Iškart į įvykio vietą atvyko sūnaus ieškantys tėvai. Netrukus Mykolo tėtis Mindaugas Davidonis patvirtino, kad pagal rastus drabužius galima spręsti, jog tai – ilgai ieškotas sūnus.
Ar įmanoma išgyventi sūnaus netektį? Kaip susitaikyti su širdį draskančiu skausmu ir koks yra tėvų gedulas, netekus vaiko?
Apie tai tv3.lt tinklalaidėje „Tėvai paprastai“ yra pasakojusi psichoterapeutė Daiva Jasiulaitienė.
Neigimas ir skausmas
Pasak pašnekovės, teoriškai egzistuoja gedėjimo stadijos, tačiau žmogaus sielvartą į jas sudėlioti pakankamai sunku.
„Iš pradžių ateina skausmas ir neigimas, nes skausmas yra tiek gilus, kad žmogus ima neigti tai, kas vyksta. Labai svarbu nepadaryti šios klaidos: neužstrigti šioje stadijoje, nes tada prasideda pyktis, nuoskaudos.
Nepriklausomai nuo situacijos skausmas visada yra toks stiprus, kad patenki į tokią sumaištį, jog blokavimas – vienintelis būdas ištverti“, – sako specialistė.
Pakeičia žmogaus gyvenimą
Vaiko netektis, kaip ir bet kokia kita, keičia žmogaus gyvenimą iš esmės ir žmogus jau niekada nebebus toks, kaip buvo.
Pasak specialistės, po netekties tėvams lieka du keliai – atrasti save ir padėti kitiems arba panirti į savidestrukciją: „Savo gyvenimą žmogus gali pakreipti į savidestrukciją arba, atvikrščiai, nešti viltį ir tikėjimą kitiems žmonėms, nes jis žino, koks tai resursas ir ką galima tame padaryti.“
Kaip bendrauti su gedinčiu
Kaip elgtis šalia esantiems žmonėms, kuriems nedrąsu prieiti prie gedinčio? Kalbėtis? O gal palikti vieną savo skausme? Pasak D.Jasiulaitienės, nereikia bijoti gedinčio žmogaus: „Jūsų vidus, jei jūs klausysit, pasakys, ką daryti. Jei galvojate, kad baisu ir nepatogu, tada prasideda proto vingiai ir jie trukdo.
Negalima užsidaryti baimėje šalia esančiam žmogui. Geriau užduokite sau klausimą – jam sunkiau ar tam, kuris išgyvena netektį?
Apkabinkite, pabūkite. Mūsų didžioji bėda yra baimė – bijome savo ir kito žmogaus skausmo. Jei prieisiu ir priminsiu, jam labiau skaudės. Bet juk jam ir taip gerokai labiau skauda.“
Specialios grupės tėvams
Vis tik Mykolo Davidonio tėvai nėra vieninteliai, susidūrę su sūnaus netektimi. Tokių tėvų – šimtai ir jie nenori būti vieni. Pasak psichoterapeutės, Vilniuje yra grupė, skirta gedintiems tėvams. Būtent tokius pokalbius, buvimus su tėvais ji ir veda.
Pasiteiravus, kaip vyksta užsiėmimai ir ar tai – vieta, galinti padėti susitaikyti su vaikų netekties skausmu, specialistė neslepia, kad bendrystė gali padėti išbūti sunkiausias minutes.
„Pas mus ateina žmonės gedėti. Penkerius metus dirbu su tėvais. Vaiko netekties tema yra ta, kurios dažnai net terapeutai lengvai nesiima.
Prie tokio skausmo nėra paprasta liestis. Grupė gedintiems tėvams padeda kartu gedėti. Kai paklausiu, ko tėvai tikisi, gaunu atsakymą, kad paprastai šeimos nori patirti bendrystę su žmonėmis, kurie patyrė tą patį. Jiems svarbu pasijusti, kad jie yra nevieniši šiame skausme.
Daugeliui atrodo, kad visi gyvena laimingus gyvenimus, tačiau iš tiesų jie ne vieni, aplink tikrai yra daug tėvų, kurie su tuo susidūrė.
Gedintys tėvai mokosi būti atviri, bendrauti. Per gedėjimą tėvai dažnai liudija, kad atkrinta nemažai draugų, lieka vienetai ir tai dar vienas skausmas, per kurį reikia pereiti, ką reikia išgyventi“, – kalba D.Jasiulaitienė.
Artimieji stengėsi nepasiduoti
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad prieš tris mėnesius be žinios dingusio 15-mečio Mykolo Davidonio mama Ieva gyveno maldomis ir viltimi, kad jos sūnus atsiras. Moteris puikiai suprato, kad mažai likę vilties, jog Mykolas atsiras gyvas ir sveikas, bet stengiasi nepasiduoti ir su dingusiu sūnumi susitinka sapnuose.
„Aš nežinau, kaip žmonės išgyvena tokias tragedijas. Visas gyvenimas yra sugriuvęs.
Mus palaiko tik tai, kad turime mažąjį vaiką, dėl kurio kabinamės. Jam mūsų reikia nesužalotų ir normalios psichikos“, – naujienų portalui tv3.lt atvirauja mama Ieva.
Dingęs sūnus Mykolas lanko sapnuose
Moteris pasakoja jau tris mėnesius gyvenanti „kosmose ir košmare“ – viskas subyrėjo į šipulius.
„Per pusę sudaužytas esi. Vienos pusės neliko, o viena dar liko. Toks sužalotas ir esi. <…> Vienintelis dar sūnus, dėl kurio dar gyvename. Jeigu nebūtų sūnaus, tikriausiai ir mūsų pačių čia nebūtų“, – sakė Ieva.
„Bandai gyventi, bet jėgų jau nebėra“, – pridūrė ji.
Mykolo mama tąkart kalbėjo ir apie neblėstančią viltį, kad sūnus į namus grįš gyvas ir sveikas.
„Čia yra svajonė. Dieną ir naktį, vakare ir per pietus mes trise meldžiamės. Tik vienintelis Dievas žino, kur jis dabar yra. Ir vienintelis Dievas gali mums padėti.
To stebuklo kiekvieną kartą tikimės. Mes prašome Dievo, kad saugotų mūsų Mykolą, ir kai ateis laikas, mums jį grąžintų“, – sakė ji.
„Du kartus sapnavau Mykolą, kad jis grįžta namo ir yra žiauriai pavargęs“, – tąkart kalbėjo Mykolo mama.
Retsykiais Ievą Davidonienę Mykolas aplanko sapnuose: „Du kartus sapnavau Mykolą, kad jis grįžta namo ir yra žiauriai pavargęs.
Sapne jo klausiu: „Kur tu buvai? Kaip čia visa tai atsitiko?“, o jis man atsako „Eik pati ir aiškinkis“. Tai vis aiškinamės.
Artimas Mykolo draugas lygiai tokį pat sapną sapnavo, kad jis grįžo namo. Dar brolis jį yra sapnavęs, kad parduotuvėje susitinka. Sapnuoju jį sugrįžtantį“.
Visą pokalbį su psichoterapeute apie tai, kaip išgyventi vaiko netektį, kviečiame žiūrėti tv3.lt tinklalaidėje „Tėvai paprastai“
