Lietuva išgyventų ir be rusiškų gamtinių dujų bei naujos atominės elektrinės – reikiamą šilumos ir elektros energiją pasigamintume patys. Tačiau energijos gamybos iš atsinaujinančių šaltinių plėtrai Lietuvoje trukdome patys.
Mokslininkų teigimu, apie du trečdalius mazuto ir dujų, kurių reikia Lietuvoje suvartojamai šilumos energijai pagaminti, galėtume pakeisti vietiniais ištekliais, o net 30 proc. elektros gauti iš vėjo jėgainių.
Pasak Strateginės savivaldos instituto direktoriaus daktaro Stasio Paulausko, Danijos pavyzdžiu iš vėjo iki 2015 metų pasigamintume trečdalį elektros energijos poreikio – tiek, kiek tikimės gauti pasistatę naują atominę elektrinę.
Dar tiek pat energijos pajėgtų pagaminti jūroje įrengtos vėjo elektrinės. Panašų kiekį energijos teigia galintys pagaminti vietos biokuro energetikos plėtotojai.
Kretinga pirmauja
Sektiną pavyzdį šioje srityje rodo Kretingos rajonas. Šiuo metu visos rajone veikiančios katilinės pritaikytos tik vietiniam kurui, čia veikia 25 vėjo jėgainės, dar 7 statomos, o 11 projektuojama. Taip pat pagal bendrąjį Kretingos rajono planą numatoma pastatyti tris hidroelektrines.
2004 metų kovo 9 diena kai Kretingos rajone į Lietuvos energetikos sistemos elektros tinklą buvo įtraukta Vydmantų parodomoji vėjo elektrinė, laikoma vėjo energetikos pradžia mūsų šalyje.
Tačiau, pasak rajono vicemero Juozo Mažeikos, spartesnei tokios energijos gamybos plėtrai trukdo sudėtingi žemės panaudojimo klausimai ir neigiamas gyventojų požiūris.
„Daugelis kretingiškių įsitikinę, kad greta jų sklypų veikiančios vėjo jėgainės neva kelia triukšmą, kenkia sveikatai, mažina jų valdomų žemių vertę. Kiti net piktinasi, jog šešėliai, krentantys nuo besisukančių malūnų sparnų, neva užstoja saulę. Dėl šių priežasčių vėjo jėgainės statomos ne taip sparčiai kaip norėtųsi“, – pasakoja vienas Kretingos rajono savivaldybės vadovų.
Nepagrįsti būgštavimai
Mokslininkai šias paprastų žmonių baimes vadina nepagrįstomis.
Pasak Vladimiro Trutnevio, Klaipėdos universiteto Regioninio planavimo centro projektų valdytojo, neigiamą gyventojų nuostatą galėjo suformuoti nekilnojamojo turto pirkėjai, siekiantys pigiau įsigyti vėjo jėgainių kaimynystėje esančius žemės sklypus.
„Vėjo jėgainių skleidžiamas garsas buvo matuotas net kelis kartus – tuščiame lauke, prieš pradedant jėgainių statybas, paskui pastačius, bet dar joms neveikiant, ir pradėjus veikti. Prietaisai neužfiksavo jokio skirtumo“, – sako parodomosios Vydmantų vėjo jėgainės statyboje dalyvavęs V. Trutnevis.
Gandą, esą vadinamieji vėjo malūnai skleidžia elektromagnetines bangas, mokslininkas taip pat atmeta: „Elektros generatorius yra 120 metrų aukštyje, be to, sandarioje, garso nepraleidžiančioje gondoloje.
Manome, kad žmogaus sveikatai pavojingesni aukštos įtampos laidai, kabantys virš galvų, bet ne vėjo jėgainės. O šešėliavimo
efektas nuo sparnų gali susidaryti tik du kartus per parą – rytą bei vakare, ir tik esant tam tikroms sąlygoms, kai vėjo kryptis sutampa su saulės padėtimi danguje.
Tačiau šie šešėliai, neva bloginantys, kaip skundžiasi kai kurie gyventojai, gyvenimo sąlygas, pakilus saulei po 15 minučių dingsta“.
V. Trutnevio žiniomis, Vokietijoje net įstatymais nustatyta, kad vėjo jėgainių sparnai gali 600 valandų per metus mesti šešėlį ant namų valdų.
Biurokratinės kliūtys
UAB „Renerga“ direktoriaus Algio Jakučionio teigimu, vėjo jėgainių plėtrai trukdo ir naujas reikalavimas atlikti poveikio aplinkai vertinimą bei nustatyti, kokį psichoemocinį poveikį naujosios jėgainės turės aplinkiniams gyventojams.
„Tai didžiulis trukdys, – piktinasi A. Jakučionis. – Svarbiausia – net patys gydytojai nežino, kaip nustatyti tą poveikį. Ir kaip aš turiu įrodyti, kad Antanui besisukantys sparnai turės vienokį poveikį, o Petrui – galbūt jokio“.
A. Jakučionio duomenimis, už Lietuvą mažesnėje Danijoje, kurioje gyvena dukart daugiau žmonių, iš viso yra per 6 tūkst. vėjo jėgainių parkų. Bendra jų galia - 2,5 tūkst. MW, didesnė nei mūsų atominės elektrinės. Tačiau skundų dėl neigiamo emocinio poveikio iš danų neteko girdėti.
A. Jakučionis mano, kad Lietuvoje būtų galima įrengti maždaug 1 tūkst. MW galios vėjo jėgainių.
Draudžia statyti užtvankas
Su panašiomis bėdomis susiduria ir hidroelektrines norintys statyti verslininkai. Be neigiamo kaimynų požiūrio, jiems pagalius kaišioja ir biurokratai, ir griežtesni nei kurioje nors kitoje Europos Sąjungos (ES) šalyje aplinkosaugos reikalavimai.
Be to, kaip skelbia Vandens įstatymas (14 straipsnio 3 dalis), „draudžiama statyti užtvankas Nemuno upėje bei ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingose upėse. Ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių ar jų ruožų sąrašą patvirtina Vyriausybė iki 2004 m. liepos 1 d.“
Pagal šiuos teisės aktus Lietuvoje ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingos yra būtent tos upės, kurios geriausiai tinka statyti užtvankas, skirtas gaminti ekologišką, gamtos neteršiančią elektros energiją.
Tai, kad Lietuvoje iš tiesų šioje srityje perlenkiama lazda, 2006 metų balandžio 19-osios posėdyje konstatavo ir Seimo Aplinkos apsaugos komitetas:
„Pažymėtina, kad Vandens įstatymas ir Vyriausybės nutarimas „Dėl ekologiniu požiūriu vertingų upių ar jų ruožo sąrašo patvirtinimo“ galimai prieštarauja tarptautinėms hidroenergetikos plėtros teisės normoms, Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos ir energetikos strategijos nuostatoms bei Saugomų teritorijų įstatymo atskirų straipsnių, nepagrįstai trukdančių hidroenergetikos, rekreacijos, paveldo atkūrimo ir turizmo plėtrai, nuostatoms.
LR teisės aktų reikalavimai neturėtų būti griežtesni už atitinkamus ES aplinkosaugos teisės aktų, tarptautinių konvencijų reikalavimus“.
Beje, iš internetinio archyvo šio posėdžio protokolas buvo ištrintas.
