Kai apima jausmas, kad dar viena diena ir darbe nebeištversi, kai tvankiame bute kiurksoti darosi nebepakeliama, o parduotuvėje akys pačios krypsta į paplūdimyje neišvengiamus atributus, ateina laikas atostogoms. Trumpoms ar ilgoms, bet svarbiausia – tokioms, kad atgavus jėgas, atgaivinus jausmus ir pasisėmus įspūdžių su nauja energija vėl kibtumėte į darbus. Panevėžio jachtų klubo buriuotojai porą kartų per metus išsinuomoja jachtą ir leidžiasi po pasaulio vandenis.
Panevėžio jachtų klubo buriuotojai porą kartų per metus išsinuomoja jachtą ir leidžiasi po pasaulio vandenis.
Namuose neužsibūna
Gydytojos Vitalės Bružienės atostogos dažniausiai kruopščiai ir ilgai planuotos, kartais – spontaniškos, bet niekada nebūna tingios, nuobodžios ir visada – nepakartojamos.
„Tiesiog mirtinas reikalas per atostogas pasivažinėti dviračiu, pasivaikščioti pėsčiomis ir įkopti į kalnus“, – vardija V. Bružienė.
Gydytoja negailestingai griauna stereotipą, kad geriausios atostogos turi būti ilgos ar bent jau tęstis mėnesį, kaip rekomenduoja psichologai. Taip ilgai ištrūkti iš darbo jai dar nė karto neteko. Panevėžietė atostogauja tiek, kiek trunka jos kelionė.
„Atostogos suplanuotos griežtai – tiksliai žinau, ką darysiu nuo pirmos iki paskutinės dienos. Todėl jei man galite prisiskambinti, vadinasi, aš dirbu, bet jei atostogauju, surasti mane Panevėžyje – jokios tikimybės. Jau pačią pirmą dieną išvažiuoju, paskutinę grįžtu, išsimaudau ir kitą dieną jau darbe“, – atskleidžia V. Bružienė.
Vasaros viduryje su vyresniosios dukters ir jos dviejų kolegų šeimomis, iš viso dvylika žmonių, V. Bružienė kops į Austrijos Alpes.
Kruopščiai kelionę pati suplanavusi medikė įvertino, kad jos devynerių metų anūkas jau subrendęs su suaugusiaisiais išeiti į kalnus, nakvoti palapinėje, valgyti košes ir nenusileisti, kol baigsis šešias dienas truksiantis žygis.
Keliauti su šeima – jau daug metų V. Bružienei būtina atostogų viena dalis. Kita atiduodama bendraamžiams bičiuliams, tokiems pat priklausomiems nuo naujų įspūdžių. Su pastaraisiais rugsėjo antroje pusėje į Italijos šiaurės kalnus V. Bružienė leisis su dviračiais.
„O kad aš žinočiau“, – nusijuokia, paklausta, kas ją taip traukia į kalnus.
Nuo kalno nukėlė sraigtasparnis
Jei rašytų knygą, patyrusi keliautoja keletą jos puslapių skirtų vienam įsimintiniausių įvykių kalnuose, kokį ne kiekvienam turistui yra tekę patirti. Kai rengėsi į Tatrus, kalnai nežadėjo jokių netikėtumų, bet, anot V. Bružienės, viena klaida keliautojų, kita – atsakingųjų už trasas, ir žygeiviams teko kviestis sraigtasparnį nukelti juos nuo viršūnės.
Gydytojos V. Bružienės atostogos dažniausiai kruopščiai ir ilgai planuotos, kartais – spontaniškos, bet niekada nebūna tingios, nuobodžios ir visada – nepakartojamos.
„Buvo pavasaris, sniego nebesitikėjom, bet kaip tik prieš žygį kalnuose prasiautė pūga. Trasos išvalytos, atidarytos – kalnai mūsų laukė. Planavome pasiekę viršūnę kitoje pusėje nusileisti žemyn nakvoti, bet užkopę pamatėme, kad kelio tolyn nebėra – visos trasos grandinės po ledu. Grįžti atgal irgi beviltiška, iki sutemų nebūtume spėję. Maža to, padarėme klaidą į žygį paėmę du nepatikrintus žmones, pasirodė, kad jų jėgos gerokai silpnesnės nei įsivaizdavome. Pavargę nuo stataus kopimo jie gerokai atsiliko nuo grupės, liko kaboti ant uolų“, – pasakojo V. Bružienė.
Laimei, kad beišsikraunančiu mobiliuoju telefonu turistai dar spėjo prisiskambinti pagalbos ir tiksliai išaiškinti savo buvimo vietą. Kai sraigtasparnis žygeivius nuleido kalnų papėdėje, šie mintyse su siaubu ėmė skaičiuoti, kiek kainuos toks pasiskraidymas.
„Ir įsivaizduokite, mums tai nekainavo nė lito!“ – dabar iš patirto nuotykio V. Bružienė tik juokiasi.
Kvatojasi keliautoja prisiminusi ir nuotykį užpoliarėje, kai su šeima miegant pasigirdo didžiulis bumbtelėjimas ir palapinė sugriuvo. Baimės pakirstomis kojomis iš jos išsikapstę keliautojai spruko į mašiną ir iki pat ryto pradrebėjo patylomis svarstydami, kas aklinoje tamsoje į juos kėsinasi. Išaušus prie sugriautos palapinės pamatė iš pakelių išlukštentų sausainių trupinius. Pasirodo, besibaigiančiomis žygeivių maisto atsargomis naktį atėjo pasivaišinti šiaurės elniai.
O po Nepalą keliavusi V. Bružienė turėjo progos iš arčiau pamatyti, kaip veikia vietinė medicinos sistema. Kai nuo dviračio griuvusi bičiulė gerokai nusibalnojo koją, įdomia kelionės dalimi tapo šalyje, kurioje absoliučiai kitoks supratimas apie mediciną, pastangos surasti sterilių tvarsčių.
Vietinių nurodyta kaimelio vaistinė pasirodė esanti ledų kiosko dydžio, joje atvirose lentynose gulėjo nuo dulkių papilkėję į popierių suvynioto binto ir vatos paketai. Kai keliautojai, nebesitikėję nieko geriau, svarstė ieškotis lygintuvo tvarsčiams lyginti, sulaukė stebuklo – buvo nuvežti į ligoninės priimamąjį.
Kruizą Nilu pramiegojo
Vos prieš kelias savaites V. Bružienė sugrįžo iš netikėtų atostogų Maljorkoje. Patyrusiai keliautojai seniai kirbėjo klausimas, kuo tokia įdomi ši Viduržemio jūros sala, kad lietuviai į ją taip veržiasi. Ir vieną dieną atsitiktinai aptiko viliojamą pasiūlymą: pigų skrydį į Maljorką. Skambutis, kaip V. Bružienė sako, mirtinoms ir visada į kelionę pasiruošusioms draugėms, ir trys bičiulės išskrido tyrinėti turistų rojaus. A.Bružienė su draugais Norvegijoje.
„Rytinis krantas su viešbučiais, paplūdimiais, o vakarinis, įtrauktas į UNESCO paveldą. Pasirinkome vakarinį. Apsistojome pigiame viešbutyje, išsinuomojome dviračius ir – pirmyn. Nuostabiai gražu, o lietuvio – nė vieno“, – stebėjosi gydytoja.
Vieną dieną bičiulės, sėdusios į traukinį, nudardėjo pasižvalgyti į rytinę pakrantę. O ten ir kavinėse, ir parduotuvėse apstu lietuviškai tarškančių turistų. Tris valandas paplūdimy pagulėjusios draugės vis dėlto nusprendė, kad tokios tingios atostogos – ne joms.
V. Bružienė juokiasi šiai vasarai egzotikos kol kas neužsisakiusi, bet tai nereiškia, kad jau rytoj neišlėks į kitą pasaulio kraštą.
Jai idealios atostogos – su mielais žmonėmis kur nors kažką kartu veikti. Tik vandens pramogos gydytojos nevilioja. Didelio įspūdžio jai nedarė plaukimas baidarėmis, o kruizą Nilu vertina kaip labiau nepatikusią nei patikusią kelionę.
„Įsitikinau, kad kruizas – ne man. Sėdi žmonės laive, valgo, maudosi baseinuose, lošia kortomis ir žiūri žiūri į krantus. Įplaukia į kokią garsią vietą ir – tekinom po ją valandą ar dvi, kad spėtų į laivą. Tai tikrai ne man“, – išvadą daro keliautoja.
Anot jos, kruizą Nilu nuo visiško fiasko išgelbėjo tik tai, kad į ją leidosi labai pavargusi ir daugiausia laiko prabuvo kajutėje miegodama. Kartu keliavusi jaunylė dukra vėliau pasakojo iš kruizo geriausiai atsimenanti, kad mama 18 valandą jau griūdavo į lovą.
„Man reikia pačiai eiti žeme, bendrauti, matyti, semtis įspūdžių. Manęs visiškai nedomina prabanga, patogumai. Galbūt dėl to, kad iš esmės visa tai galėčiau sau leisti. Nesu gurmanė, man tas pats, ką valgau, o lašinukai su svogūniukais skaniau nei austrės. Man negera ten, kur maža erdvės, nepatinka viešbučiai ir ankšti paplūdimiai. Man reikia laisvės, reikia gamtos“, – poreikius vardija V. Bružienė.
Traukia kaip narkotikai
„Ąžuolo“ pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Adriana Saulytė pasibaigus mokslo metams susikrauna kuprinę ir leidžiasi į kalnus. Ir taip jau daugiau nei tris dešimtmečius.
„Kalnai – kaip narkotikai. Kartą paragavęs negali sustoti“, – įsitikino A. Saulytė. A. Saulytė pasibaigus mokslo metams susikrauna kuprinę ir leidžiasi į kalnus. Ir taip jau daugiau nei tris dešimtmečius.
A. Saulytė pasibaigus mokslo metams susikrauna kuprinę ir leidžiasi į kalnus. Ir taip jau daugiau nei tris dešimtmečius.
Pedagogė jau sapnuoja šią vasarą jos laukiančias Italijos, Austrijos ir Vokietijos Alpes.
Ji patikslina nesanti alpinistė, tik turistė. A. Saulytė nesivaržo su kalnais, nesistengia pasiekti viršūnių, tik geria jų išdidžią ramybę ir grožį. Todėl paklausta apie aukščiausią pasiektą viršukalnę dar kurį laiką pamąsto, kol prisimena Tian Šanyje užkopusi į 4,3 km.
„Svarbiausia, kad kalnai išvalo galvą. Kai ištisai sukiesi tarp žmonių, labai pavargsti, o kalnai dovanoja galimybę pabūti vienam su savimi“, – magiškos traukos paslaptį įminusi A. Saulytė.
Tiesa, anot jos, laikas keičia ir kalnus. Europoje nebeliko labiausiai traukiančių žmogaus nepaliestų laukinių vietų – kalnuose pažymėtos trasos turistams, jų patogumui papėdėse įrengti moteliai. O dar 1996-aisiais pedagogė su grupe turistų per šešiolika dienų Altajaus kalnuose tesutiko vos porą tokių pačių nuo civilizacijos bėgančių žmonių.
Kalnuose išmoko vaikščioti
Mokytoja prisipažįsta ne visada randanti laiko artėjant atostogoms pasportuoti. Ne kartą yra tekę į kalnus leistis ne pačios geriausios fizinės formos. Tačiau kalnai užgrūdina ir greitai ištreniruoja. Dešimtmečius į kalnus kopianti A. Saulytė patyrė, kad už treniruotes svarbiau tiesiog išmokti vaikščioti.
„Kai susirgau kalnais, mums buvo įskiepyta, kad visa grupė privalo žingsniuoti kartu. O juk vieni eina greičiau, kiti lėčiau. Kai eini ne savo ritmu, greitai pavargsti. Būdavo, einu ir ne mėgaujuosi vaizdais, o laukiu, kada ta poilsio minutėlė bus“, – pamena pedagogė.
Vargas baigėsi, kai kartą su grupe kopę Amerikos lietuviai vadovui papriekaištavo per greitai žingsniuojant. Tada ir A. Saulytei sukirbėjo mintis, o kodėl gi ji turi taikytis prie visų.
„Pabandėme su drauge eiti savo tempu ir pamatėme, koks tai malonumas! Kai kopi su visais, matai tik kitų kulnus priešais, neturi nė kada žvalgytis. Einame lėčiau, bet mums reikia rečiau ilsėtis. Dabar pasivejam ir net pralenkiam besiilsinčią grupę“, – pasakojo mokytoja.
Nuplėšiamos visos kaukės
Kalnai reikalauja, kad juos gerbtų, jie nemėgsta paviršutiniškumo ir neatleidžia lengvabūdiškumo. Šią taisyklę žino ir laikosi visi žygeiviai senbuviai. A. Saulytė pamena, kaip kartą pernelyg atsipalaidavusiam jaunuoliui kalnų taisyklių nepaisymas tik per plauką nesibaigė tragedija.
„Kopiant Alpėse vaikinukas plepėjo neužsičiaupdamas. Mano perspėjimai geriau patylėti jam buvo nė motais. Leidžiantis žemyn per įkaltus strypus, laikantis ištiesto lyno, jo koja nuslydo. Laimei, nenugarmėjo žemyn – įsikibo rankomis. Bet jam buvo gera pamoka, nuo tada užsičiaupė“, – pasakoja A. Saulytė.
Kalnuose atsiskleidžia ne tik gamtos didybė ir grožis, bet ir gyvenimo trapumas. Čia niekada negali būti garantuotas, kad žengtas žingsnis nebus paskutinis. A. Saulytė nepamirš žygio, kai penkiems žygeiviams laimingai praėjus pro didžiulį akmenį, paskutinei einant jos draugei, akmuo pajudėjo iš vietos ir pradėjo riedėti žemyn. Viskas baigėsi laimingai – į moters ledkirtį atsitrenkęs riedulys pakeitė kryptį ir nudardėjo nepareikalavęs aukų.
Kalnai, anot A. Saulytės, nuplėšia kaukes. Čia visos ydos ir visos dorybės kaip ant delno – kasdienybėje turbūt neįmanomas tikrumas!
„Tarp žmonių gali apsimesti kokiu tik nori – geru, blogu, aplinkiniai gali tavęs ilgokai neperprasti. O kalnuose labai greitai atsiveria, kiek galvoji apie kitus, kiek – apie save“, – įsitikino žygeivė.
Per daugiau nei trisdešimt metų trunkančią draugystę su kalnais A. Saulytė pamena tik vieną vienintelį atvejį, kai visa grupė nebyliai izoliavo gudravusią moteriškę, tarsi netyčia bandžiusią kitų sąskaita palengvinti sunkios savo kuprinės naštą. O iš tiesų, pasak mokytojos, kalnuose sutikti net visai nepažįstami žmonės yra tarsi broliai: vienas už visus, visi – už vieną.
Geriausios atostogos jachtoje
Šeštus metus Panevėžio jachtų klubui vadovaujantis Jonas Rozis neįsivaizduoja atostogų be vandens. Buriuotojai griauna stereotipą, kad kelionės jachtomis – tik milijonieriams prieinama pramoga. Jonas Rozis neįsivaizduoja atostogų be vandens.
Panevėžio jachtų klubo buriuotojai porą kartų per metus, pavasarį ir rudenį, kol dar nėra turistinio sezono ar jis jau pasibaigęs, išsinuomoja jachtą ir leidžiasi po pasaulio vandenis. Bendraminčių aplankytos Sardinijos, Korsikos salos, Maljorka, Kanarai, Norvegijos fiordai, pasiektos Tailando pakrantės. Klubo narys, kapitonas Valentas Leipus jachta aplankė net Antarktidą.
Apie keturiasdešimt ne tik Aukštaitijos sostinės, bet ir Vilniaus, Kauno, Biržų buriuotojų vienijantis Panevėžio jachtų klubas į Lietuvos buriavimo istoriją įeis ir kaip pirmasis, prieš dešimtmetį surengęs žygį į Islandiją. Taip šios šiaurinės salos gyventojams padėkota už drąsą pirmiesiems pripažinus Lietuvos nepriklausomybę.
„Plaukdamas jachta pamatai visai kitokį pasaulį, nei keliaudamas turistiniais maršrutais“, – tvirtina komandoras.
Anot jo, kelionėje jachta gauni penkių žvaigždučių viešbutį ir aptarnavimą „viskas įskaičiuota.
„Kuo jachta ne geriausias viešbutis – kad ir pro kur žiūrėtum, visur jūrą matysi. O jau kad viskas įskaičiuota, irgi tikra teisybė. Ką prekybos centre nusipirkęs įsidėsi, tą ir valgysi. Ak, kokios kulinarinės fantazijos jachtoje prasiveržia“, – juokiasi J. Rozis.
Laive nešvilpauja
Seni buriuotojai keliones planuoja pagal vėjo kryptį. Ir vis dėlto išplaukus į jūrą išvengti ekstremalių situacijų, kai ir net netikintieji karštai meldžiasi, neįmanoma. Plaukiant iš Gran Kanarijos į Tenerifę J. Rozis su šešiais bičiuliais pateko į nepamirštamą audrą, o po pasiplaukiojimo Kroatijoje pasiekus žemę kai kam norėjosi ją bučiuoti.
„Kai išplaukėme, buvo ramu, o jau po valandos dangus su vandeniu maišėsi. 35-ių mazgų vėjas nuo jachtos nuplėšęs gelbėjimosi valtį metė į jūrą, paskui tėškė aukštyn ir prilipdė prie stiebo – turėjome nevaldomą burę, ją šiaip taip iš aukštai nukrapštėme. Baisiausia buvo, kad per tokią audrą jachtos nesudaužytų“, – įspūdžiais iš Kroatijos dalijosi J. Rozis.
Ne veltui buriuotojai laikosi prietaro jachtoje nešvilpauti, kad neprisišauktų pikto vėjo. O kai pabosta be vėjo plūduriuoti, sakoma, reikia švelniai pakasyti jachtos stiebą. Net po ekstremalių išbandymų buriuotojus traukia vandenų platybės.
„Jachta, kaip ir su burlente, kuo greičiau plauki, tuo greičiau pabėgi nuo darbų. Išplaukęs jau po poros dienų visiškai atsijungi nuo problemų“, – traukos paslaptį išduoda komandoras.
Žemiškus rūpesčius buriuotojai palieka krante. Tačiau kartais ir jūrų platybėse vyrai šmaikščiai papolitikuoja. Juokaujama, kad jei lipant į jachtą tris kartus stuktelėjai galvą į staktą – jau gali stoti į Darbo partiją.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
