Galit juoktis, bet priklausau tai emigrantų grupei, kuri, nesvarbu kiek ilgai begyventų Anglijoje, atostogauti važiuoja į Lietuvą. Gal dėl naivaus tikėjimo, kad ten pigiau? Gal tikintis vienu šūviu du zuikius nušauti – ir pailsėti, ir saviškius aplankyti? O gal į Lietuvą veda ne vien nostalgija, bet ir giliai paslėptas kaltės jausmas dėl paliktos tėvynės?
Jau niekam nebereikia įrodinėti, kad Lietuvoje, ypač pajūryje, atostogauti nė kiek ne pigiau negu Ispanijoje ar Graikijoje. Maisto ir nakvynės kainos panašios, o vynas minėtose šalyse netgi pigesnis. Pramogų nuobodžiaujantiems atostogautojams pietinėse valstybėse irgi siūloma gerokai daugiau, nors lietuviai čia sparčiai vejasi - atostogų industrija ima skverbtis ir į Lietuvos pajūrį.
Net čeburekus, nors nelietuvišką, bet nuo sovietų laikų įprastą Palangos paplūdimio užkandį, ima išstumti kebabai. O visoje Europoje tipiški atrakcionai – nesvarbu, kad nelegaliai pastatyti ar nepakankamai saugūs – okupuoja viešąsias erdves. Lietuvos pajūris tapo atostogų industrijos auka. Mano galva, jeigu norisi jūros, geriau važiuoti į Ispaniją - ten bent lankytojai šiek tiek mandagesni ir ant galvos paplūdimyje gulintiems nelipa.
Nežinau, kaip jums, mieli Anglija.lt skaitytojai, bet man lietuviškame pajūryje vietos nebeliko, nes jis orientuotas į naujųjų rusų ir savo paslaugas brangiai parduodančių lietuvaičių poreikius. Ką gi, tebūnie. Juk reikia žmonėms iš ko nors gyventi! Siurbti pinigus iš turtingų rusų – ne nuodėmė. Mums paprastiems žmogeliams, iš Anglijos trumpam grįžusiems emigrantams, užteks ir gražios lietuviškos gamtos – tų liaudies apdainuotų paupių ir paežerių, pamiškių ir papievių.
Kartą apimta nostalgijos susiruošiau su drauge į jaunystėje pamėgtą vietą prie ežero netoli Ignalinos. Tą vietą radome, bet ežero nepasiekėme - privati žemė. Pabandėme iš kitos pusės – ir ten kažkoks privatininkas kaimo turizmo sodybai visą ežero pakraštį atsirėžęs. Pasižvalgėme iš tolo į saulėje blizgantį vandenį, ankstyvųjų grybų besidairydamos pasivaikščiojome po mišką – greičiausiai irgi privatų, bet, ačiū Dievui, kol kas dar be įeiti ar grybauti draudžiančių ženklų.
Draudimais nesuvaržytas buvimas gamtoje yra viena iš Lietuvoje kol kas dar išlikusių vertybių. Sumanei maudytis – prašom! Kad ir dumblinoj kūdroj ar srutų duobėje. Kokia nors liga nešvariame vandeny užsikrėsi ar paskęsi – tavo reikalas! Ir nors šiemet Lietuvoje rekordinis skaičius skenduolių, ženklo su užrašu “Maudytis draudžiama” kažkaip nepastebėjau. Ir tai man patinka!
Pabūti gamtoje, kuri dar neaprūpinta draudimais neuogauti, negrybauti, nežvejoti, neskinti augalų ir t.t. – neįkainojamas atostogų malonumas. Mane į Lietuvą atostogoms išties vilioja ne kas kita, o nostalgija natūraliai gamtai, kurios plotai, kaip rodo Europos šalių patirtis, sparčiai nyksta. Nedaug trūksta ir Lietuvoje greit rasime tik šventas vietas - valstybės saugomus rezervatus, kur nieko negalima liesti - ir privačias zonos, į kurias pašaliečiui draudžiama įkelti koją.
Tikrai žinau, kad ir kitais metais, nesvarbu, kiek bekainuotų ir kaip benuvargintų draugų ir giminaičių dėmesys, vasaroti grįšiu į Lietuvą. Pirma, dėl to, kad jaučiuosi kalta dėl tėvynėje likusius mano artimuosius vis užgriūvančių sunkumų, ir antra - kad pasimėgaučiau dar egzistuojančiais ir nieko nekainuojančiais natūralios gamtos malonumais.
Zita Čepaitė
