Po 3,5 valandų skrydžio galiausiai nusileidžiame Trapani oro uoste. Mus pasitinka ūkanoti uolėtų salelių, apspitusių Siciliją, vaizdai ir didžiagalviai dobilai, raudonu kilimu nukloję oro uosto tako pakraščius. Ir dar nespėję išeiti iš oro uosto pasineriam į sicilietiško gyvenimo būdo sūkurį – kone valandai užstringame prie automobilių nuomos langelio. Nors rezervacija padaryta iš anksto ir net nuo kreditinės kortelės suma jau nuskaičiuota, italas pildo kažkokius dokumentus, šešiskart kažką pasitikslina telefonu su kolegomis, lyg dirbtų pirmą dieną, bet galiausiai raktelius atiduoda. Su tokiomis siciliečių pastangomis susidursime dar ne kartą, rašo kelionių tinklalapis kelioniumanija.lt.
Jūros ošimas - 24/7
Riedame neaiškiais keliukais. Iki mūsų išsinuomoto buto ant jūros kranto netoli Sciacca – apie 100 km. Už mūsų norimą mokėti buto kainą galėjome pasirinkti du variantus: miestelių centre toli nuo jūros arba ant jūros kranto toliau nuo civilizacijos. Pasirinkome pastarąjį. Ir vėliau ne sykį plojom rankom džiaugdamiesi tokiu sprendimu. Anaiptol ne visi Sicilijos miesteliai gražūs. O 24 valandas per parą klausytis jūros bangų ošimo ir gėrėtis nuostabiu vaizdu pro langą ir balkoną – svajonės išsipildymas. Šiaip jau pati pakrantė nebuvo labai graži, gan akmenuota, laukinė, tinkanti nebent vakaro pasivaikščiojimams. Taigi automobiliu važiuodavom į netoliese esančius smėlio paplūdimius.
Klasika. Šventyklų slėnis
Vis tik mūsų tikslas nebuvo gulinėti po saule, tad didžiąją atostogų dalį keliavom po salą. Vienos iš mūsų išvykų tikslas buvo aplankyti Šventyklų slėnį Agridžente (Agrigento). Kurį laiką sukome ratus po apylinkes, kol radome kur pastatyti automobilį. Už kelis eurus jis prisiglaudė alyvmedžių sodelyje. Kelių šventyklų, statytų iš tufo, griuvėsiai, iškilmingai stūksantys ant kalvų Agridžento miesto fone, yra viskas, kas liko iš antikinio Akragas miesto, įkurto prieš 2600 metų. Žinoma, šio slėnio karalienė yra geriausiai išlikusi dorėninio stiliaus Konkordijos, arba Santarvės šventykla. O išliko ji vien dėl to, kad 16 amžiuje katalikai apgriuvusioje pagoniškoje šventykloje įkūrė bažnyčią, dedikuotą Šv.Jurgiui. Po kelių šimtų metų buvo palikta tik tai, ką sukūrė antikos statytojai. Šventyklos nuostabiai atrodo dieną, o dar nuostabiau - naktį, apšviestos, tarsi senoviniai žibintai, lūkuriuojantys naujų laikų. Savaitgalis Sirakūzuose. Eismo ir parkavimo ypatumai
Nuo mūsų gyvenamos vietos iki Sirakūzų – daugiau nei 200 km, tačiau kelyje užtrunkame kur kas ilgiau nei važiuodami iš Kauno į Klaipėdą. Visų pirma, vien dėl to, kad ne visur yra autostrados. O ir tos daugelyje vietų yra remontuojamos, išraizgytos įvairiais aplinkkeliais, apipintos žiedais ir apkarstytos kelio ženklais. Tiesa, būtina pridurti, jog jei būtume laikęsi visų tų ženklų ir greičio apribojimų, kelionė būtų trukusi turbūt visą dieną. Čia jau atsiskleidė vietiniai vairavimo ypatumai. O apie juos verta tarti žodį kitą. Jei riedėdamas virš 100 km/h greičiu autostrada pamatai greičio apribojimą iki 50 km/h ir bandai pristabdyti – būk garantuotas, kad tave aplenks ne tik visi turistų prikimšti autobusai, bet ir visi žilagalviai šimtamečiai senučiukai, vairuojantys mažutėlyčius tokio paties amžiaus fiatus. Taigi po pirmos dienos apšilimo, kitą dieną ir mes lekiam kaip akis išdegę, negi išsiskirsi iš vietinių.
Taigi galiausiai pasiekiam Sirakūzus. Čia mus pasitinka karštis ir kamščiai. Savaitgalis. Visi italai grūdasi į senamiestį – automobiliais, motociklais, motoroleriais. Visi bando sutilpti į nedidelėje saloje kompaktiškai susitalpinusį Sirakūzų istorinį centrą. Mašinų ir kitų transporto priemonių – kokius 5 kartus per daug logiškai įvertinus miesto galimybes. Už tai visi kaip kokie vokiečiai prisiparkavę taip sąžiningai tiksliai, kad nė musė nosies į tarpelius neįgrūstų, kurgi jau mūsų Fiat 500L. Staiga pamatome nedidelę aikštelę ir randame lyg ir laisvą vietą – tokį kampuką prie įvažiavimo. Kažkaip priparkuojame, jau atsipučiame ir staiga pribėga kažkoks saulėje įdegęs neaiškios kilmės pilietis, parodo, kad reikia dar porą centimetrų pavažiuoti į priekį. Taip ir padarome. Aikštelė nemokama, tačiau „mūsų“ pilietis įkyriai trinasi aplink mašiną barškindamas euro centus kišenėje. Duodam eurą – nesinori, kad grįžę rastume pradurtą padangą ar įbrėžtas dureles. Ką gali žinoti, juk čia Sicilija. Su tokiais „parkuotojais“ susidūrėme ir vėliau. Grįžus jie visada pamoja ranka, nusišypso ir palinki gero kelio. Yra ir kitų „neįprastų“ specialybių Sicilijoje. Pavyzdžiui, „kuro pylėjai“ degalinėse, kurie ne tik įpila kuro ir paima pinigus, kad pačiam nereiktų purvintis rankų, bet ir kartais pamakaluoja šlapiu purvinu skuduru priekinį langą, atseit, išvaliau. Didesniuose miestuose prie sankryžų automobilius puola tikrieji langų valytojai. Na, ir žinoma, suvenyrų pardavėjai. Pavyzdžiui, prie Agridžento šventyklų kantriai lūkuriuoja būrys anglies spalvos juodaodžių, apsikarsčiusių spalvingais karoliais. Sirakūzų gatves užkariavę „aifonų“ dėkliukus, „guči“ akinius ir kitas prekes iš Azijos ant surenkamų staliukų išsidėlioję pakistaniečiai.
Savaitgalis Sirakūzuose. Įžymybių lankymas
Bet grįžkime prie Sirakūzų. Įveikus tokį tolimą kelią, kamščius ir automobilių aikštelės paieškas, mūsų pirmas noras yra susipažinti su vietine virtuve :) Susirandam vietinį restoranėlį, kiek atokiau nuo centrinių gatvių, bet su vaizdu į jūrą. Dar didelis privalumas – kad čia valgant matome vien italus. Neapsirinkam. Maistas labai skanus. Restorane klientus aptarnauja pats savininkas, jo vyresnis sūnus atneša gėrimus, o jaunėlis paauglys nurenka indus. Kokių penkių metų juodbruvė mergytė itališka greitakalbe kalbina klientus, kol tarpdury pasirodžiusi mama paprašo neįkyrėti. Jaukus šeimos versliukas. Oridžijos (Ortigia) saloje, kurią su likusia Sirakūzų dalimi jungia keli neilgi tiltukai, susigrūdusios siauros gatvelės, tradiciškai – su išdžiaustytais skalbiniais ir apsilupinėjusiais namų sienų dažais. Sirakūzų senamiesčio pasididžiavimas – kelios kolonos, likusios iš Apolono ir Artemidės šventyklos. Aplink jas ryškiaspalvėmis uniformomis apsirengę darbininkai šienauja gerokai ūgtelėjusias smilgas. Iš Sirakūzų centro judame link atokiau esančios Neapolio archeologinės vietovės, kurioje – graikų teatro, amfiteatro ir kitų statinių griuvėsiai. Uoloje iškaltas graikų teatras – įspūdingo dydžio, tačiau nedaug jame liko originalių detalių. Virš nudilusių akmeninių sėdynių įrengti mediniai suolai šiuolaikiniams žiūrovams, mat šis teatras yra populiari koncertų ir kitų pasirodymų vieta. Dar viena įspūdinga vieta – Dionizo ausis. Tai natūraliai balkšvoje uoloje susiformavusi ola, maždaug 20 m aukščio, savo forma kiek primenanti ausį. Kadangi savaitgalis ir aplinkui pilna italų, netrukus pasigirsta ir ištrauka daininga italų kalba iš kažkokios arijos. Kažkas demonstruoja savo sugebėjimus. O ir vieta itin tinkama. Dionizo ausis garsėja puikia akustika.
