Jotvingių gimnazijos direktorius Kęstutis Miliauskas neseniai atšventė 60–ies metų sukaktį. Lietuvos švietimo tarybos, formuojančios strateginius švietimo tikslus ir politiką, narys, Lietuvos gimnazijų asociacijos prezidentas nei prieš jubiliejų, nei po jo nepanoro bendrauti su žiniasklaida, tačiau šiomis dienomis sutiko atsakyti į keletą „Alytaus naujienų" korespondento Gedimino Vaitekūno klausimų.
– Gerbiamasis Kęstuti, neseniai kukliai atšventėte savo 60–metį, nors esate žinomas žmogus ir Alytuje, ir šalyje...
– Taip norėjau. Nemėgstu didelio šurmulio, o pompos tiesiog nepakenčiu. Man patinka švęsti ar šiaip retsykiais pabūti mažame būrelyje. Paauglystėje ir jaunystėje buvau visiškas vienišius, vėliau gyvenimas mane prisijaukino.
Be to, ką reiškia „žinomas"? Kiekvieną iš mūsų žino buvę bendramoksliai, bendradarbiai, kiti gyvenime sutikti žmonės. Jeigu kai kurie iš jų gyvena toliau, ne Lietuvoje, tai galima sakyti, kad esi žinomas Europoje ar net pasaulyje.
Siekimas tapti žinomu gali virsti juokinga liga. Dabartinį laiką pagal tai galima pavadinti komediantų amžiumi. Tegu nežmoniškai, svarbu kitoniškai – šimtams nevykėlių šis senas posakis tapo gyvenimo tikslu. O tūkstančiai suka dėl jų galvą kaip dėl savo vaikų ar anūkų.
– Lipant ant gyvenimo kalno geriau matyti ir jo slėnis. Kaip Jums būties paslaptys atrodė esant slėnyje ir kaip atrodo dabar?
– Ne lipant, o užlipus. Slėnyje būtis paprastai skaidresnė, ramesnė, gal paslaptingesnė. Ne kartą užaugęs prisimindavau, kaip vaikystėje laukuose prie manęs nusileido debesėlis, tarsi kviesdamas lipti ant jo ir pakilti į dangų. Tai nebuvo sapnas, tai buvo tikras prisiminimas. Ir tik visai neseniai atsitokėjau, kad toje vietoje buvo bala, debesėlis buvo rūkas virš jos. Tą kartą tikrai buvau netoli dangaus, daug daug arčiau negu šiandien. Vaikystės nė kiek neužtemdė ir gulėjimas dvejus metus gipso formoje nuo kelių iki galvos. Stebuklingos jos galios. Užaugę, į žmones išėję, būtį sutapatiname su buitimi. Ir tik sulaukęs anūkų, stebėdamas, kaip jie pažįsta pasaulį, vėl tampi filosofu – besistebinčiu, besigėrinčiu.
– Minėjote, kad dvejus metus gulėjote gipso formoje...
– Gydytojai nustatė stuburo vystymosi sutrikimus. Teko lįsti į gipso kevalą.
– Esate matematikos mokytojas, tačiau ir sovietmečiu, ir atkūrus nepriklausomybę ėjote ir einate vadovaujančias pareigas švietimo baruose. Kuo skiriasi, o gal niekuo nesiskiria sovietmečio ir dabartinė mokykla, mokiniai ir mokytojai, požiūris į švietimą?
– Žmonės visais laikais buvo panašūs. Ir sovietiniais laikais buvo šviesuolių ir niekam tikusių mokytojų, gabių ir darbščių bei mažai raštingų mokinių. Taip yra ir dabar. Nors galimybių šviestis, tobulėti daugiau turi dabartiniai mokiniai. Mes, tarkime, anglų kalbą mokėmės vos ne kaip kokią mirusią, beveik nereikalingą. O ką bekalbėti apie „–izmu" atskiestus visus mokslus, vienintelius mokymosi šaltinius.
Tačiau mokyme(si) tebėra daug taisytinų dalykų: atmintį perkrauname, mąstymą per mažai laviname, teorijos nesuderiname su „gyvenimo vaisingu medžiu". Pasakykite, kuris pažįstame vasaros augalus ir paukščius, rudens dangaus žvaigždynus, gamtos garsus ir kitą stebukliją?
Ir dar. Įtartinas vos ne visuotinis aukštasis mokslas. Ne iš vieno dėstytojo girdėjau skundus apie neraštingus studentus. Abiturientas 400 žodžių tekste padaręs 68 gramatines klaidas negali per vasarą tapti raštingu. Sovietiniais laikais gyrėmės, kad visi, baigę vidurinį mokslą, netrukus girsimės, jog visi su aukštuoju. Atsiranda nauja inteligentų rūšis – neskaitančių knygų, poeziją niekais laikančių, diskutuojančių tik dėl vakarykštės televizijos laidos, ilgesnio negu SMS žinutė teksto be klaidų nesurezgančių.
– Alytiškiai skausmingai priėmė mokyklų tinklo pertvarką, mokiniai ir mokytojai protestavo, tąsėsi po teismus, deja, nieko nepešė. Reformos buldozeris buvo galingesnis. Kodėl nebuvo atsižvelgta į mokinių, mokytojų ir tėvų nuomonę?
– Pataikėte paklausti apie mokyklų tinklo pertvarką karštą pertvarkos šalininką. Ką tik kalbėjau apie dabartinio švietimo spragas – teorijos ir praktikos atotrūkį ir kitas. Tuzino vidurinių mokyklų nepaversi moderniomis aukštesniųjų klasių mokinių mokymui skirtomis mokyklomis, keturias – įmanoma. Po kurio laiko, aistroms nurimus, bus galima ir natūrali mokytojų kaita – vieni sėkmingiau dirba su jaunesniais, kiti – su vyresniaisiais.
– Palaukite, o pagrindinės neturi būti modernios, joms nieko nereikia?
– Ir turi, ir reikia. Pateiksiu savo palyginimą su ligoninėmis. Visos turi būti jaukios, žiemą šiltos, vasarą vėsesnės ir taip toliau. Tačiau klinikai privali naujausia įranga būtų neprotingas išlaidavimas miestelio ligoninei. Visi gydytojai turi būti patyrę, žmoniški, tačiau profesorius daugiau nuveiks gydydamas ypatingais atvejais negu kasdieniais. Taip turėtų būti ir švietime. Mano nuomone, aistras pirmiausia sukelia mokytojai.
– Patikslinkite.
– Jeigu jie mokiniams sakytų – mums gaila jus prarasti, bet kartą reikia pradėti, jūsų ir ypač būsimų mokinių labui – protestų gal ir nebūtų. Beveik prieš dešimtmetį visą vakarą įtikinėjau tuometinių mūsų pradinukų tėvus, kad darželyje–mokyklėlėje vaikams tikrai bus geriau, dėkojau, kad jiems miela mūsų mokykla, ir vėl įtikinėjau. O jeigu būčiau bent žodį pasakęs prieš miesto savivaldybės tarybos sprendimą, jis būtų nupūstas. Beje, mokykloje sumažėjus dvylika klasių sumažėjo ir mano alga.
– Prieš kelerius metus ėjote miesto savivaldybės vicemero pareigas, aktyviai dalyvavote politinėje veikloje, dabar tarsi atsitraukėte. Ar ir Jūs manote, kad politika purvinas reikalas? Beje, prieš vienus rinkimus į Seimą kai kurie vietos politikai kalbėjo, kad Jums būtų tekę nedaug investuoti į rinkimų kampaniją ir sėkmė būtų garantuota.
– Politika, kaip ir kitos mūsų veiklos sritys, nėra savaime purvina. Purvinos yra kai kieno rankos – jose ir jaunosios nuometas gali virsti grindų skuduru. Pasitraukiau iš politikos po to, kai Konstitucinis Teismas pašalino iš šalies savivaldybių tarybų kelis šimtus narių – mokyklų direktorių. Jie neva gali būti šališki. O verslo šulai nešališki?
Jeigu dar kartą pamatysite mano galimybes patekti į Seimą, pasakykite iš anksto. Nors po bet kokia vėliava į Seimą neičiau – vis labiau branginu savo nuomonę apie save. Visiškai savarankiškai gal ir pabandyčiau. Alytų mieliau keisčiau į tykų kaimą negu į Vilniaus didmiestį.
– Kokio savo poelgio nenorėtumėte prisiminti?
– Yra tokių poelgių. Neketinu viešai tai išpažinti. Pikčiausia, kad vis nepavyksta gyventi be jų. Viena paguoda, kad po kelių ar keliolikos metų man nebegrės jokios silpnybės.
– Ar teisinga, kad vieną kartą tapę mokyklų vadovais direktoriai gali dirbti iki gyvos galvos?
– Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad bedirbdami direktoriai paprastai nemiršta, o kad užsisėdime – tiesa. Praėjusiais metais, minint Mokytojų dieną, susitikime pas prezidentę Dalią Grybauskaitę du jauni revoliucingai nusiteikę mokytojai apie tai tik ir tekalbėjo. Savo kalboje aš pabrėžiau, kad sulaukiau tokio amžiaus, jog galėčiau jiems pritarti. Prezidentė nusijuokė.
Tikrai neprieštarauju, kad mokyklų direktoriai būtų skiriami ar renkami terminuotam laikotarpiui. Gal net vertėtų riboti kadencijų skaičių. Žinoma, yra ir pavojų. Kai kuriose Lietuvos savivaldybėse mokyklų direktoriai turės tapti mero partijos nariais. O jeigu meras ir jo partija po rinkimų pasikeis? Ne bėda.
Kalbėdami apie mokyklų direktorių kadencijas užmirštame kitų, ne švietimo įstaigų vadovus. Esu tikras, jog tokia išimtis būtų konstitucinis pažeidimas, diskriminacija pagal veiklos sritį. Svarstau, kaip reikėtų atkreipti į tai dėmesį, kokį protestą sumanyti.
– Atkūrus nepriklausomybę, daugelyje šalies miestų ir rajonų skubiai pakeisti ugdymo įstaigų vadovai. Alytuje direktorių galvų kapojimo buvo išvengta. Juk beveik visi vadovai buvo tuometės partijos nariai?
– Kodėl negriūva šimtų metrų aukščio statiniai? Todėl, kad jie svyruoja, o tie svyravimai akiai nematomi.
Giljotinos mėgėjų buvo ir Alytuje. Tik jie nebuvo valdžioje. Prisimenu, kaip kažkokiame susirinkime vienas gėdijo, kad mokyklų direktoriai toli nuo Dievo ir bažnyčios, kitas kaltino bažnyčioje pamatytus direktorius veidmainiškumu. Abu kalbėjo tarsi būtų dangaus įgaliotiniai savivaldybėje.
– Savaitraštis „Dialogas" publikuoja Jūsų „Mintis paraštėse". Ar ketinate išleisti knygą? Pasidalykite mintimis ir su „Alytaus naujienų" skaitytojais.
– Vienadieniai tie mano tekstukai. Iš daugiau negu dviejų šimtų man patinka keliolika. Kelis pacituosiu.
Brandos etapai
Pirmasis – kai jauniklis pirmą kartą į tave kreipiasi „dėde".
Antrasis – kai autobuso vairuotojas paklausia: „Jums pusė bilieto?"
Trečiasis – kai vakarėlyje moteris šalia tavęs garsiai svarsto: „Kažin ar bus koks vyras šampanui iššauti?"
Pratimas
Ko tik žmogus nesigriebi bėgdamas nuo stresų. Neseniai išmokau paprastą, bet efektyvų pratimą. Stovima tiesiai, kojos beveik suglaustos, rankos nuleistos, veido raumenys atpalaiduoti. Lenkiamasi į priekį kuo didesniu kampu. Tai kartojama du tris kartus.
Pratimas palankiai veikia visus, kuriems lankstomasi.
Taip ir gyvenime
Gyveno trys broliai: du protingi, o trečias kaip trečias.
Kartą pateko visi trys į televiziją. Pirmieji du pakalbėjo rimtai ir po laidos toliau sau gyveno kaip gyvenę.
Trečiasis gi tapo šou žvaigžde.
Mokinių kartos
Būtoji: „Atsiprašau, daugiau taip nedarysiu."
Esamoji: „O kas tai matė?"
Būsimoji: „Be savo advokato į klausimus neatsakinėsiu."
Knygos neleisiu. Viena – užimti savaitraštyje užuojautos dydžio plotelį, kita – lentynose dulkstanti ar visais būdais peršama knyga. Kam leisti tokią knygą, kurios pats nepirkčiau ir neskaityčiau.
– Kodėl kreivai žiūrite į svaigiuosius gėrimus?
– Geriau kreivai žiūrėti negu kreivai eiti.
Esu kartą buvęs girtas. Dėl kompanijos sėdėjau su draugais kavinėje, dėl akių kilsčiojau taurelę su šaltmėtiniu likeriu. Sykį lyžtelėjau – saldu. Patiko. Vėliau paaiškėjo, kad „ant galvos" teko daugiau negu po butelį to gardumyno. Prie bendrabučio panorau uždainuoti – kaip po vestuvių stalu prisivaišinęs vilkas daugelio matytame pieštiniame filmuke. Nebuvau nei agresyvus, nei galvą rytojaus dieną skaudėjo, bet sau pasakiau: „Kvailas buvai, Kęstai. Gana."
Lemiamą įtaką mano 99 procentų blaivybei padarė ir tebedaro aplinka. Išgertais litrais ir muštynėmis besididžiuojantys paaugliai, apsišlapinę seniai, pamažu veido spalvą keičiančios moterys, savo šeimų priešai, kelių žmogžudžiai. Ar to maža? Įtaigiausiai apie tai pasakęs Justinas Marcinkevičius: „ei atsivėrė/ diena tokia, kad ir Dievui pasivaikščioti/ būtų ne gėda/ eina aure žmogus/ jau išgėręs."
