Mūsų šalis maža, jos ekonomika silpnesnė net už ją pačią, bet dabar būtent ekonomika plėtojasi gan sparčiai.
Ekonominės sistemos kūrimo procesas nėjo nei subtiliai, nei meistriškai. Veikiau gan grubiai, išsityčiojant iš pensininkų ir jaunimo, išstumiant vienus į skurdą, kitus – į bedarbius. Kairieji ar dešinieji buvo valdžioje – reforma vyko vienodai, buldozerio principu, patyliukais vis pasidairant į Pinočeto sėkmes.
Ir kai dabar sakome, kad Lietuvos užsienio ir vidaus politika kiek išskydo, nes pagrindiniai tikslai – įstoti į ES ir NATO – pasiekti, tai tas pats įvyko ir su ekonomika.
Paaiškėjo, kad ir ekonominėje politikoje prarandama orientacija. Tebegyvenama įsitikinimu, kad ekonomika funkcionuoja taip, kaip paskelbta eilinės vyriausybės programoje.
Valdžia sieks, rašoma programoje (tai keturioliktosios Vyriausybės programa 2006-2008 metams), kad iki 2008 metų vidutinis darbo užmokestis padidėtų iki 1800 litų, minimali mėnesio alga – iki 800 litų, o vidutinė senatvės pensija būtų ne mažesnė kaip 650 litų per mėnesį.
Įvykiai su įsibėgėjančiu kainų kilimu (metinė infliacija rugsėjo mėnesį pasiekė 7,1 proc. ir žada tik didėti), parodė, kad ir algos, ir pensijos gali būti dar didesnės nei pažadėjo Vyriausybė.
Tarsi iš kažkur vėl atslinko buldozeris ir, nepaisydamas procesų ir tendencijų realioje ekonomikoje, vykdo viską, kas numatyta; ir didina, ką reikia, ir mažina, ką žadėjo, ir pridės ar kompensuos, jei kam ko trūksta.
Atrodo, jog valdžiai su tuo problemų nėra – jei kyla kainos, ji pakels atlyginimus, socialinės apsaugos ir darbo ministerija ne per daug vėluos didinti pensijų. Galų gale vis tiek visi imsim gauti daugiau pinigų. Jei pastebėsim, kad ir vėl kainos padidėjo – pareikalausim dar daugiau pinigų. Kai kainos kyla, ir valdžia, ir verslas pinigų turi vis daugiau – gali dalinti vis dosniau.
Šitaip galop skaičiuosim prekių kainas tūkstančiais litų, o algas – milijonais. Kaip neseniai italai, turkai ir po šiai dienai baltarusiai.
Išgyventumėm ir su milijonais. Bet čia ne visa istorija.
Fundamentali Lietuvos ūkio problema, kuri dar nelabai ir matosi, yra ta, kad jei infliacija įsibėgės, ūkis užlips ant minos. Ta mina – tai fiksuotas lito kursas, dabar užtvirtintas ir naryste II Valiutų kursų mechanizme. Kol kas mūsų eksportas dar auga (nors jau lėčiau nei importas), nes darbo našumas tebedidėja (tame skaičiuje dėl teigiamai besikeičiančios eksporto prekių struktūros).
Bet - skaitytojai gal jau atkreipė dėmesį, kad pagrindinėmis mūsų eksporto rinkomis tapo Rusija ir Latvija, vis labiau nustumdamos Vokietiją, o ir visą ES (ES dalis mūsų eksporte 2005 m. buvo 68,6 proc., o 2007 m. sausio-rugpjūčio mėn. – 65,1 proc.; Rusijos dalis 2003 m. buvo 8,9 proc., 2006 m. – jau 12,8 proc., šių metų sausio-rugpjūčio mėn. – 14 proc.). Natūralu – Rusijoje (kaip ir Latvijoje) infliacija spartesnė nei pas mus, taigi – sėkmingai eksportuojam. ES šalyse infliacija mažesnė nei pas mus – sėkmingai importuojam (2006 m. importas iš ES sudarė 62,4 proc. viso mūsų importo, o 2007 m. sausio-rugpjūčio mėn. – jau 67,2 proc.).
Kiekvienas gero mums linkintis ekonomistas pasakytų – jei norit tapti modernia konkurencinga ekonomika, darykit priešingai: iš Rusijos importuokit, o į ES eksportuokit.
Infliacija Lietuvoje stabili, sako finansų ministras. Betgi pati finansų ministerija rugsėjo mėnesį iš esmės pertvarkė savo kovo mėnesio prognozes: 2007 m. bendras kainų lygio kilimas (skaičiuojamas kainų indeksą metų pabaigoje lyginant su prieš metus buvusiu kainų indeksu), prognozavo pavasarį ministerija, bus 3,9 proc. (2008 m. – 3,8, 2009 m. – 3,1 proc.). Rudeniop jau teko keisti: infliacija šįmet bus ne 3,9, bet 5,6 proc. (2008 m. – 5,5, 2009 m. – 4,8 proc.). Kadangi ir prognozėse sekame įvykiams iš paskos, žiemą teks rašyti dar didesnius skaičius.
Vyriausybė dabar braukia prakaitą nuo kaktos ir nervuojasi, nes jai skirta kritikos banga netikėtai plati, stipri ir vis nesiliaujanti. Tuo tarpu Seime net nesuprantama, kokia košė verdama.
Vyriausybė pakankamai profesionali. Be to, ji jau įpratusi užsakyti nemažai tyrimų ekonomikos ir socialinės raidos klausimais, jai patarnauja būrys kvazi-biudžetinių tyrimo įstaigų.
Tuo tarpu Seimas išmintingas „pats iš savęs“. Seimo narių neprofesionalumas didėja beveik su kiekvienais rinkimais. (Vien ko vertas šviežiausias pasiūlymas įkurti ambasadą Kuboje – nes, girdi, ten lankosi kažkiek mūsų turistų, vienas ar du kasmet pakliūna į kalėjimą ir vargšelius nėra kam pagloboti). Neoptimistinis daugelio gyventojų nusiteikimas skatina juos (mus) siųsti į Seimą bendrapiliečius pagal tai, kas daugiau užsimojo užtvoti kadenciją baigiančiai valdžiai. Todėl galų gale gaunasi taip, kad išrinktas Seimas „genetiškai“ nelinkęs analizuoti; jis tik „svarsto“ ir sprendžia.
Seime neišgirsime diskusijų apie Lietuvos potencialųjį bendrąjį vidaus produktą (BVP), darbo našumo ir darbo užmokesčio kitimo tendencijas, fiksuoto lito kurso perspektyvas ir jas lemiančią mūsų užsienio prekybą, pinigų pasiūlos rodiklių P1 ir P2 dinamiką, einamosios sąskaitos deficito kaitą. Nors būtent tokie dalykai yra svarbiausi, kai reikia susigaudyti nacionalinio ūkio būklėje, įžvelgti jo perspektyvas bei problemas ir daryti adekvačius strateginio pobūdžio sprendimus.
Infliacija niekada neveikia visų vienodai. Ji irgi prisideda prie pajamų diferenciacijos didinimo. Čia kaip badmečiui esant – liesieji išmiršta, storuliai sulieknėja. Jau dabar pensininkų ir kitų mažas pajamas turinčių žmonių vartojamų prekių kainos kyla sparčiau nei visų prekių. Jei gaunate dideles pajamas, galite būti kur kas ramesni – užsieniuose, kur dažnai apsiperkate ir kasmet vykstate poilsiauti, kainos beveik nekyla.
Šitaip ir formuosim tas dvi lietuvas. Jei viena nekels didelių rūpesčių, tai kita darysis vis labiau pikta, vis mažiau pasitikinti savo darbu ir valdžios sąžiningumu, vis atkakliau tikinti stebuklais, ieškanti „astrologinių“ sprendimų ir laukianti stebukladarių.
