Išrasti dviratį...
Posakis „išrado dviratį“ dabar naudojamas, kai kas nors kaip naujieną pateikia tai, kas jau girdėta, žinoma, seniai atrasta. Vis dėlto buvo epocha, kai tikrą dviratį iš tiesų reikėjo išrasti.
Sunku įvardyti vieną konkretų asmenį, kurį galima laikyti dviračio išradėju. Ši transporto priemonė įvairiais būdais mėginta atrasti, o paskui tobulinta daugybę kartų, daugelyje pasaulio šalių. Pasak mokslininkų, jau Babilonijos ir Egipto reljefuose bei Pompėjos freskose mėginta pavaizduoti savotiškus dviračių prototipus. Dviračio mechanizmo eskizas sutinkamas ir genialiojo Leonardo da Vincio užrašuose.
1790 metais prancūzų grafas fon Sivrakas išrado vaikams patikusį žaislą – ratinį arkliuką, sumeistrautą iš paprasto pagalio, kurio galuose pritvirtinti ratai. Pasižiūrėjęs į tokį „arkliuką“ baronas K. fon Draizas jį patobulino ir 1817-ųjų liepos 12-ąją pademonstravo „velocipedą“ (išvertus iš lotynų kalbos – „greitos kojos“) – pirmyn ir atgal per valandą nuvažiavo apie 15 kilometrų. Vėliau buvo surengtos ir tolimesnės kelionės. Galiausiai 1819-ųjų birželio 26-ąją užpatentuotas naujas išradimas – dviratis (tuomet dar be pedalų). Pedalai prie jo pridėti tik 1853 metais.
Vėliau dviratis ne kartą tobulintas ir keistas. Pavyzdžiui, iš pradžių konstruktoriai vis didindavo priekinį jo ratą – tai leido vienu pedalų mynimu nuvažiuoti ilgesnį atstumą. Tačiau dviratis išdidintu priekiniu ratu buvo nesaugus, atsitrenkęs į kliūtį dviratininkas tiesiog skrisdavo per jį, taigi kildavo realus pavojus nusisukti sprandą. Elegantiškos damos ir visuomenės grietinėlė buvo pamėgę ir suaugusiesiems pritaikytus triračius.
Daugybė patobulinimų, kurie šiandien masiškai naudojami automobilių pramonėje, visų pirma buvo sukurti būtent dviračiams.
Dviračiai – ne tik transportas
Kuo šiandien žavi dviračiai? Visų pirma tuo, kad jie teikia neabejotinos naudos sveikatai. Antra, ši transporto priemonė yra ekologiška, taigi leidžia bent maža dalele prisidėti prie visuotinio gamtos ir planetos išsaugojimo judėjimo, neteršiant oro automobilių išmetamosiomis dujomis. Trečia, vis daugiau žmonių pasirenka dviratį vadovaudamiesi ekonominiais sumetimais – kai degalų kainos šoka kadrilį kažkur padebesiuose, nori nenori tenka pasidairyti taupesnių alternatyvų. Galiausiai pasivažinėjimai dviračiu – puiki laisvalaikio leidimo forma įvairaus amžiaus žmonėms.
Važiavimas dviračiu – užsiėmimas, kuriam reikia gana daug energijos. Toks fizinis krūvis stiprina raumenis, gerina širdies veiklą, skatina kvėpavimo procesus, o tai teigiamai veikia medžiagų apykaitą.
Širdis. Akimirką, kai minate dviračio pedalus, širdies raumuo pradeda intensyviau susitraukinėti, taip jis treniruojamas, didėja raumens ištvermė. Svarbiausia – nepersistenkite, nesigriebkite pernelyg didelių krūvių, treniruotis pradėkite pamažu.
Nervų sistema. Riedant dviračiu gana lengva iš galvos išmesti nerimastingas mintis, pailsėti nuo kasdienių rūpesčių. Moksliškai įrodyta, kad važiavimas dviračiu – puikus būdas atsikratyti streso ir nervinės įtampos. Panašaus efekto padeda pasiekti ir kita fizinė veikla, tačiau važiavimas dviračiu unikalus sportas, nes procesas vyksta gryname ore, prieš akis greitai keičiasi vietovės, peizažai, dėmesys neišvengiamai šokinėja nuo vieno objekto prie kito, tenka stebėti ir vertinti aplinkos sąlygas, reaguoti į įvairias situacijas – tai, be abejo, padeda atsitraukti nuo stresą keliančių minčių, padeda pailsinti mąstymą, o vėliau su nauju įkvėpimu grįžti prie įprastos veiklos.
Kvėpavimas. Važiuojant dviračiu kvėpavimas suaktyvėja, plaučiai ventiliuojasi, kraujas prisotinamas deguonies. Tai teigiamai veikia darbingumą, gerina atmintį, nes kraujas geriau smegenis aprūpina deguonimi. Be to, toks aktyvus kvėpavimas sumažina kvėpavimo takų ligų riziką. Taigi važinėjimą dviračiu medikai ypač rekomenduoja rūkantiesiems, kuriems vis nepavyksta atsikratyti šio žalingo įpročio: aktyviai kvėpuojant ir suintensyvėjus plaučių aeracijai iš organizmo lengviau šalinamos tabake esančios toksinės medžiagos.
Kojų raumenys. Dviratis – bene geriausias būdas atgauti kojų ir klubų raumenų formą. Važiavimas dviračiu taip pat padės atsikratyti riebalinio audinio pertekliaus. Pamėginkite reguliariai paminti pedalus ir visai netrukus pajusite skirtumą. Važinėjantis dviračiu lavėja kojų raumenys, jie ne „prisipumpuoja“, o dailiai išryškėja, užpakaliukas stangrėja. Dar vienas pliusas – taip mankštinant raumenis švelnėja venų varikozės simptomai. Kai sukamaisiais kojų judesiais minate pedalus, kraujas kraujagyslėse ima cirkuliuoti sparčiau, o tai padeda išvengti „užsistovėjimo mazgų“. Taip pat suintensyvėja kraujotaka mažojo dubens srityje, taigi minant pedalus užtikrinama ir lytinių organų ligų profilaktika.
Regėjimas. Taip, taip, nesistebėkite, dviratis išties gali pagerinti regėjimą. Viskas labai paprasta: važiuojant dviračiu tenka nuolat stebėti, kas vyksta šonuose, žvilgsnis fokusuojamas į įvairiu atstumu esančias galimas kliūtis. O tai – puiki treniruotė akių raumenims. Taip mažinama trumparegystės riziką.
Imunitetas. Iš statistikos matyti, kad žmonės, kurie reguliariai važinėjasi dviračiu, peršalimo ligomis serga 70 procentų rečiau nei tie, kurie šią transporto priemonę paliko tik vaikystės prisiminimuose.
Kokį dviratį pasirinkti?
Dabar dviračių įvairovė išties plati. Jie pritaikyti važinėtis įvairiomis vietovėmis ir įvairiais stiliais.
Plento dviratis – patogus važiuoti geros dangos keliais, specialiai dviračiams skirtais takeliais. Šie dviračiai lengvi, išsiskiria puikia aerodinamika, jų padangos siauros, vairas riestas.
Kalnų dviratis sukonstruotas taip, kad būtų patogu važinėti kalnuotomis vietovėmis ir bekele. Šie dviračiai itin populiarūs ir Lietuvoje, mat nesant patogių važiavimo sąlygų, riedant duobėtais keliais ir šokant per aukštus šaligatvius šį dviratį suvaldyti lengviau nei plento. Kalnų dviračiai turi daug pavarų (21–27), pritaikyti važinėti įvairiomis sąlygomis – akmenuotu keliu, minkštu gruntu, per drėgną žemę, purvą ir kt. Dėl plataus ir tiesaus vairo galima patogiai suvaldyti transporto priemonę, riedančią minkštu gruntu.
Turistinis dviratis – idealiai pritaikytas kelionėms, kasdienėms išvykoms (pavyzdžiui, į darbą). Šiais dviračiais galima pervežti krovinius, jie turi keletą patogių bagažinių, purvasargius. Vairas – klasikinis, su ragais. Ant šio dviračio sėdima tiesiai, tokia nugaros padėtis sveikiausia vykstant į tolimesnes keliones. Tiesa, jie neišsiskiria manevringumu.
BMX dviračiai skirti ne tik važinėjimui, bet ir akrobatikai ant rampos, tiltelių ir kt. Šiam stiliui pritaikyti dviračiai turi papildomas atramas kojoms, jų vairas išriestas į viršų, ratai gana platūs, rėmas – mažas, bet itin tvirtas. Vairo konstrukcija leidžia priekinį ratą apsukti 360 laipsnių kampu.
Kasdienės taisyklės dviračių gerbėjams
* Geriau nesėskite ant dviračio ką tik pavalgę – luktelėkite bent pusvalandį (jei tik lengvai užkandote) arba valandą (jei sukirtote sočius pietus).
* Pajutus skausmą kelių sąnariuose bet kokią tolimesnę išvyką dviračiu geriau atidėti.
* Pasirūpinkite, kad kelionėje nekamuotų troškulys – organizmui dehidratuojant greitai prarandama energija. Vežiokitės buteliuką vandens.
* Stebėkite savo laikyseną: tinkamai sureguliuokite vairo, sėdynės aukštį.
* Prieš tolimesnę kelionę padarykite apšilimą, kad raumenys būtų pasiruošę fiziniam krūviui.
Dviratis ir... vyriška potencija
Ar dviratis gali pakenkti vyrų potencijai? Tiesą sakant, klausimas anaiptol ne kvailas, žiniasklaidoje nuolat pasirodo straipsnių, kad ilgas sėdėjimas ant dviračio neigiamai veikia tiek vyrų potenciją, tiek vaisingumą. Kaip yra iš tiesų?
Išties išorinių lytinių organų sumušimų ir traumų tikimybė važiuojant dviračiu kiek padidėja. Važiuodamas 30 kilometrų per valandą greičiu 70 kilogramų sveriantis vyras dviračio rėmu gali susimušti intymiausią vietą su 250 kilogramų prilygstančia jėga. Sutikite, tai tikrai nejuokinga. Vis dėlto tinkamai įvertinus kelio sąlygas ir pasirinkus saugų greitį tokia rizika sumažinama iki minimumo.
Pasak medikų, dviračių sporto profesionalai problemų su potencija turi du–tris kartus rečiau nei visi kiti vyrai.
Dviratis per piką: nauda ar žala?
Viena – riedėti ramiu parko takeliu ar nuošaliu vieškeliu, ir visai kas kita laviruoti dviračiu judriomis miesto gatvėmis per piką. Pats dviratis ekologiškumo dėl to nepraranda. Tačiau dviratininkui neišvengiamai tenka kvėpuoti automobilių išmetamosiomis dujomis ir gatvės dulkėmis. Specialistai paskaičiavo, kad net savaitė pasivažinėjimų judriomis miesto gatvėmis gali neigiamai paveikti sveikatą. Eksperimente dalyvavo 20 savanorių, kurie greitu tempu važinėjosi dviračiais judriomis didmiesčių gatvėmis. Po savaitės atlikus tyrimą paaiškėjo, kad jų plaučiai užteršti kur kas stipriau nei buvo eksperimento pradžioje.
Tiesa, nustatyta, kad kur kas labiau užteršiami būtent profesionalių dviratininkų, važinėjančių miesto gatvėmis sparčiu tempu, plaučiai. Ištyrus kitą savanorių grupę nustatyta, kad tiek pat važinėjant ramesniu tempu žala sveikatai nepalyginamai mažesnė. Kodėl? Atsakymas paprastas: važinėjant greitai, sportiniu tempu, itin svarbu kvėpavimo ritmas. Taigi pirmosios grupės dviratininkai važiavo sparčiai, kvėpavo tolygiai ir giliai. Antrosios, mėgėjų grupės, savanoriai, važiavimo ir kvėpavimo tempą derino su esama situacija: tada visai nesunku pravažiavus pro šalį netvarkingam sunkvežimiui sulaikyti kvėpavimą, minant pedalus judria gatve kvėpuoti ne taip giliai, atsigriebti įsukus į nuošalesnius keliukus ir pan. Taip į plaučius patenka mažiau sveikatai žalingų dalelių.
Kaip apsisaugoti važinėjant judriomis gatvėmis?
1. Visada kvėpuokite tik pro nosį – joje yra natūralių filtrų, kurie sulaiko didesnę aplinkos teršalų ir dulkių dalį, taip kenksmingos dalelės nepasiekia plaučių.
2. Važiuodami judriu keliu nekvėpuokite pernelyg giliai.
3. Po pasivažinėjimo atlikite bent keletą kvėpavimo pratimų.
4. Jei tik įmanoma, venkite važinėtis judriomis gatvėmis arba stenkitės jomis riedėti ne per piką.
Laura Mureikaitė
