Slovakiją myli ne ti k slovakai, kurie sudaro apie 85 proc. šalies gyventojų, bet ir visi į ją atvykę svečiai – turistai, alpinistai. Meilę šiam kraštui, be abejonės, lemia kalnai.
Srauni upė kvietė pirmyn
Pažintį su kalnais pradėjome nuo Žemųjų Tatrų. Tai 80 km ilgio kalnų grandinė centrinėje Slovakijoje, kurią supa vaizdingi Vah ir Hron upių slėniai. Visa tai yra Žemųjų Tatrų Nacionalinio parko (NAPANT) teritorijoje. Todėl išsyk buvome perspėti, kad už mažiausios gėlytės nuskynimą gresia didelė bauda. Kad slovakai stropiai paiso įstatymų ir išties baudžia stipriai bei skaudžiai, esame girdėję ne vieną pasakojimą.
Pirmas mūsų maršrutas Žemųjų Tatrų nacionaliniame parke „Slovianskij Raj“ driekėsi Hornad upės kanjonu. Prie pat trasos, dar neįžengus į mišką, kelią pastojo tenykščių gyventojų – romų – pulkeliai. Apskurę juodi čigoniukai drąsiais užkariautojų šūksniais reikalavo išmaldos, kvietė užeiti į palaikes trobeles, piktai barėsi, keikėsi... Patyrę mūsų kalnų vadai griežtai perspėjo: vienintelė reakcija į juos – jokios reakcijos.
Hornad upės kanjonas pasitiko šlapiais po lietaus uolų akmenimis. Jais einant slydo kojos, eiti kliudė išvirtę medžiai, bet srauni, vingiuojanti upė kvietė pirmyn, ir keliaujantieji lyg žaidimų ištroškę vaikai suposi ant kabančių tiltų, įsikibę grandinių ropštėsi akmenimis aukštyn.
Atgauti prarastas jėgas Žemuosiuose Tatruose galima plaukiojant ar tiesiog mirkstant šilto požeminio vandens baseinuose. Arba nuplaukti upe kokius 10 km plaustu.
Į Žemuosius Tatrus užsukama ir dėl populiarių Chopok bei Dumbier apžvalgos aikštelių (beje, 2 043 m Dumbier – tai aukščiausia Žemųjų Tatrų viršukalnė). Iš čia atsiveria unikalūs vaizdai į kalnuotas apylinkes.
Aukštieji Tatrai primena Alpes
Aukštieji Tatrai – tai aukščiausia Karpatų kalnų dalis, priklausanti Slovakijai ir Lenkijai. Savo panorama, aukštomis viršūnėmis su nedideliais sniego ploteliais šie kalnai primena Alpes. Kartais Aukštieji Tatrai dar vadinami mažiausiu (plotu, bet ne aukščiu) kalnynu pasaulyje. Pagrindinė šių kalnų grandinė yra 27 km ilgio. Bendras Aukštųjų Tatrų masyvo ilgis iš vakarų į rytus yra apie 65 km.
Aukščiausios Aukštųjų Tatrų viršūnės: Gerlachas (Gerlachovsky štít – 2 655 m), Lomnicky štit (2 632 m), Ladovy štit (2 627 m), Pyšny štit (2 623 m).
Tačiau bene žinomiausi ir populiariausi kalnai yra Rysy viršukalnė (2 499 m), esanti šalia Slovakijos ir Lenkijos sienos (tai yra aukščiausia Lenkijos viršūnė), ir status Slavkovsky štit kalnas (2 452 m).
Kopdami į vieną iš gražiausių kalnų – Rysy, netoli Popradske ežero, informacinėje lentoje perskaitėme, kaip galėtume pradžiuginti Rysy kalne esančios chatos šeimininkus. Savanoriams siūloma iki trobelės užnešti maišelį anglių arba rąstą. Užnešusieji 5 kg maišelį anglių pretenduoja į nemokamą puodelį „Šerpų“ arbatos, o už 10 kg rąstą galima pelnyti ir nešiko sertifi katą. Tik mūsų grupelėje savanorių neatsirado...
Gaila, autentiškų kalnų namelių – vadinamųjų chatų, beveik nelikę – tai sudegusios, tai šiaip sunykusios, tačiau beveik visos atstatytos pagal senovines tradicijas. Jose ne tik galima atsikvėpti ar įsikurti ilgesniam laikui, bet ir paskanauti nacionalinių valgių.
Tradiciniai slovakų valgiai – bulvių kukuliai su sūriu iš avių pieno ir kopūstų sriuba su dešra. Dar ragavome česnakinės sriubos, upėtakio, guliašo, taip pat mums įprastos skrudintos duonos su sūriu.
Slovakų turtai – po žeme
Vienos populiariausių lankytinų vietų Slovakijoje – požeminiai urvai. Štai šiaurės rytuose esantis Belianska Jaskyna urvas siūlo 1,3 km ilgio požeminę trasą. Iš pradžių kilome į aukštą kalną ir tik paskui leidomės į urvus, kuriuose akį džiugino pasakiški stalagmitų ir stalaktitų dariniai, požeminės upės, ežerai ir kriokliai, galerijos, grotos ir ledo karalijos.
Belianskos urvas žymus dar ir tuo, kad turi puikią akustiką. Čia vadinamojoje Muzikos salėje rugpjūčio mėnesį rengiami koncertai. Deja, fotografuoti urvuose neleidžiama. Už nepaklusnumą grėsė ne tik baudos, bet ir fotoaparato „vidurių“ konfi skavimas. Nori paveikslėlio – atverk piniginę, pirk atviruką ar kitą suvenyrą su stalaktitų ar stalagmitų fi gūromis. Šioje už Lietuvą plotu gerokai mažesnėje šalyje yra per 5 000 urvų – ir jie ne visi ištyrinėti. Visoje Slovakijoje lankytojams pritaikytų urvų tėra apie 15.
Gerlacho kalnas – ne kiekvienam
Vakarais prie simbolinio laužo valgydami pačių išsivirtą turistinę košę ir gėrėdamiesi toli stūksančiais kalnais nedrąsiai pasvajodavome, koks nuostabus vaizdas turėtų atsiverti nuo aukščiausiosios Tatrų viršukalnės Gerlacho.
Šiam kalnui (2 654,4 m), kuris yra pačiame Tatrų nacionalinio parko centre, aukščiu neprilygsta jokia kita viršukalnė Slovakijoje. Gerlachas išsiskiria Tatrų panoramoje, nes pietiniame šlaite turi daubą, kurią kadaise suformavo ledynas. Neatsitiktinai XVIII a. vokiečių žemėlapyje kalnas buvo pavadintas Katilu.
Savarankiškai kopti į Gerlacho viršūnę leidžiama tik Tarptautinės alpinizmo organizacijų sąjungos nariams. Kiti keliauja su vietiniais kalnų vedliais. Dauguma kalnų vedlių lydi mažas grupeles (ne didesnes kaip keturių žmonių) nuo kalnų viešbučio „Sliezsky dom“ pro Kvetnicos bokštą aukštyn, o nuo viršūnės leidžiasi į Batizovskos slėnį.
Šiame maršrute yra įtvirtintų metalinių strypų ir grandinių, kurios padeda kopti. Vis dėlto tik vietiniai vedliai žino teisingiausius kelius ir geba užtikrinti grupės saugumą.
Į Gerlacho viršūnę kopti geriausia liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Tuomet Tatruose būna daugiausia giedrų dienų, uolos sausesnės. Esant geram orui, galima pasigėrėti neregėto grožio gamtovaizdžiu ir išvysti kitur rečiau sutinkamų gyvūnų.
Pagerbti ir žmonės, ir kalnai
Netikėtas atradimas laukė mūsų Popradske Pleso rajone. Prie išvaizdingos chatos, skaidraus ežero pašonėje, yra simbolinės Tatruose žuvusių alpinistų kapinės.
Pasivaikščioti jose iš tolo kviečia aukštas, medinis, slaviškais raštais išmargintas kryžius. Tokių kryžių kapinaitėse – ne vienas, o prie akmenų pritvirtintose lentelėse – žuvusiųjų vardai.
Senas tarnautojas, su kuriuo susipažinome čia esančioje koplytėlėje, patikino, jog kapinaitėse pagerbta iki 450 žmonių, žuvusių Tatruose.
Kalnų apsuptyje, tyloje ir ramybėje iš tiesų buvo galima pajusti nesumeluotą gyvųjų pagarbą žuvusiesiems. Ir ne tik jiems, bet ir jų išskirtinei meilei – meilei kalnams.
VL žurnalistė Virginija Barštytė
