Išskirtinis interviu su žurnalistą Vitą Lingį myriop pasiuntusiu žmogumi.
Šūvių į kriminalinėmis temomis rašiusį žurnalistą V. Lingį 1993-iųjų spalio 12-osios rytą Vilniuje, Fabijoniškių rajono daugiabučių kieme, paslaptis vėl grąžinama iš užmaršties.
Bausmę Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose atliekantis 45 metų Igoris Achremovas kas rytą pabunda ir eina miegoti su skausmu ir kartėliu.
„Prieš kiek laiko mano tėvai buvo susitikę su V. Lingio broliu Audriumi. Bet jis sakė, kad man niekada neatleis. Esu laišką parašęs ir V. Lingio našlei. Žinau, kad tas laiškas ją pasiekė, bet ji man nieko neatrašė. Suvokiu, kad mano poelgiui nėra jokio pateisinimo. Kartais aš pagalvoju, kad tų žmonių vietoje lygiai taip pat elgčiausi“, − vieną birželio popietę kolonijos administracijos kambaryje šių eilučių autoriui kalbėjo I. Achremovas.
Tik per žingsnį nuo laisvės
Dvidešimt penkeri metai nelaisvės – nedidelė žurnalisto žmogžudystės kaina. Tačiau su bausme, kad ir kokia ji būtų, I. Achremovas susitaikė gerokai anksčiau nei išgirdo teismo nuosprendį.
Už rezonansinę žurnalisto V. Lingio žmogžudystę teisiamųjų suole 1994-ųjų rudenį be I. Achremovo atsidūrė ir anuomet gyvavusios didžiausio sostinėje kriminalinės grupuotės – Vilniaus brigados vadeiva Borisas Dekanidzė ir du žemesnio rango gaujos nariai − Viačeslavas Slavickis, Borisas Bobičenka.
Pastarieji du nors ir gavo griežtas bausmes, paskui teismo buvo anksčiau laiko paleisti ir jau senokai mėgaujasi laisve.
Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, pirmininkaujama Vytauto Greičiaus, skyrė B. Dekanidzei paskutinę šalies istorijoje mirties bausmę. Ji buvo įvykdyta 1995-ųjų vasarą.
Achremovui bausmė buvo pakeista laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Vėliau − sutrumpinta iki 25 metų. Dabar jam yra likę kalėti 8 metai ir 3 mėnesiai.
Šių metų gegužę tik per plauką I. Achremovui neatsivėrė kalėjimo vartai, ir žmogus, nužudęs žurnalistą, būtų galėjęs keliauti kur tik panorėjęs, bet galiausiai jis buvo paliktas už grotų.
Svarstydamas I. Achremovo likimą, teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis yra atlikęs jau daugiau kaip pusę bausmės. Jis iki šiol neturi nuobaudų, įkalinimo įstaigoje 15 kartų skatintas už gerą elgesį ir tik kartą buvo padaręs smulkų nusižengimą.
Neįvardijo konkrečių žmonių
Pasikalbėti su žurnalistu vieno sensacingiausių XX amžiaus Lietuvos kriminalistikos istorijoje nusikaltimo vykdytojas ryžosi ne iš karto. Dar prieš metus jis kategoriškai tvirtino „ne“ ir piktinosi, kad apie jį esą šalies žiniasklaidoje rašoma daug netiesos.
Tačiau prieš kelias dienas, kaip jis teigia, atgavęs psichologinę pusiausvyrą dėl panaikinto paleidimo anksčiau laiko, I. Achremovas pagaliau ištarė: „Galime kalbėtis. Bet iškart perspėsiu − nenoriu pasirodyti nenuoširdus ar šiurkštus, tačiau kai kuriose istorijose minimų asmenų pavardžių nenorėčiau viešinti, nes daugelis anksčiau šalia mūsų buvusių žmonių šiandien yra įtakingi, gerbiami visuomenės veikėjai. Aš nenoriu jiems pakenkti.“
Dviejų valandų pokalbio, kurį stebėjo vienas kolonijos darbuotojas, metu nuteistasis sėdėjo ramiai atsilošęs, emocijas reiškė tik skambiomis frazėmis, šyptelėjimais ar galvos nuleidimu.
Savo giminaičius pažino kalėjime
- Ne per seniausiai buvote tik per nedidelį žingsnį nuo laisvės. Tačiau teismo sprendimu nuspręsta, jog nebūsite paleidžiamas anksčiau laiko. Ar jau buvote suplanavęs, ką veiksite po 17 metų sugrįžęs į laisvę? − „Balsas.lt savaitė“ pasiteiravo I. Achremovo.
Pamąstydavau, ką veiksiu būdamas laisvėje. Žinau, kad pirmiausia reikės įsidarbinti. Bet septyniolika metų nemačiau gyvenimo laisvėje, tad man sudėtinga kalbėti apie konkrečių savo planų įgyvendinimą.
Apskritai, jei čia būdamas ir dar tokiomis aplinkybėmis galvoji apie laisvę, rimtai rizikuoji išprotėti. Sužinojęs, kad nebūsiu paleistas keletą dienų, buvau susikrimtęs ir išvis nenorėjau nieko matyti. Kurį laiką nieko negalėjau veikti. Bet gyvenimas eina į priekį. Tačiau kartkartėmis susimąstydamas apie ateitį, jaučiu baimę. Aš pasijaučiu aklavietėje.
Mane apima nerimas, jei nemirsiu, ir dar atsidursiu laisvėje, ką išvis tenai veiksiu. Juk nespėjau įgyti nei mokslų, nei profesijos. Už grotų patekau būdamas 28 metų. Žvelgdamas į praeitį norėčiau daugelį dalykų pakeisti. Šiandien liūdna, kad tada buvau toks kvailys. Bet kadangi esu padaręs nemažai klaidų, todėl ir patekau čia, kur iki šiol atlieku bausmę...
Mano tėvams daugiau kaip 70 metų. Yra dar brolis, bet jis turi savo šeimą. Tėvai iki ekonomikos krizės turėjo savo verslą, bet dabar pragyvena tik iš pensijos. Brolis iki šiol sukasi savame versle, tačiau ką jis veikia, nežinau.
Suprantu, kada nors atsivers kalėjimo vartai, bet kas toliau? Kol kas man nemenkas galvosūkis, kaip galėsiu išgyventi atsidūręs laisvėje.
- Ar dažnai bendraujate su laisvėje gyvenančiais artimaisiais?
Aš nuolat palaikau ryšius su tėvais, broliu. Taip pat bendravau su pusbroliais, pussesere. Su keliais jų buvome susipažinę tik vaikystėje, todėl buvo malonu praėjus daugeliui metų juos pamatyti. Mes su jais bendravome, kai jie į kalėjimą atėjo aplankyti manęs.
Iš gelbėtojų − į brigadą
- Kaip susipažinote su žmonėmis iš kriminalinio pasaulio?
- Prie Vilniaus brigados prisidėjau maždaug 1988 metais. Grupuotė Vilniuje jau buvo pagarsėjusi. B. Dekanidzė, būdamas dvidešimties, dar 1985 metais subūrė šią gaują, o paskui išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Su juo išvyko dar vienas artimas jo draugas.
Tais metais, kai aš atėjau į brigadą, jai vadovavo žmogus, pravarde Česnokas. Mes tada buvome jauni, naivūs. Aš neturėjau pinigų, man ir rublis atrodė didelis pinigas. Kai susipažinau su brigados žmonėmis, dirbau gelbėtoju prie Žaliųjų ežerų, prižiūrėjau tvarką šiame paplūdimyje.
Mano atlyginimas tais laikais siekė bemaž 30 rublių.
Šioje Vilniaus vietoje anuomet veikė turtingų žmonių pamėgta šašlykinė, į kurią vakarais atvažiuodavo puošniai apsirengę asmenys su brangiomis mašinomis. Pasistiprinę šašlykais, jie su merginomis mėgdavo ežere išsimaudyti ar pasiplaukioti valtimi.
Aš jiems parūpindavau valtį. Taip aš su jais suartėjau.
Praėjus kuriam laikui kažkuris tų žmonių man pasiūlė prasimanyti didesnių pinigų. Paskutiniais sovietinės epochos metais Vilniaus turgavietėse pradėjau žaisti anuomet tarp machinatorių populiarų azartinį žaidimą antpirščiais.
Šiame žaidime man teko būti viršutiniu, kuris turėdavo paimti pinigus iš kitų žaidėjų. Žinoma, dažniausiai apgaule išlošti pinigai būdavo pasidalijami tarp saviškių.
Tais metais 10 procentų nuo išloštos sumos atitekdavo Vilniaus brigados žmonėms.
Dažniausiai susirinkdavome žaisti Vilniaus Kalvarijų turguje. Kai nežaisdavau, su kitais vaikinais stebėdavau aplinką, o sužinojęs apie milicininkų vizitus iškart pranešdavau draugams. Netikėtai pasirodžius pareigūnams, mėgdavome šaukti: „Vasia!“
Toks tada buvo paplitęs kodinis pavadinimas, kai netikėtai turgavietę užgriūdavo milicijos darbuotojai. Bet jie tais laikais irgi buvo korumpuoti, todėl dažniausiai į areštinę išveždavo tik apatiniais laikomus antpirščių žaidėjus. Po kurio laiko gavę išpirką, jie mikliai išleisdavo mūsiškius.
Su brigada pradėjau bendrauti dėl to, kad mane žavėjo jų aplinkoje matomi didžiuliai pinigai. Kai stebėdavau, kaip madingais drabužiais pasipuošę tie žmonės važinėja brangiais automobiliais, o pasilinksminimams išleidžia solidžias pinigų sumas, mane iškart apsvaigino toks gyvenimas. Atrodė, kad šita linksma puota niekada nesibaigs...
Nors vėliau mokiausi Gedimino technikos universitetu pavadintoje aukštojoje mokykloje, netrukus mečiau mokslus, nes tais laikais nebuvo madinga mokytis. Juk pertvarkos ir kooperatyvų amžiaus eroje niekam nerūpėjo mokslai, visi ėmėsi verslo.
- Ar šiandien dar likę nemažai žmonių, suklestėjusių auksiniais Vilniaus brigados laikais. Gal galėtumėte atskleisti tokių asmenų pavardes?
- Iš jų negyvas tik B. Dekanidzė. Likę visi gyvi ir dar šiandien mėgaujasi laisve. Jie yra įtakingi žmonės, sėkmingai verčiasi verslu.
Bet nenorėčiau smulkiau apie juos šnekėti ir savo šnekomis apsunkinti jų gyvenimo...
B.Dekadinzės teismo procesas (ELTA nuotr.)
TIK FAKTAI
Įtakingiausios sostinėje Vilniaus brigados klestėjimo metais Georgijus Dekanidzė ir jo sūnus Borisas dažniausiai laiką leisdavo tuomečiame „Vilniaus“ viešbutyje, kurio savininkas buvo G. Dekanidzė.
Vilniuje sklido legendos, kad anuomet B. Dekanidzei duokles mokėjo daugelis šiame viešbutyje apsilankiusių sostinės verslininkų. Kalbama, kad su prašymais į „Vilniaus“ viešbutį kartkartėmis užsukdavo ir aukšto rango policijos pareigūnai.
Tuomet nedaug trūko, kad Dekanidzės užvaldytų ir Vidaus reikalų ministeriją – jau buvo pradėtos derybos aprūpinti teisėsaugininkus ginklais ir operatyvine technika.
