerai jaustis, kai už jį mokėjau. Ko gero, šiandien to nedaryčiau”, – patirtimi dalijasi vyras.
Nemaloni padėtis susiklostė keliaujant ir su kitu labai geru, mylimu draugu. „Su draugo šeima keliavome, viskas lyg ir buvo puiku, tačiau jie buvo nutarę miegoti mašinoje, o man atrodė, kad vis dėlto patogiau nakvoti (kad ir nebrangiame) motelyje, bet ne automobilyje, – pasakoja jis. – Mes apsistodavome moteliuose, o jų šeima nakvojo mašinoje, tada jau aš dėl to jaučiausi nepatogiai.”
Nauji draugai – nauja istorija
Labai apgailestaudamas ir sakydamas, kad Dievas taip sukūrė pasaulį, jog visi žmonės negali būti lygūs, p. Algimantas vis dėlto pripažįstą žiaurią gyvenimo tiesą – draugystei dideli skirtumai pražūtingi.
Jis sako: „Lipdamas gyvenimo, karjeros laipteliais susiduri su naujais žmonėmis. Jų sutinki pobūviuose, klubuose, teniso aikštelėse. Tai žmonės, kurie turi tas pačias finansines galimybes, tačiau, kas yra svarbiausia ir liūdniausia – jie neturi bendros praeities, kurią turime su savo vaikystės draugais. Todėl labai liūdna ir gaila. Būtų gerai ir labai norėtųsi, kad ir draugystė tęstųsi, ir galimybės būtų tos pačios. Turtingi žmonės savo turtą dažniausiai priima kaip normą, tačiau tie žmonės, kurie neužsidirba pakankamai lėšų, per daug sureikšmina pinigus ir patys lyg ima kasti duobę tarp draugų. Labai rekomenduočiau dėl draugystės to nedaryti.“
Emigracija, p. Algimanto įsitikinimu, daug mažiau pakenkia draugystei negu skirtingi piniginiai ištekliai ir karjeros šuoliai.
„Turėjau vieną draugą, kuris savo ambicijų negalėjo patenkinti čia, jam nepavyko savęs realizuoti Lietuvoje. Jis emigravo į Angliją, ten jam pradėjo sektis ir dabar mūsų santykiai dar geresni. Jis jaučiasi geriau, nuvažiuoju pas jį į svečius, jis gali man aprodyti Londoną, vėl jaučiasi reikšmingas. Mums įdomu bendrauti“, – pasakoja verslininkas.
Dangstomasi frazėmis
„Draugai nutolsta dėl įvairių priežasčių, o kartais su jais elgiamasi taip, tarsi specialiai norint atitolinti buvusius santykius“, – tvirtina Raimundas Milašiūnas, Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichoanalitikas. Medikas yra pastebėjęs, kad žmonės ateina konsultuotis turėdami lyg ir kitokių bėdų, bet jas sprendžiant dažnai iškyla ir ši – draugų praradimo gėla.
„Labai dažnai būna taip, kad žmonės šią bėdą tarsi nustumia toliau, ji atrodo esanti antraeilė, tačiau vėliau paaiškėja, kad ji egzistuoja ir tikrai yra svarbi. Dėl atšalusių santykių, sumažėjusio draugų būrio linkstamasi dangstytis tokiomis frazėmis: „Turiu labai daug darbo, todėl natūraliai dalis draugų dingo.“ Teisinimasis laiko stygiumi yra savęs raminimas, o kai kuriais atvejais tai yra gynyba nuo liūdesio, kitų jausmų, kurie lydi išsiskyrimą su draugais, – sako p. Milašiūnas. – Išsiskyrimas, netektis visada mus veikia, niekada tam neliekame abejingi, tik bėdą mėginame spręsti skirtingai – vieni šį faktą neigia, kiti susiranda naujų draugų, tretieji pasirenka kitas „priklausomybes“ – mėgina susitikimus su draugais keisti kitais užsiėmimais. Beje, draugų emigracijos tikrai nereikia bijoti. Atstumas nėra pagrindinė priežastis, išskirianti žmones. Santykių kokybė nepriklauso nuo bendravimo kiekybės."
Žmogus ieško žmogaus
Išsiskyrimas tai nėra draugo mirtis, tačiau, pripažįsta mūsų pašnekovas, tai vis tiek gana sukrečiantis įvykis.
„Gyvenimiškoji tiesa yra tokia – nuo gimimo mes visi ieškome žmogaus, prie kurio galėtume prisirišti. Tai – mūsų bazinis motyvas gyventi, – tvirtina psichoanalitikas Milašiūnas. – Ši nuostata yra nauja, nes anksčiau buvo daromos prielaidos, kad žmogus ieško malonumų, seksualinio objekto, tačiau daugelio stebėjimų ir analizių metu išsiaiškinta, jog iš tiesų mums svarbiausia yra susisieti, rasti sau artimą žmogų. Pirmasis susisiejimo objektas yra motina. Nuo jos viskas ir prasideda.“
Gydytojas Milašiūnas iliustruoja savo teiginius moksliniais tyrimais. Mokslininkai rado geriausių šio teiginio įrodymų. Po ilgų žmogaus psichikos tyrinėjimų nustatyta – jei vaikas vaikystėje netenka motinos, jo raida labai smarkiai keičiasi – užaugęs jis būna bent jau truputį kitoks negu visi kiti žmonės.
„Akivaizdu, kad prisirišti prie kito asmens mums yra svarbiausia. Todėl, kai dėl vienos ar kitos priežasties prarandame žmones, kurie mums buvo svarbūs, su kuriais galėjome būti atviri, nuoširdūs, saugūs, mes sielojamės. Netektims neliekame abejingi“, – sako psichoanalitikas.
Būtina kalbėtis
„Ar galima abiem pusėms pasistengus elgtis taip, kad pasikeitusi finansinė ar socialinė padėtis neišskirtų buvusių draugų? Kaip išlaikyti santykius, kurie mus anksčiau džiugino?“ – klausiu p. Milašiūno.
„Tai labai sunkus klausimas. Kai kas nors įvyksta žmogaus gyvenime, visada verta paklausti – kodėl? Taip pat ir šiuo atveju. Jei pasikeitusi finansinė padėtis pakeitė santykius su vienu mano artimu draugu, tai pirmiausia klausčiau savęs, kodėl taip atsitiko, kiek tai susiję su manimi ir kiek su kitu žmogumi, mano artimu draugu, kuris galbūt nebegali pakęsti to, kad mes atsidūrėme ant skirtingų visuomenės laiptelių. Pirmiausia būtina pamėginti atsakyti į šį klausimą. Visada verta pradėti ieškoti priežasčių savyje, – pataria p. Milašiūnas. – Svarstyčiau, ką blogai, neteisingai padariau aš. Jei jausčiau, kad man tas žmogus brangus, man jis reikalingas, stengčiausi padėtį keisti.“
Vis dėlto abu su mediku pripažįstame, kad santykiai priklauso nuo dviejų žmonių, kurie draugauja, o ne nuo vieno. „Jei matyčiau, kad mano draugas negali pakelti mano sėkmės, mano pasikeitusios padėties, stengčiausi su juo kalbėtis. Vertėtų išsiaiškinti ir kartu ieškoti priežasčių, kodėl draugystė irsta, kodėl tolstama, – išeitis siūlo psichoanalitikas. – Jei norime ką nors pakeisti, privalome tai daryti. Pirmiausia, kaip ir visais kebliais atvejais, būtina kalbėtis. Jei nesikalbame, esame pilni neaiškių lūkesčių, fantazijų, ką nors įsivaizduojame, ir ta vidinė realybė dažnai visai neatitinka išorinės realybės arba kito žmogaus vidinės realybės. Kol nesikalbame, negalime išsiaiškinti tikrosios priežasties, jaučiamės įsižeidę dėl pašlijusių santykių. Blogiausia, neišsiaiškinus santykių, tarsi grąžinti skolą – galutinai atstumti draugą.“
Tiltas per prarają
Psichoanalitikui R. Milašiūnui papasakojau apie „AJ Šokoladas“ savininko p. Algimanto Jablonsko pastangas gelbėti pašlijusius santykius tarp draugų pasikvietus juos kartu keliauti, tačiau tada labiau išryškėjo finansinių galimybių skirtumai. Kokios klaidos čia buvo padarytos?
„Jei draugai nutolo dėl to, kad vienas jų atsistojo ant aukštesnio visuomenės laiptelio, tapo turtingesnis, sulaukė didesnės sėkmės, tai pakviesdamas draugą ir sumokėdamas už kelionę dar labiau pabrėžė skirtumus ir išryškino tas priežastis, dėl kurių draugystė trūkinėjo. Toks kelias – kelias į niekur. Tuomet santykiai galutinai griūva. Geras noras tapo dar didesniu skirtumų pabrėžimu“, – komentuoja gydytojas.
Pasak jo, tokiais atvejais galbūt vertėtų rasti tokių bendravimo ir bendro poilsio formų, kurioms reikėtų mažiau pinigų. Reikėtų prisitaikyti prie draugo su kuklesnėmis pajamomis, poilsiauti ten, kur jis išgali. Galima susitikti namie, kavinėje, parke, kur netektų pabrėžti žmones skiriančių dalykų.
„Tai nėra lengva, tačiau, jei tikrai norima išsaugoti draugystę, būtina apgalvoti visus niuansus – šiuo atveju netgi nereikėtų draugo kviesti į sau priklausančią kavinę, nes ir tai yra tarsi turto demonstravimas, ypač tuo atveju, kai draugystė byra dėl turtinių skirtumų. Geriausia pasirinkti neutralią vietą. Netgi tuomet, kai praraja jau nemaža, galima mėginti nutiesti tiltą“, – drąsina p. Milašiūnas, nors nežada šimtaprocentinės sėkmės, nes tikrai nemažai žmonių neatlaiko buvusio „lygaus“ draugo sėkmės.
Neišvengiamą atotrūkį galima prognozuoti ir tiems draugams, kurių interesai ėmė pernelyg skirtis.
„Jeigu draugų interesai nebesutampa, anksčiau ar vėliau tokie santykiai vis tiek žlugs, nes vieną dieną buvę artimi žmonės paprasčiausiai nebeturės apie ką kalbėtis. Todėl tokiais atvejais galbūt neverta dėti daugybės pastangų ir mėginti išsaugoti praeities draugo, jeigu su juo nebėra apie ką kalbėtis, nebent apie praeitį. Iš tiesų toks žmogus jau nebe draugas, o tarsi guma, traukianti atgal“, – vaizdžiai palygina medikas, vėl primindamas, kad visada, kai kyla mintis, jog su vienu ar kitu žmogumi nebesinori bendrauti, kad jis nebeatitinka draugo sąvokos, visų pirma reikia savęs nuoširdžiai paklausti ir sau atsakyti, ar tai daroma ne todėl, kad atsidūrėte ant aukštesnio laiptelio. Jei sąžiningai atsakote neigiamai, galima prieiti prie išvados, kad galbūt iš tikrųjų jūsų draugas atsiliko kaip asmenybė nuo jūsų, per daug skirtingai ėmėte žiūrėti į pasaulį, jums su juo nebeįdomu.
Tad ar verta toliau tęsti tokią draugystę? Į šį klausimą atsakyti galite tik jūs pats.
Amžinos draugystės pasaka
„Ar gyvenime būna literatūroje, kino filmuose vaizduojama draugystė, besitęsianti nuo vaikystės iki mirties, ar tai tokia pat fikcija kaip svajonė apie princą ant balto žirgo?“ – kvočiu p. Raimundą.
„Nereikia susikurti iliuzijų, kad su kuo nors būsite draugai visą gyvenimą. Kai buvome vaikai, mus siejo vieni interesai, vėliau interesai gali radikaliai skirtis. Kartais esti taip, kad kas nors mus vaikystėje siejo, pavyzdžiui, koks nors pomėgis, ir jis mus jungia iki šiol. Tokia draugystė gali tęstis ir suaugus, jei tuo ir toliau domisi abu žmonės. Tačiau, kad draugystė nuo vaikystės tęstųsi iki mirties, savo praktikoje nesu su tokiu dalyku susidūręs. Taip, būna atvejų, kai bendraujama su kai kuriais klasės draugais, bet tai nėra pagrindiniai suaugusio žmogaus draugai. Dirbtinai nereikėtų palaikyti mokyklinių draugysčių, jei bendrumo beveik nelikę. Vienų draugų vietą užima kiti. Tai natūralu. Nauji santykiai mums padeda tobulėti, o senieji kartais tik traukia lyg liūnas atgal į praeitį“, – įsitikinęs gydytojas.
„Tai gal draugus ar sutuoktinį (juk jis labai dažnai taip pat yra vienas artimiausių arba geriausias mūsų draugas), kaip ir darbą, verta keisti kas septyneri metai?“ – provokuoju pašnekovą.
Jis atsako: „Septyneri metai yra lyg ir teorinis dalykas, bet iš tiesų negalime atmesti septynerių metų kaitos fakto. Nuo pat vaikystės žmogaus brandai reikšmingas septynerių metų ciklas. Draugystė taip pat gali turėti septynerių metų pokytį, nes asmenybė keičiasi maždaug kas septyneri metai. Daug kas priklauso nuo to, kur mes atsiduriame po septynerių žmogaus raidos metų ir kur po to paties laiko yra mūsų draugai, suprantama, ne fizine prasme.“
Šeimoje geriausi draugai
„Verslo klasės“ pašnekovas teigia, kad ne tik asmenybės kaita, bet ir jau minėti veiksniai – interesų ratas, pinigai, mūsų kiti draugai, partneriai, vaikai, turi įtakos tam, ar tęsis sena draugystė, ar atsiras naujų draugų. Vaikai gali labai suartinti mus su kitais žmonėmis ir jie gali tapti naujais draugais, bet gali ir išskirti su kitais, pavyzdžiui, neturinčiais vaikų.
„Gali būti labai daug dalykų, kurie mus artina ir kurie mus skiria nuo kitų žmonių“, – sako jis.
Ir visai nesvarbu, kiek žmogus turi draugų – daug ar mažai. Visų trokštamų savybių vienas žmogus negali turėti.
„Ko gero, turite draugų, su kuriais labai atvirai kalbatės apie asmeninius išgyvenimus, su kitais draugais artina bendras hobis, atsiranda draugų, su kuriais suartėjama per kitus šeimos narius, labai dažnai per vaikus. Draugų gali būti daug ir su kiekvienu jų mus gali sieti vis kitas bendras dalykas. Žmones, su kuriais bendraudami patiriame pasitenkinimą, jaučiamės saugūs, nepatiriame diskomforto, galime vadinti tikrais draugais. Tačiau, jei draugais vadinami žmonės jumis naudojasi, jei nesijaučiate šalia jų gerai, tokių žmonių negalima vadinti draugais. Su draugais turite jaustis saugiai, su jais turi būti gera. Draugaujant ne susitikimų dažnis, ne buvimas susiėmus už rankų yra esminis dalykas, o sugebėjimas išlaikyti draugą savo viduje. Kiekvieno brandaus žmogaus požymis – turėjimas tam tikrų vidinių objektų, kurie mums gali sukurti komfortą, ramybę. Partneris, žinoma, gali būti geriausias draugas. Taip pat galima draugauti su vaikais, tačiau jų nereikėtų pernelyg „pririšti“ prie savęs. Tikrai puiku ir saugu, jei jūsų geriausi draugai yra jūsų šeima.“
