Kas vienam šiukšlės, kitam gali būti lobis. Panašu, tai tiesa: JAV automobilių kompanija „General Motors“ (GM) per metus iš atliekų perdiribimo uždirbo 1 mlrd. JAV dolerių. Nors Lietuvos verslas esą jau moka tvarkyti atliekas, brangios perdirbimo įrangos pirkti neverta, taigi, bendrovėms negresia JAV automobilių milžinės lygio pelnai.
„Tokio sprogimo Lietuvoje nebūtų, nes verslas atliekų tvarkyme jau nuėjęs toliau nei gyventojai. Taigi, matyt, nėra tokių antrinių žaliavų sankaupų, kad būtų galima kalbėti apie didžiulį pelną. Vis dėlto, jas perdirbant gali atsirasti papildomų pinigų, todėl verslas jau moka išnaudoti atliekas“, – aiškina atliekų tvarkymo bendrovės „Ekonovus“ Vilniaus regiono vadovas Elmaras Milinavičius.
Jis tikina, kad atsiranda palankesnių sąlygų rūšiuoti ir perdirbti atliekas, todėl besikeičiant įstatymams, per artimiausius dvejus metus tikisi aktyvesnio susidomėjimo atliekų perdirbimu ir rūšiavimu. Prie besiformuojančios tradicijos prisideda ir intensyvus visuomenės švietimas apie atliekų rūšiavimo naudą ir atsakomybę.
„Rūšiavimas Lietuvoje duos didelį impulsą ir verslui, ir gyventojams. Perdirbimo įmonės atsinaujina, diegia pažangias technologijas, o ES teikia pagalbą regioniniams atliekų perdirbimo centrams ir suteikia galimybę taupyti“, – teigia pašnekovas.
Elektronikos ir metalų atliekų perdirbimo įmonės „EMP Recycling“ rinkodaros specialistė Rasa Baslavičienė pritaria, kad elektronikos atliekų perdirbimo srityje sąmoningumo jau netrūksta: pavyzdžiui, verslas ir viešosios įstaigos padeda kurti smulkios buitinės technikos atliekų konteinerių tinklą, taip surenkama ne tik nenaudojama įmonės, bet visos bendruomenės technika.
„Praktiškai visos įmonės privalo atiduoti perdirbti elektronikos atliekas, nes reikia nurašyti sugedusią įrangą, o ją perdirbančios įmonės gali išduoti pažymėjimus, atliekų deklaracijas“, – aiškina ji.
Pačiam verslui perdirbti neapsimoka
E. Milinavičius pažymi, kad atliekų perdirbėjams reikia didelių investicijų įsigyti reikalingą įrangą, taigi, negalima apsieiti be valstybės ir ES paramos. Kadangi brangių technologijų verslui diegti neapsimoka, geriau antrines žaliavas patikėti atliekų perdiribimo įmonėms.
„Turėtų būti labai didelis koncernas, kuriam būtų verta pačiam perdirbti antrines žaliavas. Lietuvos mastu logiškiau, jei būtų įmonė, kuri tuo užsiima: suveža, perdirba atliekas, o tada verslas ir gauna naudą. Kažin, ar tai daryti apsimokėtų pačiai stambiai įmonei“, – svarsto „Ekonovus“ Vilniaus regiono vadovas.
Jis sako, kad ir vartotojai, rūšiuodami kad ir buitines atliekas, gauna tiesioginę finansinę naudą – išlaidas, skirtas išvežti šiukšlėms, galima sumažinti keturgubai.
„Rušiuojamų atliekų išvežimas nekainuoja, o gyventojai išmeta daug mažiau butinių atliekų. Namo savininkas vietoj šiukšlių išvežimo kas savaitę, gali pasirūpinti išvežti jas kartą per mėnesį“, – skaičiuoja E. Milinavičius.
Ne dėl pinigų
R. Baslavičienė skaičiuoja, kad už toną elektronikos atliekų gali būti mokama apie 700 litų, už nereikalingą šaldytuvą, jei jį pristato pats gyventojas, 40–70 litų. Vis dėlto, pasakatos turėtų būti aplinkosauginės, o ne materialinės: verslas, turi atsakyti už nebenaudojamą techniką.
„Jei įmonė ar gyventojas patys sutinka atvežti į atliekų perdirbimo punktą, supirkimo kaina yra atlygis už atvežimą, įmonei nereikia savo logistikos, - sako R. Baslavičienė. Tačiau atlieka atliekai nelygi: kuo joje daugiau žaliavų, turinčių teigiamą vertę rinkoje, pavyzdžiui, spalvotųjų metalų, tuo ji superkama brangiau. Tokios gali būti automobilių demontavimo atliekos, bet daugumos atliekų rinkoje vertė neigiama“.
Gabija Sabaliauskaitė
