Londone vykstantis teismo procesas atskleidžia naujus faktus apie vieną įdomiausių periodų naujausioje Rusijos istorijoje. Šis procesas truks dar ilgai, bet forbes.ru skelbia, ką naujo sužinojome iš dviejų pagrindinių jo dalyvių – Boriso Berezovskio ir Romano Abramovičiaus parodymų.
1. V. Putinas ir B. Berezovskis praėjusio amžiaus paskutinįjį dešimtmetį buvo draugai, V. Putino rinkiminei kampanijai „Sibnieft“ išleido 50 mln. dolerių.
Teisme B. Berezovskis papasakojo apie savo santykius su V. Putinu. Anot oligarcho, jie susipažino 1991 metais Sankt Peterburge ir tapo draugais - dažnai susitikdavo ir kartu atostogaudavo. Praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje V. Putinas keletą dienų svečiavosi pas B. Berezovskį jo namuose Šveicarijos mieste Gštade.
Draugystė nutrūko 2000 metais, po povandeninio laivo „Kursk“ katastrofos, kai televizijos kanale ORT, kuris priklausė B. Berezovskiui, nuskambėjo kritika V. Putino adresu. 2000 metų rugpjūtį susitikimuose su prezidento administracijos vadovu Aleksandru Vološinu ir V. Putinu B. Berezovskiui buvo pasiūlyta parduoti ORT arba sėsti į kalėjimą. Greitai po to su V. Putinu susitiko B. Berezovskio partneris Badri Patarkacišvili. Susitikimo metu buvo dar kartą išsakytas reikalavimas parduoti ORT.
R. Abramovičius tvirtina, kad jis „nebuvo artimas su Putinu“, tačiau, nežiūrint to, tarp jų buvo „geri santykiai“. R. Abramovičius ir V. Putinas susitiko 2000 metų lapkričio 29 dieną – likus kelioms dienoms iki reido į ORT. R. Abramovičius ORT įsigijo, suderinęs šį reikalą su V. Putinu ir A. Vološinu, kurį R. Abramovičius pavadino savo draugu. Garsiojo oligarchų pokalbio Le Bourget oro uoste metu R. Abramovičius užsiminė, kad V. Putino priešrinkiminei kompanijai „Sibnieft“ išleido 50 mln. dolerių.
2. „Sibnieft“ pardavimo aukcionas buvo inscenizuotas.
Londono teisme R. Abramovičius papasakojo apie tai, kaip vyko „Sibnieft“ - svarbiausiojo šalies naftos aktyvo privatizacija 1995 metais aukcioną laimėjo „Nieftenaja finansovaja kompanija“ (NFK) ir bankas „SBC-Agro“, sumokėję tik 300 tūkst. dolerių daugiau, nei pradinė aukciono suma – 100,3 mln. dolerių.
Pergalę R. Abramovičiui užtikrino B. Berezovskis ir B. Patarkacišvili. B. Berezovskis įtikino banką „Menatep“, kuris taip pat dalyvavo aukcione, nurodyti mažesnę sumą nei NFK. Dar vienas pretendentas – kompanija „Sameko“, už kurios stovėjo „Inkombank“ - atšaukė savo atstovą, likus 15 minučių iki aukciono pradžios. Dėl to susitarė B. Patarkacišvili.
R. Abramovičius papasakojo apie pirkinio finansavimo schemą: paaiškėjo, kad „Sibnieft“ buvo nupirkta už jos pačios pinigus – už kreditus, kurie buvo išduoti „Nojabrskneftegaz“ ir Omsko NPZ: „Mes pritraukėme Vakarų finansavimą, kuris keliavo į „Nojabrskneftegaz“, o ši į kompaniją, savo ruožtu, pervedė tuos pinigus. Schemos gale juos gavo vyriausybė... Mes užstatėme ilgalaikius naftos tiekimo kontraktus, kitų metų kontraktus ir gautus pinigus per banką „SBS-Agro“ pervedėme vyriausybei“.
3. R. Abramovičius „atpirko“ visas savo išlaidas, skirtas aliuminio aktyvams pirkti, sudaręs vos vieną sandorį su Olegu Deripaska 2000 metais R. Abramovičius nupirko „Trans World Group“, kuri priklausė broliams Rubenams ir Čiornams, Bratsko, Krasnojarsko ir Novokuznecko aliuminio gamyklas ir Ačinsko molžemio kombinatą.
Teisme jis papasakojo, kad sudaryti sandorį jam pagelbėjo B. Patarkacišvili, vedęs derybas su Krasnojarsko krašto gubernatoriumi Aleksandru Lebedžiu ir O. Deripaska.
„Be Badri aš ten nebūčiau lindęs niekada. Ten kas trys dienos ką nors nužudydavo. Man toks verslas nebuvo reikalingas“, – pasakė R. Abramovičius. Kontrakte, be R. Abramovičiaus, pirkėjais buvo įvardyti Jevgenijus Švidleris, B. Patarkacišvili ir ofšorinės kompanijos „Runicom Fort“, „Gallenton“, „Palmtex“ ir „Dilcor“.
Po keleto mėnesių „Sibnieft“ ir O. Deripaskos „Cibal“ sujungė savo aktyvus į holdingą „Rusal“. Sandorio schema buvo tokia, kad R. Abramovičius, tapęs lygiateisiu O. Deripaskos partneriu holdinge „Rusal“, gavo iš O. Deripaskos lygiai tokią pačią sumą, kurią prieš keletą mėnesių sumokėjo už aliuminio aktyvus TWG — 575 mln. dolerių.
4. „Sibnieft“ panaudojo schemas mokesčiams nemokėti per ofšorines kompanijas.
Teisme buvo pagarsinta informacija apie įvairias schemas mokesčių mokėjimui išvengti ir pinigams perkelti į užsienį, kurias naudojo E. Abramovičiaus kompanijos. Pats R. Abramovičius netiesiogiai patvirtino, kad šios schemos buvo naudojamos.
Pirma, buvo kalbama apie „Sibnieft“ mokesčių „optimizavimą“ per vidaus ofšorines kompanijas. Nuo 1998 metų „Nojabrsknieftegaz“ parduodavo beveik visą išgautą naftą (98 proc.) tarpininkams, registruotiems Čiukčių autonominėje apygardoje ir Kalmukijoje, o šie perparduodavo ją kompanijai „Sibnieft“ už 2-3 kartus didesnę kainą.
Be tarpininkų mokesčio norma būtų buvusi 35 proc. Dėl ofšorinių kompanijų galimybės nemokėti regioninės pelno mokesčio dalies ta norma sumažėjo iki 11 proc., o tai, kad daugiau kaip pusė jų darbuotojų buvo neįgalūs - net iki 5,5 proc. Tarpininkaujančios firmos buvo prijungtos prie „Sibnieft“ 2001 metais.
Banko „Renesans“ vertinimu, dvi Kalmukijos tarpininkaujančios firmos „Olivesta“ ir „Vesta“ gavo 2000 metais 300 mln. JAV dolerių grynojo pelno. Abi šios kompanijos perkeldavo pinigus į užsienį per Latvijos prekybos banką (LPB). Tarp kitko, pinigai buvo pervedami į Panamos kompanijos „Palmex S.A.“ sąskaitas pagal technikos (sunkvežimių ir buldozerių) pirkimo kompanijai „Rusal“ sutartis. Dalis „Rusal“ akcijų priklausė „Palmex“. Paskui sutartys būdavo atšaukiamos, o pinigai pervedami atgal į LPB.
Antra, visą eksportuojamą naftą iš „Sibnieft“ pirkdavo prekybos nafta bendrovės „Runicom S.A.“ (registruota Šveicarijoje 1994 metais, jai priklausė 12,22 proc. „Sibnieft“) ir „Runicom Ltd“ (registruota Gibraltare, valdė „Runicom S.A.“). R. Abramovičius pareiškė, kad abi bendrovės priklausė jam, ir padarė prielaidą, kad per 1996-2000 metus jų pelnas galėjo būti šimtai milijonų dolerių.
5. R. Abramovičius nebaigė Maskvos automobilių kelių instituto, „niekada nebuvo geras studentas“, „truputį kalba“, bet nemoka skaityti angliškai.
Pirmąją R. Abramovičiaus apklausos dieną buvo kalbama apie jo biografiją. R. Abramovičius prisipažino, kad taip ir nebaigė Maskvos automobių kelių instituto, kuriame mokėsi „iš pradžių vakariniame, o vėliau neakivaizdiniame skyriuje“. „Sibnieft“ valdybos narių sąraše, kurį perskaitė B. Berezovskio advokatas, buvo įrašyta, kad R. Abramovičius išstojo iš šio instituto 1987 metais. Pats R. Abramovičius pripažino, kad tai netiesa. Jis papasakojo, kad iškart po mokyklos baigimo pusantrų metų mokėsi Uchtos pramonės institute, o paskui jį pašaukė į kariuomenę.
Pirmąjį aukštosios mokyklos baigimo diplomą R. Abramovičius gavo tik 2001 metais, kai baigė Maskvos teisės akademijos neakivaizdinį skyrių. Po keleto B. Berezovskio advokato Lawrence'o Rabinovittso klausimų, darančių užuominą į tai, jog R. Abramovičius, gavęs teisininko diplomą, nelabai gerai susigaudo teisiniuose klausimuose, R. Abramovičius atsakė, kad „niekada nebuvo geras studentas ir nežino visko apie įstatymus“.
Teisme R. Abramovičius pareiškė, kad nemoka anglų kalbos, todėl parodymus davė rusiškai. Tačiau per pertraukas jis kalbėjosi su L. Rabinovittsu ir „Daily Telegraph“ korespondentu angliškai, o apklausos metu paaiškėjo, kad jis susigaudo angliškoje juridinėje terminologijoje. Kaip pastebėjo „The Guardian“ korespondentas, R. Abramovičius „truputį kalba angliškai, bet visai nemoka skaityti“.
6. B. Patarkacišvili vardu buvo įforminta 25 proc. „Rusal“ akcijų.
Paskutinę apklausos dieną R. Abramovičius pripažino, kad B. Patarkacišvili buvo mažiausiai formalus „Rusal“ bendrasavininkis. B. Berezovskio advokatas L. Rabinovitts parodė sutartį, kurioje tvirtinama, kad nuo 2000 metų kovo B. Patarkacišvili buvo „Rusal“ 25 proc. akcijų beneficiantas. R. Abramovičius tvirtina, kad B. Patarkacišvili tapo savininku tik laikinai ir tik dokumentuose, kad būtų galima jam įforminti išmokas.
7. Būsimas milijardierius Jevgenijus Švidleris kompanijoje „Sibnieft“ uždirbdavo „aiškiai mažiau kaip 200 tūkst. dolerių“, o jos bendrasavininkiu buvo tik dokumentuose.
R. Abramovičiaus partneris, vėliau „Sibnieft“ prezidentas ir milijardierius Jevgenijus Švidleris suvaidino lemiamą vaidmenį, gaunant Vakarų paskolas kompanijai „Nojabrsknieftegaz“ ir Omsko naftos perdirbimo gamyklai. „J. Švidleris niekuomet, kaip man atrodo, neturėjo interesų kompanijoje „Sibnieft“, - pasakė R. Abramovičius teisme. Pagal dokumentus, kuriuos perskaitė B. Berezovskio advokatas, 2000 metais išmokos visiems „Sibnieft“ direktoriams ir valdybos nariams sudarė 200 tūkst. JAV dolerių. Tai yra, J. Švidleris gaudavo „aiškiai mažiau kaip 200 tūkst. dolerių“, - pareiškė R. Abramovičius. Į klausimą, kaip J. Švidleris galėjo praturtėti, gaudamas tokį nedidelį atlyginimą, R. Abramovičius atsakė: „Jis vėliau tapo mano partneriu. Rodos, pirmasis bendras mūsų sandoris – tai „Farmstandart“.
Vėliau R. Abramovičius pripažino, kad J. Švidlerio vardu buvo įforminta 98 proc.Šveicarijos prekybos bendrovės „Runicom S.A.“ akcijų. O jam priklausė 12,22 proc. „Sibnieft“ akcijų. R. Abramovičius pridūrė, kad tikrasis „Runicom“ savininkas buvo, vis dėlto, jis pats, o akcijų užrašymas J. Švidleriui buvo formalumas.
8. B. Berezovskis rengėsi privatizuoti kompaniją „Aeroflot“ ir sujungti ją su „Transaero“.
B. Berezovskis papasakojo apie savo planus privatizuoti aviacijos bendrovių aktyvus ir perkelti juos į ofšorines kompanijas. „Buvo diskutuojama praktiškai dėl visų vertingiausių aktyvų, kuriuos <...> mes dalijomės su Badri [Patarkacišvili]. Mes diskutavome dėl „Sibnieft“, aliuminio, televizijos, laikraščių aktyvų, būsimo „Aeroflot“ privatizavimo, kompanijos „Transaero“, kurią tuo metu mes jau turėjome savo nuosavybėje“, - papasakojo jis. „Aeroflot“ po privatizavimo buvo planuojama sujungti su „Transaero“.
B. Berezovskis tvirtina, kad areštavus „Aeroflot“ generalinio direktoriaus pirmąjį pavaduotoją Nikolajų Gluškovą ten ir toliau veikė jo sukurtos schemos, pavyzdžiui, bendradarbiavimas su Šveicarijos kompanija „Andava“, per kurią, anot Rusijos tyrėjų versijos, iš „Aeroflot“ buvo vagiami pinigai. N. Gluškovo areštą B. Berezovskis iškart įvertino kaip mėginimą daryti jam spaudimą. N. Gluškovas, liudijęs teisme, papasakojo, kad žinojo apie tai, jog B. Patarkacišvili vedė derybas dėl jo išlaisvinimo 2001 metais su Saugumo tarybos sekretoriumi Sergiejumi Ivanovu.
Apie N. Gluškovą R. Abramovičius, B. Berezovskis ir B. Patarkacišvili kalbėjo susitikime, vykusiame Le Bourget oro uoste gruodžio 6 dieną. Tuomet R. Abramovičius pasakė, jog nemano, kad N. Gluškovą areštuos, ir pridūrė: „Man užvakar paskambino Krasnenkeras (buvęs „Aeroflot“ generalinio direktoriaus pavaduotojas) ir paklausė: „Kaip tu manai, rytoj neareštuos? Kaip tu manai, ką daryti? Jūs apie tai negirdėjote, nori jį areštuoti, ar ne? O aš pasakiau, kad jeigu tave areštuos, tai kas nors paskambins“.
N. Gluškovas buvo areštuotas kitą dieną, anot B. Berezovskio advokato versijos, todėl, kad sandoris dėl ORT pardavimo nebuvo užbaigtas gruodžio 6 dieną. R. Abramovičius neigia, kad N. Gluškovo areštas buvo susijęs su ORT sandoriu ir buvo naudojamas B. Berezovskiui paspausti: „Aš nežinau, kodėl tai įvyko. Tikimybė, kad žmogų areštuos, jeigu generalinio prokuroro pavaduotojas kalba, kad jį areštuos, gana didelė. Artima 100 procentų“.
9. B. Berezovskis ir R. Abramovičius per ketverius metus aštuonis kartus ilsėjosi kartu, bet tai nebuvo „tvirta vyriška draugystė“.
R.Abramovičius papasakojo, kad jie su B. Berezovskiu susipažino 1994 metų pabaigoje, „prieš Naujuosius metus“. Jis tvirtina, kad tuo metu praktiškai nieko nežinojo apie B. Berezovskio verslo interesus. Žinojo tik tiek, kad tas „pardavinėja mašinas – naujas ir padėvėtas“ ir susijęs su „AVVA“ - „viena iš tuo metu egzistavusių piramidžių“.
„Visus 1995 metus aš praleidau B. Berezovskio priimamajame, laukdamas paskirtų susitikimų, aš to nevadinčiau draugyste“, - pasakė R. Abramovičius. Išaiškėjo, kad jų santykiai buvo „tiesiog geri“, jie „daug laiko praleisdavo drauge, kartu poilsiaudavo“. R. Abramovičiaus žmona Irina dažnai sutikinėdavo B. Berezovskio žmoną Jeleną Gorbunovą. 1995 metų rugpjūčio mėnesį B. Berezovskio, R. Abramovičiaus, Piotro Aveno ir Andriejaus Blocho šeimos kartu poilsiavo Ispanijoje, o iš viso nuo 1996 iki 2000 metų abu oligarchai poilsiavo kartu mažiausiai aštuonis kartus. R. Abramovičius buvo kviečiamas į visus B. Berezovskio gimtadienius nuo 1996 iki 2000 metų, bet, kaip tvirtina jis pats, buvo tik dviejuose. Pasakodamas apie atsakomuosius B. Berezovskio vizitus, R. Abramovičius susipainiojo savo parodymuose. Iš pradžių jis teigė, kad B. Berezovskis taip pat keletą kartų buvo jo gimtadieniuose, bet jau po kelių minučių pareiškė priešingai: jis negali prisiminti, kad B. Berezovskis būtų nors sykį priėmęs jo kvietimą.
R. Abramovičius pasakė, kad jų draugystė buvo paremta tuo, kad jis reguliariai mokėjo B. Berezovskiui: „Kiekvieną kartą, kai jis kviesdavo mane į svečius, aš atvažiuodavau, bet draugystė, apie kurią mes kalbame, tvirta draugystė, didelė draugystė, vyriška draugystė – tai ne vienas ir tas pats“. Kaip teigia R. Abramovičius, jų santykiai pašlijo po povandeninio laivo „Kursk“ katastrofos. Po to, pasak R. Abramovičiaus, ne tik jis pats, bet ir daugelis kitų B. Berezovskio pažįstamų nustojo su juo bendrauti.
10. R. Abramovičius išsamiai papasakojo, kas tai yra „stogas“.
R. Abramovičius išsamiai papasakojo Londono teisme apie rusišką „stogo“ institutą. Pagal jo versiją B. Berezovskis niekada nebuvo jo verslo partneris, o gaudavo pinigus už politinio „stogo“ suteikimą. „Stogas“ reiškia konkrečią paslaugą. Tai ne pasikeitimas paslaugomis, o besitęsiantys santykiai su daugiau mažiau reguliariais mokėjimais“, – pasakė jis.
B. Berezovskis, anot R. Abramovičiaus, „faktiškai tapo politine korporacija, pasiskyrė politiniu stambaus verslo lyderiu – šiai korporacijai visi mes dirbome“. 1995 metų kovą R. Abramovičius sumokėjo B. Berezovskiui 8 mln. JAV dolerių už paramą perkant „Sibnieft“. 1995 metų rudenį jis sumokėjo B. Berezovskiui dar 5 mln. dolerių grynaisiais ir 4 mln. dolerių pervedė į „LogoVAZ“ sąskaitas. Toliau, kaip tvirtina R. Abramovičius, jis sumokėjo 80 mln. dolerių 1996 metais ir po 50 mln. dolerių 1997 ir 1998 metais. 1999 metais jis mokėjo už „TV6“ ir „Kommersant“.
,,Mes mokėjome už ORT, apmokėdavome B. Berezovskio kreditines korteles, jo pilį Pietų Prancūzijoje“, – pridūrė jis. Paskutinį mokėjimą – 1,3 mlrd. dolerių 2001 metais R. Abramovičius taip pat vadina mokesčiu už „stogą“. B. Berezovskis „buvo bangolaužis. Jis pašalindavo visas problemas. Būtent už tai mes jam ir mokėdavome“.
11. R. Abramovičius tarėsi su V. Putinu prieš pirkdamas ORT, pinigai už akcijas buvo pervedami per Latvijos banką.
R. Abramovičius prisipažino, kad tarėsi su prezidento administracija prieš pirkdamas ORT. „Jeigu šalies prezidentas ar ponas Vološinas man būtų pasakę nepirkti ORT akcijų, aš jų nebūčiau pirkęs. Tai sprogstamai pavojingas produktas tos akcijos“, – pasakė jis. Su V. Putinu buvo svarstomas pinigų sumokėjimo už ORT akcijas klausimas.
Štai ką kalbėjo R. Abramovičius Le Bourget aerouoste susitikimo su B. Berezovskiu ir B. Patarkacišviliu metu: „Iš pradžių jūs man sakėte, kad jūs tai norite gauti legaliai (...). O po to iškilo klausimas, kad jūs pinigus norite paimti iš Maskvos, ir todėl reikia gauti Centrinio banko sprendimą. Aš pasakiau, kad tai rizikinga. Aš dėl to nuėjau pas Vladimirą Vladimirovičių. Jis pasakė, kad, jeigu jūs sugebėsite padaryti tai tyliai, be skandalo, aš nesiimsiu jokių veiksmų, bet ir nepadėsiu. O jeigu jūs norite skandalo... Maža to, kad jūs norite parduoti, o dar ir uždirbti, o dar ir pinigus praleisti. Todėl aš atsisakau. Jeigu jūs sugebėsite padaryti taip, kad aš tame nedalyvaučiau, aš neprieštarausiu. O kadangi pinigai B.Berezovskio, be abejonės, tuo užsiims Geraščenko arba jo pavaduotojas, o ne eilinis klerkas, tad mums vargiai pasiseks“.
Kaina už 49 proc. ORT akcijų buvo 150 mln. dolerių, tačiau R. Abramovičius viso sumokėjo 164 mln., kad legalizuotų pinigus. Nedidelė dalis pinigų buvo išmokėta Rusijoje, o likusi suma buvo pervesta į B. Berezovskio ir B. Patarkacišvilio sąskaitas per Latvijos prekybos banką.
Anot R. Abramovičiaus, pirkdamas ORT, jis „gelbėjo savo kitą verslą ir padėjo Badri ir Berezovskiui“.
12. R. Abramovičius, B. Berezovskis ir B. Patarkacišvili aptarinėjo Le Bourget B. Berezovskio pinigų išėmimą ir legalizavimą.
Vienas svarbiausių įrodymų, kuriuos teisme pateikia B. Berezovskis, yra jo paties, R. Abramovičiaus ir B. Patarkacišvili pokalbio, vykusio 2000 metų gruodį Le Bourget oro uosto VIP salėje, įrašas. B. Patarkacišvili užsakymu jį padarė vienas iš patikėtinių Andrejus Lugavojus (tuo metu – ORT saugumo tarnybos vadovas), nupirko B. Berezovskis. Didžiąją susitikimo laiko dalį buvo aptariamas B. Berezovskio ir B. Patarkacišvili, kurie tuo metu jau gyveno užsienyje, pinigų pervedimas ir jų legalizavimas.
Pokalbio metu B. Berezovskis kalba apie savų aktyvų legalizavimą: „Aš noriu, kad stambi užsienio kompanija sutvarkytų mano nuosavybę. Ir pervestų tą nuosavybę pas save, į tą kompaniją, arba perduotų jos valdymą. Kad ta kompanija atstovautų mano interesus. Štai ko aš noriu. Aš noriu, kad tai būtų oficialu. Kad toji kompanija valdytų mano akcijas ir kad būtų aišku, kad tos akcijos tikrai yra mano.“
Kalbama apie jo dalies kompanijoje „Rusal“ legalizavimą. R. Abramovičius kalba, kad tai neįmanoma, nes be jo – B. Berezovskio ir B. Patarkacišvili bendrovėje „Rusal“ yra ir kiti savininkai: „Jeigu mes legalizuosimės, tai ir jie turi legalizuotis. Juk negali būti taip, kad viena pusė legalizuota, o kita – ne“. Vardindamas bendrasavininkius jis kalba: „Ir ten visi atsiras: ir Bykovas, ir Miša, ir Antonas, ir Aksionas, ir Olegas Deripaska“.
Čia, reikia manyti, kalbama apie buvusį „KrAZ“ vadovą Anatolijų Bykovą, Antoną Malevskį, Sergejų Aksionovą ir Michailą Čiorną iš Izmailovo nusikalstamos grupuotės. Dabar O. Deripaska neigia savo ryšius su M. Čiornu.
13. Dalijantis „Sibnieft“ B. Patarkacišvili norėjo gauti 2,5 mlrd. dolerių.
2001 metais R. Abramovičius sumokėjo B. Berezovskiui 1,3 mlrd. JAV dolerių. Kaip tvirtina R. Abramovičius, tai buvo paskutinis mokėjimas už politinį „stogą“, nepaisant to, kad 2001 metais B. Berezovskis jau nebeturėjo jokios įtakos Rusijoje. „Taip aš pirkau sau laisvę“, - pareiškė R. Abramovičius. Kaip tvirtina B. Berezovskis, tai buvo užmokestis už jo dalį kompanijoje „Sibnieft“, be to, sandorio suma buvo aptarinėjama keliuose susitikimuose Miunchene, Paryžiuje ir Kelne 2001 metų gegužę.
Iš pradžių B. Patarkacišvili neva minėjo 2,5 mlrd. dolerių kainą. R. Abramovičius tą neigia ir sako, kad buvo kalbama tik apie 1,3 mlrd. dolerių, be to, 2002 metais jis primokėjo B. Patarkacišviliui dar 377 mln. dolerių, kadangi šis prarado 20 procentų, pervesdamas pinigus. „Kodėl aš apskritai sutikau? Jis buvo atkaklus. Jis galėjo mane įtikinti. Aš apskritai po kiekvieno susitikimo su juo išvažiuodavau patyręs papildomų išlaidų“, - pasakė R. Abramovičius.
14. Kolegos deputatai R. Abramovičiaus prašymu balsavo vietoj jo: dokumentus Rusijoje galima pasirašinėti atgaline data.
R. Abramovičius buvo paklaustas, kaip jis galėjo balsuoti Dūmoje gruodžio 14 ir 20 dienomis, jeigu, kaip jis pats tvirtina, tuo metu buvo Čiukčijoje. Atsakydamas R. Abramovičius paaiškino, kad jis tuo metu tikrai nedalyvavo Dūmos posėdyje, bet savo kortelę perdavė buvusiam Krasnojarsko krašto gubernatoriui Zubovui, kuris ir pabalsavo vietoj jo.
Be to, R. Abramovičius prisipažino, kad pasirašinėjo dokumentus atgaline data, pasakęs, kad Rusijoje tai yra paplitusi praktika.
15. R. Abramovičius išvykdavo iš Rusijos be pasienio tarnybos spaudų, jo asmeniniu lėktuvu galima nuskristi iš Maskvos į Nicą per 3,5 valandos.
Diomedia nuotr.
R. Abramovičiaus ir L. Rabinovičiaus nuomonės nesutapo dėl to, kada ir kur B. Berezovskis ir R. Abramovičius buvo susitikę 2000 metais. Nuomonės išsiskyrė dėl dviejų oligarchų susitikimo B. Berezovskio pilyje Prancūzijoje, Antibų kyšulyje, kurio metu buvo aptariamas ORT pardavimas ir ką tik areštuoto Nikolajaus Gluškovo likimas.
Kaip tvirtina B. Berezovskio advokatas, susitikimas įvyko tarp gruodžio 7 ir 9 dienos. R. Abramovičius tvirtina, kad šio susitikimo niekada nebuvo, o gruodžio 7- 9 dienomis jis buvo Rusijoje ir Dūmoje svarstė įstatymo projektą dėl valstybinės simbolikos. Norint atkurti tikslias susitikimų datas buvo aptarinėjamas R. Abramovičiaus asmeninio lėktuvo „Gulfstream G5“ greitis ir spaudai jo užsienio pase. Paaiškėjo, kad kai kuriais atvejais ten buvo tik rusiški atvykimo spaudai, bet nebuvo prancūziškų išvykimo spaudų. Neliko jo pase ir gruodžio 6 dienos rusiškų išvykimo spaudų – tą dieną jis turėjo susitikti su B. Berezovskiu Le Bourget oro uoste. Pasienio tarnybos laiške patvirtinama, kad R. Abramovičius 2000 metų gruodžio 6 dieną išvažiavo iš Rusijos, nors tos dienos išvykimo spaudų jo pase nėra.
Pagal R. Abramovičiaus parodymus, nuvykti iš Maskvos į Nicą jo asmeniniu lėktuvu trunka 3,5 valandos. O norint iš Maskvos nuskristi į Čiukčiją, priklausomai nuo maršruto, tenka sugaišti 9 ar 11 valandų.
