Pasaulyje vis plačiau plinta paslaptingos ligos, vadinamos chroniško nuovargio sindromu („vadybininko sindromu“, „verslininkų gripu“, „XXI amžiaus lovos maru“), epidemija. Medicina kol kas negali tiksliai nustatyti jos kilmės priežasčių. Aiškinant šią patologiją, kalbama, kad įtakos gali turėti ir ekologija, ir padidėjusi radiacija, virusinių infekcijų pasekmės, imuninės sistemos sutrikimai, chroniškos stresinės situacijos.
Kaip tai prasideda?
„Man viskas prasidėjo nuo miego stokos (krūtimi maitinamas kūdikis, naminiai rūpesčiai, šeimyninės problemos) ir, kaip nebūtų keista, nuo nepakankamos mitybos (t.y., valgyti buvo ką, bet tiesiog nebuvo laiko). – pasakojo jauna moteris, sutikta belaukianti priėmimo pas psichoterapeutą. – Be to, aš ištisas dienas skalbiau, lyginau, kažką ploviau, gaminau (vyras vis būdavo darbe), o naktimis keldavausi prie vaiko. Po metų manęs neatpažindavo net tėvai. Aš svėriau 41 kg, man pastoviai norėjosi miegoti arba tiesiog gulėti ir nieko neveikti, aš net negalėdavau prisiversti pašildyti vaikui košelės, ką jau ten, aš net arbatos sau negalėdavau įsipilti, kad išeičiau pasivaikščioti, mane reikėdavo ištisas valandas įkalbinėti, aš „psichuodavau“ dėl visko, viskas aplink erzino, ir galų gale mane nuvedė pas gydytoją...“
Lėtinis nuovargis pakerta tuos, kurie linkę nervintis dėl smulkmenų, užsikrauti sau nepakeliamų darbų, netausoja savęs. „Dažniausiai tai nutinka verslininkams, bet jį gali patirti bet ką dirbantis žmogus, kur yra didelis tempas, konkurencija ir nervinė įtampa, – sako psichologė psichoterapeutė Genovaitė Petronienė, paprašyta pakomentuoti šią būseną. – Tai priklauso ir nuo žmogaus jautrumo – jautresni žmonės dabartinio tempo pažeidžiami smarkiau... Mano pacientai – dažniausiai karjeristai ir visus kampus laikančios motinos. Nuovargio sindromą patiriantį jau teko matyti ir vieną kitą vaiką bei jauną žmogų. Ir toli gražu ne visi jie turi kokių nors didelių asmenybinių problemų. Na nebent tai, kad jie nori daug pasiekti, bijo padaryti klaidą ir negaili, nemyli savęs, o taip pat nevertina ne su darbu susijusių dalykų ir bendravimo“.
Tai ne tinginystė
„Tik nepainiokite chroniško nuovargio su tinginyste, – prašė savo istoriją tęsusi pacientė. –– Tai visai skirtingi dalykai. Chroniškas nuovargis nuo tinginystės tuo ir skiriasi, kad tu turi norą ką nors daryti, bet nei fiziškai, nei emociškai – negali. Tu nesidomi niekuo, net seksas tave erzina, kažkokie veiklumo protrūkiai atsiranda tik po gero emocinio sukrėtimo. Tu nepajėgi daryti net pačių elementariausių veiksmų (nueiti į virtuvę atsinešti sulčių, pasikelti paimti TV pultą), tau kelia siaubą judesių daugybė: reikia prieiti prie šaldytuvo – paimti sultis – paimti stiklinę – įpilti sultis. Tai ne tinginystė – tiesiog tavo organizmas ir smegenys yra tiek PAVARGUSIOS, kad tu nors ir suvoki savo norą, bet smegenys tarsi priešinasi, kad jį atliktum. O bandymai įtikinti save ir per prievartą ką nors padaryti (pvz., mankštą, laikytis sveiko gyvenimo būdo), tik dar labiau apsunkina situaciją“.
„Mano praktikoje pacientų, besiskundžiančių nuolatiniu nuovargiu, pasitaiko vis dažniau, prieš dešimtį metų tikrai tokių žmonių buvo mažiau, – sako G. Petronienė. – Iš pradžių nei psichologai, nei psichiatrai nesusigaudydavo, kas čia per liga ir painiojo su depresija. Chroniškas nuovargis – tai kažkas tarpinio tarp fizinio nuovargio, peršalimo ir lengvos depresijos, taip pat primena „sudegimo sindromą“. Nuo paprasto pervargimo ar sunegalavimo jis skiriasi tuo, kad nuovargio jausmas, įvairūs nemalonūs fiziniai simptomai prasideda ir po nedidelio krūvio, o pailsėjus praeina tik trumpam, o netrukus prasideda vėl“. Pasak specialistų, tai susiję su psichinio imuniteto praradimu, susidūrus su stresinėmis ir depresinėmis situacijomis. Pastovi psichinė įtampa, jaudinimasis, išgyvenimai, konfliktai, nerimas, miego stoka ir dauguma kitų destruktyvių reiškinių išeikvoja ir pereikvoja gyvybines jėgas. Tai labai dažnai baigiasi psichinių išteklių praradimu ir chroniško nuovargio sindromu – visas organizmas staiga tarsi pereina į taupymo režimą – ima taupyti savo energijos resursus. Žmogų pakerta totalus nuovargis ir jėgų neatstato net ilgalaikis poilsis.
„Ši būsena gali tęstis pusmetį, kelis metus, blogėja dėmesio koncentracija, darbo kokybė, nebesinori bendrauti, niekas nedžiugina, nuotaika darosi prislėgta, niūri, irzli, požiūris į gyvenimą pesimistiškas, padidėja jautrumas,“ – savo patirtimi dalinasi psichologė.
Diagnozuoti sunku
„Gydytojas išklausinėjo manęs apie mano gyvenimo būdą, ką aš veikiu laisvu metu, kaip maitinuosi ir pan. Tyrimai neparodė jokių nukrypimų organizme (tiesa, kraujyje buvo labai prasti gyvybiškai būtinų elementų: jodo ir hemoglobino parodymai). Štai tada ir sužinojau diagnozę: chroniško nuovargio sindromas. Dabar sėkmingai gydausi,“ – tuo baigėsi jaunos pervargusios moters pasakojimas.
Bendros praktikos gydytojams diagnozuoti šį susirgimą pakankamai sunku ir dažniausiai tai daroma atmetimo metodu, t.y., gydytojas ieško, ar nėra kokių nors kitų ligų, kurias galima diagnozuoti atlikus įvairius kraujo, šlapimo tyrimus, kompiuterinę tomografiją, ultragarsinę diagnostiką ir pan. Ir tik tada, kai nei viena iš numanomų diagnozių nepasitvirtina, pacientui nustatomas chroniško nuovargio sindromas. Specialistams pagrindinis simptomas, patvirtinantis šią diagnozę – ilgalaikis nuovargis, trunkantis ne mažiau šešių mėnesių, jėgų praradimas, kai žmogus pavargsta nuo mažiausios veiklos – jam sunku atlikti net paprastas ir įprastas pareigas. Jaučiami ir fiziniai pojūčiai: raumenų, sąnarių, stuburo, galvos skausmai, gali patinti kaklo limfmazgiai ir atsirasti gerklės skausmai. Būtent todėl dažnai tokiems pacientams „nustatomas“ gripas, ŪRS arba kitos infekcinės ligos. Bet kokiu atveju diagnozė tvirtinama tik kruopščiai ištyrus pacientą, nes gali būti ir taip, kad atrodo, jog žmogų kankina lėtinis nuovargis, o iš tiesų dėl tokios savijautos gali būti kalta tuberkuliozė ar anemija, vitaminų trūkumas arba dėl hormoninių svyravimų kilęs savijautos pablogėjimas.
Pasak psichoterapeutės, pas ją pagalbos atėjęs žmogus dažniausiai nesuvokia, kas darosi ir jau būna apsilankęs pas keletą gydytojų, kurie konkrečios ligos nenustato. „Sunkiausia lėtinį nuovargį atskirti nuo depresijos. Tačiau depresija labiau linkusi atsirasti po grynai emocinių stresų – skyrybų, netekčių, konfliktų ir į depresiją labiau linkę komplikuotesnio charakterio žmonės. Lėtinis nuovargis gali atsirasti ir stipriai asmenybei, nepatyrus jokių didelių stresų, o tiesiog persidirbus“.
Pasveiksi, jei sugebėsi sustoti
Jei chroniškas nuovargis dar nėra apleistoje formoje, su juo galima susitvarkyti savarankiškai. Skirti daugiau dėmesio sau, laikytis darbo ir poilsio režimo, užsiiminėti kvėpavimo gimnastika, fitnesu, relaksacija, peržiūrėti savo gyvenimiškus prioritetus. Visiškai nusiraminti, įsiklausyti į savo vidinį AŠ (pasąmonėje) ir suprasti, ko jam reikia, kad tai padėtų JUMS. „Labai tinka masažai, bet kokios atsipalaidavimą didinančios veiklos – pasivaikščiojimas gamtoje, nesunkus sportas, muzikos klausymas ir t.t.,“ – priduria psichoterapeutė G. Petronienė.
Jei chroniškas nuovargis jau pasiekė sindromo lygį, būtina psichologinė pagalba. Kadangi chroniško nuovargio sindromas pasireiškia kiekvienam su savitomis ypatybėmis, psichologinė pagalba taip pat turi būti griežtai individuali. Efektyvių rezultatų pasiekiama naudojant psichotechnologijas, kurios pažadina užslėptas žmogaus galimybes, suaktyvina jo psichikos rezervus.
„Esmė – sustabdyti tokį žmogų, įtikinti jį ilsėtis anksčiau nei jis susirgo rimtesne fizine liga, – perspėja specialistė. – Kai žmogus ima ilsėtis, kartais pradžioje jam pasidaro dar sunkiau nei dirbant – jis pamato visą išsekimo gelmę. Svarbiausia – kuo daugiau būti be stresų ir darbo bei suvokti, kad ilsėtis reikės ilgai, na bent jau keletą savaičių ar mėnesį“.
Kadangi liga yra be aiškios priežasties ir patogenezės, be to, sunkiai nustatoma, tik apie 20 proc. pacientų iš tiesų yra gydomi, kiti bando gydytis patys. „Ypatingais atvejais padeda antidepresantai, tačiau jų poveikis nėra toks akivaizdus, kaip esant tikrai depresijai,“ – sako psichoterapeutė. Gali būti skiriami įvairūs stiprinantys preparatai, antiuždegiminiai nesteroidiniai vaistai arba vaistai nuo skausmo, patariama vartoti vitaminus (ypač C, A, B12) bei mikroelementus (cinką, seleną, geležį, germanį ir polivitaminų kompleksus su mineraliniais priedais).
„Pasveikimo galimybės yra tikrai geros, jei žmogus gali patraukti į šalį nors dalį darbų. Gerai, bet trumpam, veikia atostogos. Blogiausia – jei žmogus nesupranta, kas atsitiko ir nemano, kad reikia mažinti krūvį. Jei žmogus neims ilsėtis, nieko gero nebus,“ – patikino konsultavusi specialistė.
Patarimai
Relaksacija. Pasak Onkopsichologijos ir komunikacijos centro psichologės Eglės Matulaitytės, relaksacija – tai ramybės, atsipalaidavimo būsena, kurią žmogus patiria, kai po psichinio ar fizinio streso nebelieka įtampos. Relaksacijos pratimų metu išmokstama valingai atsipalaiduoti, o reguliariai praktikuojantis atkuriami fiziologiniai ir psichologiniai organizmo resursai. Taigi, išbandykite: prieš guldami miegoti keletą kartų lėtai pasukite ratu galvą, pečius, kad išsisklaidytų sprando raumenyse susikaupusi įtampa. Paskui užsimerkite ir pabandykite įsivaizduoti esantys kokioje nors jums malonioje vietoje: žydinčioje pievoje, pajūryje, miške, pasijusti tos visiškai saugios vietos, kur jūsų nepasieks jokie rūpesčiai, šeimininku. Specialistai pataria į tokią vaizduotėje susikurtą vietą pasitraukti ne tik prieš miegą, bet ir nervinio streso akimirkomis.
Meditacinis kvėpavimas. Pratimą galima atlikti ir prieš miegą, ir laisvomis dienos akimirkomis. Atsigulkite, atsipalaiduokite, užsimerkite ir sekite kiekvieną savo įkvėpimą bei iškvėpimą. Pirmiausia sutelkite dėmesį į kaklą – įsivaizduokite, kad kvėpuojate skydliauke, kol ta kūno dalimi pajusite, kaip įtraukiate vėsų orą, o iškvepiate šiltą. Pakartokite pratimą keletą kartų, perkelkite dėmesį į saulės rezginį, paskui – į delnus, tarsi „pakvėpuokite“ jais, galiausiai skirkite visą dėmesį kūno sričiai ar organui, kuris jums kelia daugiausiai rūpesčių.
